6-oji savaitė. Banali tiesa: kartojimas – mokslų motina

Rudeniui įsibėgėjant, nutarėme stabtelėti ir pasikartoti tai, ką esame išmokę bei užtvirtinti žinias. Persižiūrėjome, ko iki šiol turėjome išmokti, kur reikėtų pasitempti, kur reikalai eina kaip sviestu patepti.

Tad greitai pabandykime prasibėgti...

  Planavimas, charakteris

Intensyviai visą mėnesį bandę įvairius planavimo įrankius, po truputį lyg ir įsivažiavome. Vaikai vis aiškiau ėmė suvokti dienos rutiną, ir panašu, jog pamažu susitaikė su tuo, kad mokslo intensyvumas didėja. Kurią dieną Liutauras net pats pastebėjo:

– Mamyte, bet pernai mes mokėmės mažiau nei šiemet...

Buvo puiki proga pašnekėti apie tai, kad jiems augant jų galimybės ir sugebėjimai lavėja, jie darosi atsakingesni ir sumanesni.

O tuo tarpu – apie tai, kas padėjo įeiti į savaitės ritmą. Pasakysiu labai banaliai – aiškių ribų nusistatymas. Kol aš pati buvau svarstymuose, kaip reikėtų elgtis su laiku, skirtu mokslams, darbui, ir laiku, skirtu pramogoms, tol buvo netvarka. Pastebėjau, kad žinodami, jog atlikę užduotis galės eiti žiūrėti filmuko ar žaisti planšete, vaikai pradėjo gudrauti ir atlikinėti viską paskubomis, kad tik greičiau viską galėtų baigti. Manęs toks kokybinis atsitraukimas netenkino, bet vis nesugalvojau, kaip tai išspręsti. Juo labiau, kad įsisukus į tokį laisvą plaukimą pasroviui, pajutau ir aš, kad man ėmė labai stigti asmeninio laiko, kurį galėčiau skirti savo darbams. Vieną dieną, kuomet su vaikais susiginčijome dėl bendros tvarkos, nutarėme susėsti ir kartu nutraukti tą painų Gordijaus mazgą. Apsitarėme, kiek laiko galime skirti per dieną mokslui. Apsibrėžėme, kad tai – 6 valandų tarpas. Į jas maksimaliai galime sutalpinti 10 skirtingų veiklų užduočių. Vaikai gali patys pasirinkti, kada per tas 6 valandas nori jas atlikti ir kokia seka. Ar nori atlikti viską vienu ypu, ar į visa tai įterpti pertraukas. Po 6 valandų mokslų laikas „baigiasi“, ir mes suskaičiuojame, kiek užduočių yra atlikta. Priklausomai nuo atliktų užduočių kiekio, vaikai gali žaisti planšete ar žiūrėti filmuką 1 val. (jei atliko 4 veiklų užduotis), 2 val. (jei atliko 8 veiklų užduotis) arba 2,5 val. (jei atliko 10). Kadangi 1 valanda žaidimo prabėga labai greitai, vaikai jau pastebėjo, kad verčiau yra atlikti daugiau užduočių, idant galėtų paskui gauti didesnį atlygį. Juo labiau, kad savaitės gale nuo to priklauso ir tai, kiek jie kišenpinigių gaus – maksimumą ar tik jo dalį.

Visa tai grubiai pavaizdavome štai tokioje schemoje, kad visiems viskas būtų aišku ir nebūtų jokių ginčų.

Panašu, kad vaikams šis aiškus planas visai patiko. Žinoma, jis veikia tik tokiomis dienomis, kai neturime kitų užsiėmimų, ir galime vienu ypu skirti mokslams tas 6 valandas. Tuo tarpu tomis dienomis, kai esame labiau užimti, principą išlaikome tokį patį, tik laike susistumdome viską taip, kad derėtų su kitomis veiklomis.

Ką visu tuo bandome pasiekti? Aš pati manau, kad tai leidžia vaikams suvokti keletą dalykų.

1. Kad gyvenime yra tam tikri prioritetai: kad pirma atliekame tai, kas reikalinga, o tik paskui – tai, ko norime.

2. Kad didesnės pastangos lemia didesnį atlygį.

3. Kad laikas ne guminis, ir tu turi protingai juo naudotis, kad sėptum atlikti tai, kas užsibrėžta.

4. Kad nuo tavo pasirinkimų labai daug kas priklauso.

Na, ir šiaip tikiu, kad duodant vaikams laisvės pasirinkti tam tikruose rėmuose, jie mokosi atsakomybės, o ne tik vykdyti tai, kas jiems liepta. Ir moko išsikelti uždavinius bei rasti sprendimus. 

 Pasaulio pažinimas / gamta

Rugsėjo vadovėlio temos, kurios mums prasitęsė štai dar ir spalį, man pasirodė kiek „pritemptos“, tačiau kai ką visgi prisitaikėme ir sau. Šią savaitę bandėme sukurti ir parašyti skelbimą, kalbėjomės apie anksčiau egzistavusias ir dabar esančias komunikavimo priemones. Vaikams didžiausią įspūdį, žinoma, paliko, pašto karvelių sistema. 

 Rašymas

Magdė toliau tęsė savo pažintį su rašytinėmis raidėmis. Neįsivaizdavau, kad raidė l gali taip sunkiai pasiduoti merginai... Apvedžioti išeina, o kai pačiai reikia rašyti, į visas puses vartosi... :) Tad bus kur tobulėti. :)

Liutauras sprendė įvairius kalbinius rebusus, neakivaizdžiai pažindindamasis su linksniais ir kalbos dalimis... Pradžioje buvo nelengva, paskui lyg ir įsivažiavome.

 Skaitymas

Vaikai skirtingi. Tai įsitikinu kiekvieną kartą, davusi vaikams vienodą užduotį. Liepus išsirinkti knygą, išgirstu eilinį Liutauro priekaištą: „Šita knyga man per sunki. Joje labai daug teksto ir labai mažai paveikslėlių“. Tuo tarpu Magdė atvirkščiai – vis pasičiumpa visai ne pagal savo amžių knygą ir užsispyrusi skaito, kas jai tuo metu atrodo tinkama... Taip ir išeina tuomet, kad Liutauras mėgaujasi knygelėmis didelėmis raidėmis, o Magė – enciklopediniu leidiniu apie drugelius... :)

 Literatūra

Toliau skaitėme H. Malo „Be šeimos“. Lėtai kažkaip šią savaitę skynėmės į priekį. Už tat klausėmės įvairių radijo spektaklių: „Šarlotės voratinklio“, „Polianos“, „Gilės nuotykių ydų šalyje“. Žinoma, šie trumpi radijo spektakliukai daugiau yra tarsi trumpi anonsai, vos atskleidžiantys knygos siužeto pagrindą, nespėjantys giliau užkabinti, kaip tai gali padaryti knygos. Visgi paįvairinimui labai mums tiko.

 Kodavimas

Antras robotikos užsiėmimas. Magdė, anąsyk sakiusi, kad daugia ten neis, vis tik buvo įkalbėta brolio pasilikti. Taigi vaikai ir vėl dirbo tandemu, šį sykį konstruodami vėjo malūną ir kokį tai riedantį prietaisą... Žiūrėsime, kaip čia jiems toliau eisis ši veikla.

Šiaip Liutaurui pastaruoju metu labai ėmė patikti konstravimas, nors anksčiau Lego stalčių išsitraukdavo ne taip jau dažnai, kaip man norėjosi... :))) Dabar gi jis pats konstruoja, modeliuoja, galvoja įvairiausius mašinų, traukinių modelius ir tuoj neša man girtis... Tai, žiūrėk, važiuoja koks tai su lemputėmis, šviečiančiomis priekyje, tai jau, žiū, vėl be lempų, bet su dvigubu motoru... :)

 Išvykos, susitikimai

Savaitė buvo kažkokia labai išblaškyta. Teko ne kartą važiuoti tvarkyti tėtės archyvų, bendrauti su archyvarais, krauti-iškrauti daiktus, užsiiminėti įvairiais logistikos reikalais, kad automobilyje nuolat būtų vietos vis naujai vežamiems daiktams, o čia, žiūrėk, dar reikėjo nuvažiuoti į Rokiškį tetai padėti obuolius nuskinti, namo parvežti, tad vėl leidomės į kelią. Vaikai liko pasisvečiuoti pas Marijos trijulę Molėtuose, tad ir jie gerai praleido su draugais laiką, ir mes greituoju būdu spėjome susisukti su darbais... Grįžę radom kompaniją origami gerveles beskaičiuojančią. Spėkit, ar norėjo važiuot namo... :)

Taip nepastebėtai ir praskriejo savaitėlė be kažkokių įspūdingesnių nutikimų...