Kai mokslo metai įsibėgėja, labai gerai pasimato, kur vasariniai lūkesčiai prasilenkė su realybe. Taip man nutiko šią savaitę, kai suvokiau, kad šiemet turime atidėti savo istorijos programą vėlesniems metams. Nes ir aš neturiu kada tos medžiagos sugaudyti, nei vaikai, kiek stebiu, per daug entuziazmu netrykšta nuo tos istorinės medžiagos. Tad ėmiau ir pašalinau iš mūsų magnetinės lentos istorijos magnetukus. Uf... Leidžiame perfekcionizmo kartelę žemyn ir keliaujame toliau. :)
Pasaulio pažinimas / gamta
Ech, koks smagumas tos bobų vasaros. Iš pradžių vaikai nedrąsiai striukes nusimetė ir žiūronais apsiginklavę bėgo po apylinkes dairytis.
Tačiau greitai ir taip pasidarė per šilta. Tad metė šalin ir liemenes. Dėžėje atradę žaisliukus nuo eglutės, sugalvojo tują papuošti... Vakare džiaugėsi dar ir girliandų lempelėmis, sakė, kad dabar taip iki Kalėdų bus... :D
Tuo taip paprastai viskas nesibaigė. Greitai buvo pareikšta, kad su ilgomis rankovėmis ir kelnėmis per karšta. Reikia šortų ir trumpų rankovių...
Galiausiai iš viso išsirengė ir, atradę seno baseino likučius bei juose telkšančias balas, surengė tikrą vasarišką balų taškymo šou... :))
Iš lauko vaikus šią savaitę ištraukti buvo sunkoka... Visa laimė, kad dienos dabar trumpos, tai vakare bet kokiu atveju turi lįst atgal į namus... O namie, žino, laukia daug darbų... :)
Planavimas
Pradėsiu kiek iš tolo...
Praeituose savaičių įrašuose dalinausi mintimis apie planavimą. Šį kartą pasidalinsiu tvarkymosi niuansais... Nes na, kai galvoje viskas tarsi sudėliota, suplanuota, tačiau aplinka, kurioje pilna daiktų, neturinčių savo vietos, tik ir šaukia „Sutvarkykite mane!“, sutikite – sudėtinga viską įgyvendinti... Nežinau, kaip pas jus, bet įtariu, kad ne tik mūsų namai ima ir stebuklingai apauga knygomis knygelėmis, sąsiuviniais sąsiuvinėliais, pratybomis pratybėlėmis, žaislais žaisleliais – visa tai tarsi grybai po lietaus ima dygti ant visų įmanomų horizontalių paviršių...
Savo vaikystę praleidau pedantiškai tvarkinguose namuose, kur dėl kiekvieno ne vietoje padėto daikto kildavo skandalas, o jei būdavo pasigendama reikalingoje vietoje nesamo daikto, tuojau pat turėdavome viską mesti ir ieškoti jo, kol rasime. Deja, aš pati užaugau būdama ganėtinai išsiblaškiusi, taip ir nesugebanti visuomet padėti daiktus į savo vietą, tad ilgainiui mūsų pačių namuose daiktai persimaišo, nugula ne ten, kur jiems priklausytų, ir galiausiai šen bei ten vėl atsiranda tuzinai krūvų krūvelių su knygomis, popieriais, žaidimais ir kitomis smulkmenomis. Mane, kurios akys nuo mažumės pratę matyti nepriekaištingai sutvarkytus namus, nuolat tai erzina, tačiau paprastai nei laiko, nei energijos nebelieka po dienos visa tai tvarkyti, tad visam tam po truputį leidi, žmogus, kauptis, kol vieną dieną neištveri ir nepadarai „generalinės tvarkos“... iki kito karto. Ir taip metai iš metų. Bandai taikyti vienokias, kitokias tvarkymosi teorijas, bet jos kaip nelimpa, taip nelimpa... Jums taip būna?.. O gal jūs jau labiau pažengę ir seniai žinote tą stebuklingą KonMarie tvarkymosi metodą, apie kurį aš sužinojau tik prieš gerą savaitę?..
Paradoksalu tai, kad kad jau prieš porą metų knygyne mačiau šios japonų tvarkymosi guru knygą, tačiau tąsyk taip ir nenusipirkau. Matyt, nebuvo atėjęs laikas. Užtat prieš keletą dienų radau ją internete ir vienų ypu perskaičiau. Jei mėgstate žiūrėti vaizdinę medžiagą, labai įspūdingai atrodo šios dvi istorijos: Džinos šeimos ir Emilės. Taip pat ne mažiau įspūdingai tvarkėsi pagal šį metodą ir dar viena jauna amerikiečių pora. Dar man buvo labai įdomu, kaip šeimos tvarkosi su mokomąja medžiaga, taigi idėjų pasisėmiau ir iš dar kelių šeimų. Visi šie pavyzdžiai mane labai įkvėpė, tad nieko nelaukę nusprendėme su vaikais susitvarkyti žaislus... Ir, o stebukle, panašu, kad mums pavyko.
Prisipažinsiu... Anksčiau vaikų žaislus tvarkydavau taip: išsiųsdavau tėtį su vaikais kur nors į miestą, kad aš pati galėčiau viską peržiūrėti ir nuspręsti, kuriuos žaislus vaikai jau išaugo, ir pastaruosius atidėjus, kitus skrupulingai sudėti atgal į dėžes. Su vaikais tokiu būdu tvarkytis kartu buvo beprasmiška, nes vos užmatę senokai dėžės apačioje gulinčius pamirštus žaislus, jie tuoj sukrusdavo, kad „o, kaip aš buvau pamiršęs šitą žaislą!“ ir tuojau imdavo juo žaisti, man dar nespėjus įvertinti, ar tie žaislai turėtų keliauti į „išaugtųjų“ dėžę, ar ne. Tokiu būdu praktiškai visi žaislai vėl grįždavo į dėžes, kuriose per laiką jie vėl persimaišydavo ir aš vėl griebdavausi už galvos, ką su ta jų galybe daryti... Paskaičiusi Marie Kondo knygą supratau, kad niekuomet nevertinau tų žaislų per pačių vaikų ir jų simpatijų žaislams prizmę. Taigi šią savaitę turėjome progą tai padaryti. Tiesa, kad vaikams „nesugrotų“ gailestis tiesiog imti iš išmesti jiems nebereikalingus žaislus, aš pasiūliau jiems išskirti žaislus į tris kategorijas:
1. tie, kurie jums patinka ir su kuriais miela, džiugu žaisti.
2. tie, kuriuos mielai perleistumėte kitiems ar parduotumėte.
3. tie, kuriuos jau negaila išmesti, nes jie arba susidėvėję, arba sulūžę, nebetinkami naudoti.
Iš visų pakampių ištraukėme visus turimus žaislus: ir buvusius kambaryje, ir per keletą kartų „iškeliavusius iš namų“ į palėpę, nes buvo nesutvarkyti, ir pasilikusius automobilyje, ir numigravusius į svetainę, žodžiu, visus, kuriuos tik radome. Tada paėmėme po dėžę kiekvienam vaikui, kur jis galėjo atsirinkti sau mielus žaislus, tada po dėžę perleidžiamiems/parduodamiems ir išmetamiems žaislams. Kažkokių didelių lūkesčių neturėjau, tačiau vaikai pranoko net ir didžiausius mano lūkesčius. Jie labai mielai krovė į antrąją dėžę žaislus, kurie turėtų iškeliauti tęsti savo gyvenimą kitur, tuo tarpu pasiliekamų žaislų sau susirinko vos po vieną dėželę... Tiesa, čia neskaitant stalo žaidimų, kuriuos perrinkome ir perrūšiavome tiesiai lentynoje, ir smulkių kortų, domino žaidimų, kuriuos laikome atskiruose tam reikalui labai tinkamo formato lagaminėliuose. Užtrukome gerą pusdienį ir visi likome be galo patenkinti rezultatu. Plius, vaikai liko patenkinti sumažėjusiu dėžių kategorijų skaičiumi. Vietoj atskirų dešimties dėžių, į kurias seniai nebetilpo mašinėlės, traukinukai, lėlės, smulkios figūrėlės ar kita žaidimų atributika, liko vos 6, sutalpinusios viską, ko reikia.
1. tie, kurie jums patinka ir su kuriais miela, džiugu žaisti.
2. tie, kuriuos mielai perleistumėte kitiems ar parduotumėte.
3. tie, kuriuos jau negaila išmesti, nes jie arba susidėvėję, arba sulūžę, nebetinkami naudoti.
Iš visų pakampių ištraukėme visus turimus žaislus: ir buvusius kambaryje, ir per keletą kartų „iškeliavusius iš namų“ į palėpę, nes buvo nesutvarkyti, ir pasilikusius automobilyje, ir numigravusius į svetainę, žodžiu, visus, kuriuos tik radome. Tada paėmėme po dėžę kiekvienam vaikui, kur jis galėjo atsirinkti sau mielus žaislus, tada po dėžę perleidžiamiems/parduodamiems ir išmetamiems žaislams. Kažkokių didelių lūkesčių neturėjau, tačiau vaikai pranoko net ir didžiausius mano lūkesčius. Jie labai mielai krovė į antrąją dėžę žaislus, kurie turėtų iškeliauti tęsti savo gyvenimą kitur, tuo tarpu pasiliekamų žaislų sau susirinko vos po vieną dėželę... Tiesa, čia neskaitant stalo žaidimų, kuriuos perrinkome ir perrūšiavome tiesiai lentynoje, ir smulkių kortų, domino žaidimų, kuriuos laikome atskiruose tam reikalui labai tinkamo formato lagaminėliuose. Užtrukome gerą pusdienį ir visi likome be galo patenkinti rezultatu. Plius, vaikai liko patenkinti sumažėjusiu dėžių kategorijų skaičiumi. Vietoj atskirų dešimties dėžių, į kurias seniai nebetilpo mašinėlės, traukinukai, lėlės, smulkios figūrėlės ar kita žaidimų atributika, liko vos 6, sutalpinusios viską, ko reikia.
Perstatėm visai kitaip ir kambarį, kuriame vaikai nuo viso to daiktų triukšmo ne itin ir mėgdavo būti. Vaikai paprastai bėgdavo į svetainę prie bendro stalo ruošti pamokų, tuo tarpu dabar Magdė vos pabudusi mėgsta prie stalo prisėdus ką paspalvinti, paskaityti. Žodžiu, keletas vaizdelių iš proceso ir rezultato. Sėkmės jaukinantis tvarką ir jums!
Procese viskas atrodė taip:
Galiausiai žaislai sugulė į šias šešias mūsų labai mėgstamas IKEA dėžes ant ratukų.
Kitoje kambario pusėje perstatę komodą su Magdės rūbais, ant jos įkurdinome stalčiukus, kuriuose gyvena vaikų pratybos ir sąsiuviniai, spalvotas popierius, priemonės piešimui bei Liutauro Lego rinkinių instrukcijos. Taip pat čia vaikai laiko savo turtų dėžutes bei jau minėtus lagaminėlius su mažais kortų, stalo žaidimais. Už komodos pastatytose trijose dėžėse kol kas palikome Liutauro IKEA'jos traukinukus bei kitus įvairius traukinukus, kurie artimiausiu laiku iškeliaus iš kambario ir ieškos naujų šeimininkų; ant jų raudoname ažūriniame krepšyje gyvena minkšti žaislai, kampe lentynoje – stalo žaidimai.
Viena iš Konmarie metodo subtilybių – vertikalusis daiktų laikymas, kad dėžutėse sukrautų daiktų nereikėtų išiminėti, ieškant konkretaus daikto. Iš viršaus turi matytis viskas, kas yra viduje.
Prie lango kampe liko, kaip ir anksčiau, Liutauro drabužių lentyna, po kuria gyvenantys konstruktoriai dar laukia savo eilės būti sutvarkyti, o štai palangė ir stalas vėl gali laisvai kvėpuoti. Šioje erdvėje dėžutėje gyvena tik pieštukai, rašikliai ir flomasteriai. Antrą ažūrinį krepšį palikom rūbams, kurie būna tingūs ir niekaip nenueina iki vonios skalbinių krepšio.
Beje, man labai patinka tokio tipo stalai, kurių stalviršį galima pakelti tam tikru kampu. Labai patogu prie jų sėdint rašyti, ir jis niekuomet neapsikrauna daiktais, nes jie tiesiog nuslystų žemyn... :)
Taigi, brangieji – iškvepiam, įkvepiam, apsiginkluojame viltimi, kad tvarka išliks ilgiau nei porą dienų, ir judam toliau... :)
Rašymas
Praeitą savaitę Magdė paliko pas draugus savo mėgstamas „Katino Teodoro pratybas“, tad šią savaitę labai dėl to liūdėjo. Nors merginai savarankiško raidžių pamokos labai į naudą, visgi anos pratybos teikė džiaugsmą, o kitos – tik ašaras spaudė... Tad bandysime kažkaip susigrąžinti...
Su Liutauru tuo tarpu varijuojam visaip kaip. Tai duodu kokį tekstą dar vis pavedžiot, tai nukopijuot, tai sugalvot ir parašyt. Kadangi šią savaitę įžengėme į temą apie žmogaus kūną, rašėme trumpą rašinėlį apie save. Labai jau vaikinui griuvinėja tos raidės į visas šalis, na bet bandom, bandom... Apskritai jo raštas labai priklauso nuo nuotaikos. Todėl jei užduotis atlieka su tėčiu, aš paskui galiu nesunkiai pasakyti, kokios nuotaikos vaikis buvo, kai tai darė... :)
Skaitymas
Mums pasisekė. Mūsų lankomas robotikos būrelis – visai greta vaikų bibliotekos „Saulutė“. Tad mums dabar labai patogu čia apsilankyti. Užsukome antradienį, knygelių prisirinkome... Puolė vaikai grįžę skaityti – gražu žiūrėt...
Tiesa, aš labai norėjau paimti ką nors susijusio su žmogaus kūnu, savaitės temai papildyti, tačiau vaikai nesutiko aukoti savo išsirinktų penketukų... Tad tenkinomės vadovėlio medžiaga ir mano apmąstymais mėnesio projektui, kurio į fizinį lygį šią savaitę dar neištraukėme, bet tikiuosi, kad kitą savaitę jau galėsime šiuo tuo pasidalinti.
Anglų kalba, rusų kalba
Prieš porą savaičių dalinausi idėja, kaip su vaikais mokomės anglų ir rusų kalbų žodžių. Kadangi lankėmės šią savaitę svečiuose Kernavėje pas šios idėjos autorę, tai grįžome su pagilintomis žiniomis, kaip efektyviai šį metodą naudoti. Ta proga susidėjome viską į patogesnę dėžutę, kurioje tam kartui telpa tiek anglų, tiek rusų kalbos žodžiai – vieni sudėti iš vieno galo, kiti – iš kito...
Esmė tokia: yra penkios skiltys (aš jas pažymėjau atitinkamu skaičiumi rutuliukų). Pirmoje skiltyje sudedami nauji žodžiai. Iš jos persieinama per pluoštelį žodžių (tarkime, maždaug apie 20 kortelių) ir į antrą skiltį perkeliami tik tie žodžiai, kuriuos vaikas pasako, t.y., žino. Jei tai pirmas kartas, kuomet naudojate šias korteles, tuo viskas ir baigiasi. Kitą dieną iš pirmo skyriaus vėl imamos kortelės, ir tie žodžiai, kurie yra pasakomi angliškai, perkeliami į antros skilties pradžią. Tuo pačiu iš antrosios skilties galo imami penki žodžiai. Tie, kuriuos vaikai pasako, keliauja į trečios skilties pradžią. Tie, kurie lieka nežinomi, neatsakyti, grįžta į pirmos skilties galą. Kai dar kitą dieną mokotės žodžių, imate vėl visus žodžius iš pirmos skilties bei po penkis iš antros ir trečios skilties pradžios, kurie atitinkamai nukeliauja į tolimesnės skilties pradžią ar prieš tai buvusios skilties galą, priklausomai nuo to, ar jau yra išmokti, ar ne, kol visi galiausiai atsiduria penktojoje skiltyje kaip išmokti.
Žodžiu, pabandėme, nors vaikams kol kas daug smagiau kartoti žodžius juos man sakant originalo kalba ir prašant pasakyti, ką jie reiškia lietuviškai, nei kad atvirkščiai... :) Šią savaitę pridėjome kūno dalių pavadinimus ir skaičius.
MatematikaNuo tada, kai perėjome prie TAIP pratybų, vaikai su mielu noru sėda mokytis matematikos. Štai taip – kartais, pasirodo, reikia tiek nedaug! :)
Su Magde sėkmingai baigėme „mažiau-daugiau“ temą, su Liutauru baigėme įvairių matų kartojimą: tūrio, ilgio, svorio ir laiko ir pinigų.
Muzika
Labai smagiai tęsėme šią savaitę pažintį su muzikiniu raštu, deja, pražioplinau visa tai užfiksuoti, tad jums teliks nuspėti, kaip smagiai mes bandėme dėlioti natas į taktus, mušti kūrinio ritmą ir bandyti solfedžiuoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą