8-oji savaitė. Ko žmogui iki pilnos laimės reikia?

Ech, tas rudens vėjas... Galutinai šilumą lauk išvijo... Kad ir kaip nagais ragais stengėmės ją sulaikyti. Vaikai gaudė paskutinius šilumos trupinius, bandydami mane įtikinti, kad atsidarius langą prie stalo darbuotis dar visai nešalta... 

Sunku buvo įtikinti šilčiau apsirengti ir tuomet, kai jie sumąstė susiręsti ant kalnelio apžvalgos bokštelį.

Tiesa, projekto užbaigti nespėjo – bokštelis transformavosi į aikštelę su vienu laipteliu. :) Bet vaikams tai nė motais – krykštauja, džiūgauja, žaislus ten tempia ir imituoja artėjančias Kalėdas... 

O kad vienas projektas neišdegė, sėdom prie kito. Pasiūliau vaikams panagrinėti, kas gi žmogaus kūne slypi. Bevartydami enciklopedijas, tyrinėjome žmogaus organizmo sistemas, kurių apibendrinimui pasidarėme knygeles (šabloną galima atsisiųsti čia) su šešiomis pagrindinėmis žmogaus kūno sistemomis: kaulų, raumenų, kvėpavimo, kraujotakos, virškinimo ir nervų. 

Liutauras iš pradžių spalvinti nenorėjo, tačiau aš pasitelkiau vis dažniau tokiu atveju naudojamą taktiką: mudvi su Magde sėdame daryti, o Liutauras, pamatęs, jog liko vienas nuošaly, neužilgo praneša:

– Na gerai, ir aš padarysiu...

Ir tuomet, žiūrėk, įsitraukia, ir net pamiršta, kad jam vos prieš akimirką tai buvo „visai neįdomu“... :)

O kol spalvinome, tuo pačiu apie tą žmogaus kūną ir pakalbėjome. Kaip organizmas pasisavina deguonį, kaip tankiai plaka širdis, kiek per parą perfiltruoja kraujo ir pan... Paskui dar filmukų per youtube pasižiūrėjome: šia tema jų ten apstu... Ateinančią savaitę ketiname panarstyti trejybinę žmogaus sąrangą: santykį tarp kūno, sielos ir dvasios.

Tiesa, su kūno ir dvasios konfliktu, savaime suprantama, susiduriame kasdien. Ne išimtis buvo ir ši savaitė... Turbūt prisimenate, kaip smagiai mes tvarkėmės su vaikais žaislus. Tąsyk džiūgavo ir jie, ir aš, naiviai tikėdamasi, kad va, toks štai status quo dabar bus kambaryje. Tačiau vaikams atrodė kitaip. Vienądien bežaisdami taip įsisiuto, kad nebepajautė ribų ir, man besodinant darže česnakus, sumąstė pažaisti „kraustymąsi“... Atsidarę langą ėmė visas dėžes su žaislais mesti lauk, taip sugriaudami mano tobulą vaikų kambario viziją... :D Dūris į paširdžius, t'sakant. Pradžioje labai supykau, paskui supratau, kad tai mane įskaudino, o kai emocijos nuslūgo, ėmiau narpliotis, kas kaip ir kodėl. O štai kol viskas ten manyje narpliojosi, vaikai vis tiek turėjo viską sutvarkyti, ir čia jau gludinome kiekvienas savo charakterio kampus: aš – kantrybės ir nuoseklumo, vaikai – sąmoningumo, atsakomybės ir tvarkos. Ir nors ne viskas taip greitai gulė į savo vietas, kaip norėjosi (tiek daiktai, tiek emocijos), iki vakaro su visais rūpesčiais susidorojome. 

Šią mažą pergalę pasiekę tvarkėmės toliau. Šį kartą čiupome už ragų Magdės rūbus. Su jais nebuvo taip paprasta, kaip su žaislais, mat rūbai – mano princesės silpnybė... :) Visgi šiek tiek rūbų iškeliavo iš stalčių kaip merginos nedžiuginantys, ir buvo labai smagu matyti, kaip pagal Marie Kondo sistemą sulankstytas garderobas gražiai gulė į stalčius... Pėdkelnės, suknelės, megztukai ir suknelės – mergina pati rūšiavo, lankstė ir džiaugėsi, matydama, kaip man padedant gražiai viskas telpa į jos komodos stalčius...

Vaizdelis procese... Atrinkinėjame, kad nešiotina, o kas nebe.

Rezultatas

Taip susitvarkius galima buvo eiti prie kitų reikalų. Juos bandėme visaip kaip įpaišyti į dienotvarkę, ir kur tik rasdavome laiko, ten čiupdavome už pakarpos matematikos pratybas, knygų skaitymą bei jų aprašymą.

 

Kol broliui – smuiko pamoka, naudingai išnaudojame laiką. 

Nesvarbu, kad čia nėra stalo – gulamės ant grindų ir ne mažiau patogiai
gliaudome matematikos riešutėlius...  

Su Liutauru pradėjome spręsti uždavinius, peržengiant dešimtį. Galvojau, kad vaikinui prireiks nemažai laiko, kol jis perpras šią sistemą, tačiau likau nustebinta, kaip akimirksniu jis viską perprato ir išsprendė visus uždavinius...

Su rašymu gi ir toliau kankinamės. Tiek Magdė, kuriai vis dar daug mieliau yra raides vedžioti, nei kad savarankiškai rašyti, tiek Liutauras, kuris tragiškai nemėgsta kurti pasakojimų, istorijų ar apskritai žongliruoti žodžiais. Čia tau – ne Magdė, kuriai tik duok sukurti kokią istoriją... Todėl su Liutauru judame šioje sferoje palengva...

Su skaitymu stumiamės į priekį taip pat po truputį – nuosekliai skaitome ir laukiame, kas gi iš to išeis... :) Liutauras apsidžiaugė, bibliotekoje radęs naujų Katinėlio Juodžio serijos knygelių, kurias tuoj suskubo skaityti. Vaikinas džiaugiasi ir pats, matau, savo progresu, kurį tam kartui matuojame laiku: jei anksčiau tokią knygelę jis perskaitydavo per pusvalandį, dabar, žiūriu, užtenka jau 15-kos minučių jai įveikti. Taigi, šioks toks postūmis yra.

Su Magde kol kas sunkiau. Dalinai, manau, koją merginai kiša tai, kad ji pasirenka labai sudėtingus tekstus. Ir pabandyk duoti ką lengvesnio... Ne ir viskas. Tad traukiu iš kišenės krūvą kantrybės ir laukiu, kol mergina susivoks... :)

Su Liutauru po truputį jaukinamės natų mokslą... Matau, jog vaikinui patinka. Pats, žiūriu, sukęs apsukęs, pasiima kokias natas ir tyrinėja, žiūrinėjasi, dainuoti bando... Vis drąsiau lyg ir... Šią savaitę taip įsijautėm, kad net „Monopolį“ žaisdami uždainavome... :D

Nepatikėsite – žaidėme šią savaitę „Monopolį“ kokius 6 kartus tai tikrai. O gal ir daugiau. Čia neįskaitant tų kartų, kuomet Liutauras su Magde žaidė dviese... Kažkaip labai vaikai užsikabino už šio žaidimo, įtraukdami ir mus. Ir nors aš šį žaidimą mėgstu ne itin, visgi tas šeimyninis kvartetas džiugino visus. Kurį tai kartą taip įsijautėme, kad mūsų žaidime buvo nebeaišku, ar čia žaidimas, ar kokia matematinė-raidinė operetė, kurioje persipynė galybė ugdomų kompetencijų: ir aritmetika (dviejų kauliukų ridenimas bei jų taškų sumos skaičiavimas), ir pinigų skaičiavimas, ir strategavimas (labai ryškiai šiame žaidime atsiskleidusi Liutauro savybė), ir skaitymas (gatvių pavadinimų, nurodymo kortelių – Magdei kėlęs pasididžiavimą bene labiausiai), ir laimėjimo-pralaimėjimo jausmo valdymas, ir, žinoma, kantrybės ugdymas... :) 

Apskritai vaikai šią savaitę labai daug žaidė įvairių žaidimų. Tiek stalo, tiek Lego, tiek šešėlių teatro formate. Kai ką net bandė patys filmuoti, fiksuoti...

Magdė su tėveliu mėgsta pažaisti „Scrabble“

„Pasivaikščiojimas“ – abiejų mėgstamas žaidimas.

Šešėlių teatras – veikla, tinkama bet kokiam vakarui. 

Vaikų klasika – Lego... Magdės interpretacija: aptvaras vienaragiams.

 

Žaidimus teko nutraukt, kuomet reikėjo važiuoti į STEAM'o būrelį. Šį kartą vaikai čia ne konstravo, bet darė eksperimentus, kuriuos grįžę namo ne kartą kartojo...

Pirmasis – su tradiciniais actu ir soda, tik į visa tai dar įpilant indų plovimo skysčio... :) Pabandykite, jei nebandėte. Tereikia sumaišyti actą su indų plovikliu, o tada sumesti sodą. Reakcija vyksta lėčiau ir įspūdingiau. :) Vaikams net priminė eksperimentą su vandenilio peroksidu ir kalio permanganatu, kurį darėme prieš pustrečių metų.

Kiti du eksperimentai – odė vandens įtempimo jėgai. Pasitelkiant „neskęstančią“ sąvaržėlę, kurią popieriaus pagalba gražiai nuleidžiame ant vandens; ir pipirus, kurie akimirksniu išsilaksto į šonus, vos vandens paviršių paliečia indų ploviklyje pavilgytas kosmetinis pagaliukas...

Eksperimentus šimtą kartų pakartojus, žiū, jau ir penktadienis ant nosies... O čia, kaip sykis, ekskursija į oro uostą suplanuota. Lekiam, skubam, nes čia, kaip ir į lėktuvą – vėluoti negalima. Visi gauna pereiti „apsaugą“, čiumpa leidimus, ir štai mes, kartu su bendraminčių krūvele, – jau autobusėlyje, vežiojančiame visą šią šutvę po oro uosto teritoriją. Puiki gidė pasakoja apie lėktuvus ir patį oro uostą aptarnaujančias mašinas, keleivinius lainerius ir mažus privačius lėktuvėlius, ir štai privažiuojame oro uosto gaisrinę su įspūdingų gabaritų gaisrine mašina. Ohoho, tai bent didumėlis... Tokių keletą Alytaus gaisrui gęsinti kas parūpinę būtų...

Visi čia draugiški, vaikams ne tik pačiupinėti leidžia visokius žarnų antgalius, bet ir į mašinos kabiną įsiropšti, pasėdėti, pasidžiaugti. O kai kam nusišypso laimė net ir užvesti šį milžiną...

 

Modernioji priešgaisrinė oro uosto mašina.

 Ne mažiau įspūdingi – ratų gabaritai...

Visiems smalsu pabuvoti kabinoje...

Judame toliau. Mūsų laukia dar VIP bei prezidentinė laukimo salė, keleivių atvykimo terminalas bei bagažo skyrius.

 Kaip gi neišbandysi VIP krėslų... :)

O dar, žiū, ir ženklelius dovanų atminčiai visi gauna! Tikrai nuostabi ekskursija!

Po jos draugiškai dar užsukame visi kartu papietauti į IKEA, taip pratęsdami bendravimo malonumą... :) 

Ir viskas, kas šią savaitę vyko, kai pagalvoji, buvo labai susiję su savaitės tema apie žmogaus kūną: fizinis žmogus pamaitintas, pramankštintas, pagirdytas ir pravėdintas, siela – pasimėgavusi bendryste, patenkinusi smalsumą, žaidimais prisimėgavusi, dvasia – konfliktuose ir savitarpio derybose paugdyta, keliaujame toliau! :)

O čia tiems, kurie video mėgsta :)