27-oji savaitė. Pavasario darbai

Nežinau, kaip ten su pavasario pojūčiu mieste, tačiau kaime šis laikas – nepakartojamas. Sniegui nutirpus ir saulei vis dažniau šildant, nebesinori kiurksoti namuose. Gena pavasaris į lauką, nors tu ką. Darbų po žiemos – apstu. Šen bei ten senus lapus, spyglius apsigrėbti, žemes patvarkyti, vėjo nulaužytas šakas surankioti, gėlynus, šiltnamį vasarai paruošti. Na bet čia – daugiau mano darbai. O štai vaikai savais darbais užsiėmę. Tuoj papasakosiu.

Vos pora dienų, kaip bėga beržų sula, tad lekiam tikrinti, kiek prilašėjo... Nedaug dar. Bet mums užtenka. 

Pakeliui, žiūrėk, dar didžiulę kerpę aptinkam. Rodos, ne kartą čia ėjom, ir nematėm. O per dieną tokia didžiulė juk neatsirado! 

Ne ne, nebijokit, kerpių mes nevalgom. Bet prieš kamerą juk reikia pasimaivyti...

Laukas apskritai yra nepaprastai magiška vieta. Nes čia išėjus visuomet įsijungia fantazija. Ir vaikai jau, žiūrėk, kažką rezga... Pirmiausiai eina apžiūrėti kūdros, kurioje vis dar plūduriuoja nemaža ledo lytis. Tada išsitraukia hamakus, pasikabina, supasi, sumąsto statyti namelį. Atsineša plaktukus, vinis, imasi darbo... Tam puikiai tinka kelios medinės europaletės ir „Humanoje“ už porą eurų dar užpernai nugvelbta užuolaida. Vaikiai darbuojasi patenkinti iki ausų. Paskui sulindę į tą savo namelį kažką žaidžia, kuria...

Tik lietui užėjus vėl bėga namo...

Po įtemptos praeitos savaitės vaikai norėjo pailsėti, tad į svečius pas nieką nesiprašėm ir patys nieko nekvietėm. Bet štai paįvairininimui lėkėm į mokyklos Kaziuko mugę! Ruošėmės jai ne vieną dieną, todėl vaikai kantriai jos laukė. Jau buvome rašę, kad gaminome dubenėlius, tačiau žinodami, kad kiti vaikai taip pat turės dubenėlių pardavimui, ėmėme sukti galvą, ką čia padarius, kad pirkėjas susidomėtų mūsiškiais. Taip gimė idėja pardavinėti ne dubenėlius, bet sausainius dubenėliuose. Čiupome į rankas kočėlus, formeles ir pasiraitoję rankoves darbavomės...

Susikrovę į dėžę dubenėlius su supakuotais į celofaną sausainiais (tam labai tinka kepimo rankovės celofanas, sukarpius jį kvadratais, perkirpus jos šonus ir suėmus visus kampus bei juos surišus), kartu su Liutauru darytus kaligrafinius paveikslus ir į lietuvių kalbą verstą krikščionišką žaidimą „Dvasinė kova“, patraukėme į mugę. Kai viską išsikrovėme, ėmėme laukti pirkėjų.

O pirkėjai, nors jų buvo ir nedaug, buvo tikrai mums dosnūs. Išpirko praktiškai viską. Namo grįžome su pustušte dėže, kurioje puikavosi tik du likę neparduoti dubenėliai ir mugėje mūsų pačių įsigytos prekės: skanėstai tėveliui, medinis šaukšas man, papuošaliukai ir kitos smulkmenos Magdei. Liutauras nutarė uždirbtus pinigus taupyti, todėl didvyriškai laikėsi ir mugėje pirko tiek vieną saldumyną. Pelnas pranoko visus mūsų įsivaizdavimus. Vaikai negalėjo patikėti, kad užsidirbo daugiau, nei tikėjosi, ir kad taip viskas šauniai susiklostė. Tiesa, Liutauras buvo pasiruošęs dar ilgiau sėdėti mugėje ir parduoti dar tuos du likusius dubenėlius, tad teko vaikiną įtikinėti, kad visi jau skirstosi, ir jų tikrai niekas nebenupirks... Ką padarysi. Yra kaip yra. Kiti prekeiviai irgi ne viską pardavė, todėl akcentavau pozityvius dalykus ir nuostabią patirtį, įgytą šioje mugėje. Vaikai patys iki šiol buvo prekiavę tik simbolinėse muzikos mokyklos vaikų mugėse, kurios daugiau buvo panašios į žaidimą, tad čia pirmą kartą pamatė, kas per daiktas yra derybos, pardavimo taktika (kaip reklamuoti savo prekę, kokias nuolaidas daryti ir kada, kodėl...) ir pirmą kartą pajuto, ką reiškia iš tiesų sukūrus kažkokį rimtesnį produktą jį parduoti bei užsidirbti. Todėl tikrai džiugia širdimi dalį pelno palikome mokyklos aukų dėžutėje ir traukėme namo. 

Ir štai čia mus pasitiko tikrosios pavasario linksmybės! Užklimpom! :) Sėdom į giliai išsimalusias molingo kelio provėžas. Na taip, šitam mes morališkai ruošėmės jau nuo rudens, todėl pernelyg nenustebome. Tiesiog netikėjome, kad va taip, dieną dar padoriai važiavę, vakare jau būsime strigę. 

Ir štai stovime vidury siauro kelio. Jau sutemę. Skambinam tėveliui, kad ateitų mums į pagalbą (veiksmas vyksta apie 800 m nuo namų, 8 valandą vakaro), o tuo metu paliekame įjungtas šviesas, kad nebūtų mums taip tamsu baisu, ir... savaime suprantama, nusodiname akumuliatorių. Tėvelis ateina, o tą pat akimirką atvažiuoja iš priekio kaimynas... Nėra kaip prasilenkt. Nėra ką daryt. Kaimynas, matomai, skuba, nes paklausęs, ką ketiname daryti, pasako, kad apvažiuos per pievas. Mes liekame ieškodami telefone pagalbos kelyje numerio. Ir jau štai aš kalbuosi su „pagalbininku“, tačiau tuo pat metu atvažiuoja kitas kaimynas, ir iš to, kas vyksta toliau, aš matau, kad turiu baigti pokalbį su gelbėjimo tarnyba. Mat antrasis kaimynas paduoda Dariui traukimo lyną, o aš girdžiu jį sakant, kad tuoj mus iš čia ištrauks. Priešistorė iš tiesų tokia: pirmasis, mus pamatęs kaimynas, kuris nuvažiavo per pievas, paskambino kitam kaimynui ir paprašė, kad atvažiuotų mums į pagalbą. Va taip, gerieji žmonės... Stebuklingų bendruomeniškumo apraiškų yra ir Lietuvoje. Žodžiu, antrasis kaimynas mums nesunkiai ištraukė, nutempė į šalikelę, visus mus su visais mašinoje buvusiais daiktais „supakavo“, įsisodino į savo automobilį ir parvežė iki namų durų. Dėkojom kaip galim, o kaimynas štai žeria atgal: „Nėra už ką, juk viename kaime gyvename!“ Negana to, po poros dienų abu minėtieji kaimynai ėmė ir suorganizavo kelias mašinas skaldos ir techniką bei pavertė mūsų pavasariškai pažliugusį keliuką vėl pravažiuojamu. Pasirodo, šiemet pavasaris palyginti su ankstesniais metais netikėtai greitas, nes kiek kaimynai čia gyvena, nepamena, kad pašalas taip staigiai išeidinėtų ir keliai būtų taip stipriai pažliugę...

Ką nors įžiūrite? Ne kažin ką, ar ne?
Tai vat ir mes toje tamsoje ne itin gerai matėme, kaip mus ištempė. :)

Ir štai čia pasitvirtino sena gera patarlė: nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Susipažinome su nauju kaimynu (tą pirmąjį jau pažinojome), nusipirkome naują akumuliatorių (nes vis rankos nepasiekė atitarnavusį senuką pakeisti), gerokai prasijudinome, turėdami kas kartą nuo namų nueiti iki automobilio, idant galėtume sėsti į jį ir važiuoti. Buvo labai gera proga vaikams papasakoti, kaip mes vaikystėje visur kur eidavome pėstute, o jei kur reikėdavo toliau, autobusais ir troleibusais važiuodavome.

Žodžiu, kaip suprantate, įspūdžių mums niekada netrūksta. :D

Todėl sugrįžus namo imamės įprastos savo veiklos. Matematinius gebėjimus toliau vaikai mielai lavina su planšetėje esančia programėle, apie kurią rašiau praeitą savaitę; toliau skinamės kelią su skaitymu (Liutauras toliau sėkmingai kremta E. Mieželaičio eiles) ir rašymu (perrašinėjame miestų įkūrimo legendas), skaitome Biblijos istorijas – kitaip sakant, užsiimame rutininiais darbais.

Paprastai savaitės pradžioje parašau vaikams porciją teksto apvedžiojimui.
Dažnai nutinka taip, kad vaikai pirma apvedžioja tekstą dešinėje sąsiuvinio pusėje,
o tik po to imasi kairiosios... :D
Kai paklausiau, kodėl, pasakė, kad tame puslapyje tiesiog teksto mažiau... :D

Tiesa, įveikiam priešpaskutinę mūsų kaligrafijos kurso užduotį. O užduotis vaikams buvo išsirinkti kokį nors gyvūną ir nupešti jį kaip raidę, kuria jis prasideda. Ta proga vartėm visokias knygas su gyvūnais ir išsirinkome ungurį bei krabą. Liutauras perpiešė ungurį, aš ėmiausi krabo. Magdė šįkart nepanoro prisijungti...

Po piešiniu reikėjo užrašyti, kas tai per gyvūnas. Liutauras pats panoro užrašyti spausdintinomis raidėmis UNGURYS, paskui paprašė, kad pieštuku parašyčiau ir rašytinėmis. Kas mums išėjo, galite patys pasižiūrėti.

Štai ir visas šios savaitės reportažas. Daug kas liko už kadro, nes tikrai intensyviai visur lankstėm po namus ir kiemą – nebuvo kada nei fiksuot, nei režisuot... :D

Gražių pavasario darbų ir jums!