29-oji savaitė. Pavasario darbai tęsiasi

Važiuojam vieną pavakarę su vaikais iš smuiko pamokų namo, saulutė pamažėle artėja horizonto link, kalbamės apie ilgėjančias dienas. Juk, regis, visai kątik grįždavome su tamsa, ir vakaro sutemų gaubiamos pamiškės vaikams audrindavo vaizduotę. O dabar, pusę septynių vakaro, štai šviesa dar taip nenoriai traukiasi. Dviem valandom per mėnesį pailgėjantys vakarai jaučiasi ne tik grįžtant namo. Visa diena, regis bėga visiškai kitaip: lengva pabusti, kibti į darbus, šiluma gena į lauką, o pradžiuvusi žemė kelią norą ilgiau būti lauke, stebėti bundančią gamtą.

 

Vaikai iš pat ryto lekia patikrinti, kiek per naktį prilašėjo sulos. Panašu, kad ši jau į pabaigą. Tvarkydami aplinką, rastas šiukšles galime sudeginti, o laužas, be abejonės, visuomet traukia. Tad net pasišokinėdami vaikai imasi šio darbo, kol aš tvarkausi aplink.

Pakavojo vaikai laužą po papuvusia drožlių plokšte ir laukia, kol ugnis „pramuš“. 

O belaukiant ir pasistiprinti galima... :)

Vištelės taip pat džiaugiasi vis ilgesniam laikui išleistos pasibėgioti lauke ir pasiknaisioti. Tai Liutauras jau, žiūrėk, pasičiupęs kurią, po pažastimi pasikišęs glosto. Grūdų saiką pabėrę abu lesina savo augintines. Magdė nenustygdama vietoje atbėga su didžiausiu entuziazmu pranešti, kad vištelė jai net iš delno grūdus lesė! :)

Džiaugiasi ir zylės, kėkštai, geniai, kurie mūsų lesyklėlių, pakabintų ant terasos, neaplenkia...

Užduotis: raskite šešias zyles. :)

Na, o smagiausia savaitės dalis, žinoma, visuomet yra Žaidimo laboratorija ir susitikimas su draugais Vingio parke. Čia galima ir Neryje pabraidyti, ir į po medžius besikarstančius bendraminčius pasižiūrėti. Pats Liutauras į juos lipti, žinoma, nesiveržia, tačiau grįžęs namo palei čia augančias pušaites trinasi, bando su Magde į jas įsiropšti. Magdė drąsesnė, užsikaria kiek aukščiau, Liutauras tenkinasi pirma apatine šaka. Aukščio baimės, jei ją turi, taip lengvai neįveiksi. Tačiau geras draugų pavyzdys vis tiek daro savo. :)

Nemėgsta Liutauras ir greičio. Todėl riedučius, Magdės įkalbėtas, aunasi trumpam. Pabandė, pavažiavo ir nusiavė. Magdei toliau vienai tenka suka ratus.

Nors vaikiai mielai vienu du žaidžia lauke, visgi atvažiavus seniai besilankiusiems kaime kaimynų berniukams, labai apsidžiaugia ir tuoj bando įtraukti anuos į savo žaidimus su mašinėlėmis, pastatytu iš europalečių nameliu, „Aukščiau žemės“ ir kitus, kurių jau net nebesusekiau. :) Išvežė savaitgalį iš mūsų kiemo turistinį kemperį, tad vaikams atsivėrė nauja žaidimų erdvė. Džiaugiasi ir jie ir aš. Lyginame su Magde žemes, nes jau nutarėme – šiemet čia augs mūsų tradicinė kiemo puošmena – saulėgrąžos. 

Magdė apskritai labai noriai dažnai pasisiūlo į pagalbą, pareikšdama: „Na, mamyte, tai duosi tu man kokio nors darbo, ar ne?..“ Tuo tarpu Liutauras siūlytis neskuba... Jo galvoje kažkas kito sukasi. Bet užtat kai vaikai yra prašomi susitvarkyti kambarį, Magdė darys viską, kad išsisuktų nuo šios veiklos, kai tuo tarpu Liutauras ims ir sutvarkys – ir už save, ir už sesę...

Liutauras pirmas nori būti ir tuomet, kai tenka atlikti akademines užduotis. Vos paklausk, kas pirmas nori eiti rašyti/skaityti/skaičiuoti/groti, Liutauras nuliūs, jei sesė pirma sureaguos ir suriks „Aš!“. Nes jam gera, kai jis pirmas darbus atlieka ir yra laisvas. Tad čiumpam tradiciškai skaitymą už ragų. Tęsiame E. Mieželaičio eilių skaitymą. Kadangi pasaką apie Ropę baigėme praeitą savaitę, išsirinko Liutauras kitą eilėraštį – „Kirvirvyrai“. Visai nieko skaitosi. :)

Miestų legendų rašyme padarėme šiokią tokią pertrauką. Kadangi prieš tai turėtose Katino Teodoro pratybose buvo užsilikusios kelios nepabaigtos vedžioti raidės, sutarėm su Liutauru, kad reikėtų pabaigti jas. Taip ir padarėm. Legendų rašymą tęsime ateinančią savaitę.

Su matematika nutarėm neskubėti, o verčiau įtvirtinti tai, kas išmokta. Kartojame skaičių sąryšius, sudėtį, atimtį. Tam į pagalbą šį kartą pasitelkiame „Math-U-See“ kubelius.

O darbus nudirbę sveikiname senelį su jubiliejumi. Puošiame uogomis tortą, piešiame sveikinimo atvirukus, dovanojame, linkime viso ko geriausio. Deja, senelis lyg tyčia savo gimtadienio rytą susitrenkia šoną, ir nebelabai nori lipti iš lovos, o po poros dienų dar smarkiau apserga ir atgula į lovą. Tad slaugom, rūpinamės, kaip mokame, ir gyvename toliau.

Kai vaikai kambaryje žaidžia, atsiranda štai tokie smagūs užrašai prie durų... :)