28-oji savaitė. Dantis už dantį, akis už akį

Vadovėlis šią savaitę mums siūlė temą apie dantis. Bet mes panorome apimti kiek plačiau ir apskritai kalbėjome apie sveikatą. Juo labiau, kad ir tėvelį čia vėjas supūtė, ir vaikams nosys kiek pavarvėjo. Tačiau pasiduoti mes neketiname, o toliau sau pėstute žingsniuojame pažliugusius pavasario kelius aplenkdami ir kas dieną besidžiaugdami gyvenimo smulkmenomis ir naujais atradimais. O atradimų būta... 

Pradėsiu nuo stambiausio – jei kartais tingėtųsi įrašą iki pabaigos skaityti. :) Nuo to, kurio gyvendamas mieste nerastum. Nes radome mes jį tiesiog pievoje. Žuvusį kovoje su neaišku kuo. Ant nugaros matyti praplėšta oda, šiek tiek plunksnų aplink. Gamtoje gyvenimas, patinka mums tai ar ne, toks jau yra – dantis už dantį, akis už akį... 

Pirma pakėlėme pažiūrėti, kas apskritai tai per paukštis. O kai pamatėme, kad čia mūsų taip dažnai matytas dangumi sklendžiantis suopis, nutarėme parsinešti namo atidesnei apžiūrai – vis tik tokio nemažo paukščio taip iš arti dar nei vienam mūsų nebuvo tekę regėti.

Bebandydami išsiaiškinti, dėl ko šis vargšelis galėjo žūti, sužinojome nemažai apie suopių ir kitų plėšrių paukščių būdą. Pažiūrėkite kad ir šį filmuką... Kovingi padarai. Kovoja ir dėl teritorijų, ir dėl patelių, ir dėl maisto. Pernai su vaikais buvome radę nugaišusią zylę, tačiau mažas paukštukas vis tik nepalieka tokio įspūdžio, kaip didžiulis... Natūralu, kad toks radinys sužadino mūsų smalsumą, ir mes ėmėme žiūrėti įvairiausius video. Viskas prasidėjo nuo Tado Ivanausko muziejaus. Tada, pamatę ten įvairių gyvūnų iškamšas, pažiūrėjome keletą filmukų apie tai, kaip jos daromos. Ir sužinojome, kad yra net tokia profesija, kaip taksidermistas. Ką tokie žmonės daro su paukšteliais, galite pasižiūrėti kad ir šiame video.

Na, o kad jau tokias anatomines temas palietėme, tai ir apie žmogaus kūną kalbėjome. Tam tikslui buvau iš bibliotekos paėmusi knygą „Žmogaus kūno fabrikas“. Bandėme su vaikais vartyti, skaitinėti, bet ne itin kažkaip ji juos sužavėjo. Tarsi buvo ir smalsu, įdomu, tačiau vis tik matomai įsijungusi fantazija vertė juos sakyti „Feee, kaip šlykštu“... :D Žodžiu, panašu, kad medikų gretų maniškiai ateityje nepapildys... 

Daug smagiau nei tas gyvasis pasaulis vaikus žavėjo negyvoji gamta. Sugulusios pievų žolės kaip niekada mums atveria šiemet apylinkių lobius. Netoliese turime nedidelį seklų melioracinį kanalą-upelį, kuris vasarą būna apžėlęs tankiomis žolėmis, todėl iki jo niekada nebuvome atėję. Dabar gi jo prieigos patogios, todėl vaikai prašo ir prašo iki jo nueiti... Tai ir keliaujam. Tyrinėjimo – į valias. Radę pagalį vaikai tikrina upelio gylį, vertina, ar su botais galėtų saugiai perbristi. O kai pasirodo, kad nelabai, tuomet bando savo jėgas peršokdami jį. Džiaugsmas didžiulis jį įveikus. :) Atrodo, kas čia tėra, ar ne? Tačiau turint omenyje, kad Liutauras – nuo pat kūdikystės nepaprastai atsargus vaikis, paprastai vengiantis iššūkių ir bereikalingų bandymų, – man tokie jo žingsniai labai džiugūs.

Smagu buvo ne tik gamtą patyrinėti, bet ir Žaidimo Laboratorijoje sudalyvauti, su Svajūne bei Gintaru M. Mažvydo bibliotekoje susitikti. Tiesa, norėjome mes su jais kartu į Energetikos ir technikos muziejų eilinį kartą nueiti, tačiau šis, pasirodo, iki balandžio mėnesio uždarytas, remontuoja ką tai jame. Teko tad suktis iš padėties ir bibliotekoje prisiglausti, pabendrauti valandėlę, kuri tądien mums buvo likusi iki smuiko pamokos.

O štai savaitgalį vaikai smagiai šėlo Vaivos gimtadienyje, kuris vyko „Mažojo genijaus“ patalpose. Erdvė nedidelė, bet vaikams trijų valandų pritrūko joje išsidūkti (nes smagiausi žaidimai, kaip taisyklė, prasideda likus pusvalandžiui iki veiksmo pabaigos). Keliaujant namo vienas per kitą skelbė, kad ir jie norės savo gimtadienius švęsti ten pat. Na bet iki gimtadienių mums dar geras pusmetis, tad nenustebkite, jei n+k kartų dar bus persigalvota. :)

Šviesos „technikų“ erdvėje...

 Spalvotų šviesų mirgėjimas ir muzika išjudino net ir maniškius... :)
Jau prisisvajojo, kad taupys pinigus disko lempai pirkti. :D

Tęsdami tyrinėjimų temą, persikėlėme į Babiloną. Čia mus atvedė biblinės istorijos. Kalbėjome apie Danielių, Nebuchadnecarą, Kabančius Semiramidės sodus... Kaip suprantate, šioje temoje daug kas persipynė – ir mūsų kažkada anksčiau apkalbėti taip vadinami Archimedo sraigtai, ir senovės imperijų architektūra, ir, žinoma, visa, kas susiję su ištikimu Dievo tarnu Danieliumi. Kaip suprantate, nors ir lėtai, bet kažkaip iriamės į priekį su istorija. :)

Iriamės į priekį ir su kitais akademiniais dalykais. Vaikai vėl apimti entuziazmo rašyti visur ant visko ir visada. Namai pildosi raštais rateliais, dovanomis dovanėlėmis mamytei, tėveliui, draugams... :D

Ir, nepatikėsite, kad tai vyksta tik dabar, bet pagaliau Liutauras išdrįso pats, savarankiškai, be niekieno pasakinėjimų ir pasitikrinimų rašyti savo vardą. Nes iki šiol mažajam perfekcionistui vis knietėdavo pasitikslinti, ar tikrai kokios raidės nepraleidžiąs.

Magdė tuo tarpu rašo pagal savo taisykles. :)

„Nuo Magdės Svajūnei“

Visa kita liko už kadro... :) Laukite tęsinio!