Savaitė pasitiko mus netikėtai. Senelį išvežė su greitąją, iš paskos skubėjome į reanimaciją ir mes. Deja, vaikų ten neleidžia, tad turėjo mažieji nusivylę laukti už durų. Deja, pusę savaitės taip ir teko pralakstyti šen bei ten, sekant įvykius, tikintis geriausio, ruošiantis blogiausiam... Todėl parašysiu labai skūpiai ir trumpai.
Tylą saugantys ligoninės koridoriai...
Nuliūdę lankytojai, neįleisti į reanimacijos palatą.
Tikra, neišgalvota, gyvenimiška pamoka vaikams apie senatvę, slaugą, ligas, mirtį. Daug klausimų vakarais, šiokių tokių pasamprotavimų dieną, tarp žaidimų. Viskas vaikiškai paprasta ir aišku. Kita vertus, mūsų nusistovėjusi savaitės rutina griūna, nes turime vėl kitaip planuotis laiką, kitaip susidėlioti mintis ir tolimesnius veiksmus.
O kad mintyse nesusipainiotume, tradiciškai lankomės Žaidimo laboratorijoje, kartu su draugais savaitės įtampą malšiname lauko žaidimo aikštelėje ir namuose.
Šviesos stalo suvilioti.
Netikėtai atrastas žaidimas „Šokinėjančios varlytės“ – akies-rankos koordinacijai lavinti.
Lauko aikštelėje Magdė pagaliau išdrįsta nusileisti stulpu žemyn.
Supynėse.
Oras už lango vis malonesnis, todėl namo suginti vaikus iš lauko darosi kartais net jau ir sudėtinga. Ir štai čia pajauti – artėja vasara. :) Su ilgais šviesiais vakarais, su nesibaigiančiais žaidimais. :)
Deja, žaidimus tenka pertraukti namų darbais – niekur nedingsi, kremtame pradinukų duoną...
Taip ir keliaujame tam kartui mažais žingsneliais per gyvenimą. Vieną dieną čia, kitą ten...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą