25-oji savaitė. Kas skaito, rašo, duonos neprašo

Šoksiu iš karto prie reikalo – mūsų šeimoje lūžis. Vaikai nepaprastai susidomėjo skaitymu. 

Pirmoji entuziazmu trykšta, kaip visada, Magdė, tačiau ir brolis iš solidarumo stengiasi neatsilikti. Keletą vakarų iš eilės vos nuvaryt vaikus miegot pavyko, nes vis dar prašė, kad leistume paskaityti. Ir supranti, kad šioje vietoje turi elgtis išmintingai ir ieškoti kompromiso tarp smalsumo nežudymo ir nusistovėjusios rutinos. Tenka leisti dar pusvalanduką paskaityti... Įdomiausia tai, kad Magdė stveria ne paprastas vaikiškas knygeles, bet visus į jos akiratį pakliuvusius žinynus ir atlasus: apie augalus, gyvūnus, maistą, istoriją. Ir visai nesvarbu, kad lotyniški augalų pavadinimai vos įveikiami ir menkai tesuprantami, mergina nepaprastai didžiuojasi, kad gali juos perskaityti. 

Atlasai patinka ir man. Mat pakeliui labai smagu vaikams duoti pasipraktikuoti naudotis abėcėline rodykle bei susirasti jau pažįstamus mums augalus.

Liutauras į šį reikalą žiūri paprasčiau – jam reikia paprastų, lengvai suprantamų nuotykių. Todėl verčiau renkasi mūsų pamėgtą seriją apie Katinėlį juodį. O kai dar pamato, kad čia viskas parašyta didžiosiomis raidėmis, iš viso apsidžiaugia, kad taip lengva skaityti. 

Bibliotekoje rastas laimikis.

Žodžiu, prisitempė vaikai knygų į savo kambarį, pasidėjo prie lovos, kad rytais vos pabudę galėtų pult skaityt. Štai taip. Lygioj vietoj. Nei iš šio, nei iš to „pramušė“. O tuo tarpu rimtesnes, storesnes knygas vis dar skaitau jiems aš. Ir šįkart noriu pasidalinti nuostabia knyga, kurią bibliotekoje išrinko pats Liutauras (pagal viršelį, ant kurio puikavosi drugelis, tad kiek apsigavo vaikinas, tačiau tai tik išėjo į gera). Tai – Eva Ibbotson „Kelionė prie Amazonės“. Trys vakarai, ir trys šimtai su viršum puslapių įveikta. Knyga, nuo kurios tiesiogine ta žodžio prasme negalėjome atsitraukti. Nepaprastai įtaigiai, gyvai papasakota istorija su vietomis netikėtais, o kartu ir kiek nuspėjamais posūkiais, su daugiabriauniu veikėjų pasauliu, kuriame pasirinkimai ne tiesmuki, bet paremti vertybėmis, veikėjų charakteriais ir juos veikiančiomis aplinkybėmis. Paprasta, o kartu ir nepaprastai žavi knyga, leidžianti susimąstyti apie mūsų gyvenimo pasirinkimus, prioritetus, pinigus ir draugystę, laisvę būti savimi ir atradimo džiaugsmą. Jau nekalbant apie pažintį su laukine Amazonės gamta. Skaitėm ir sekėm žemėlapyje, kur knygos veikėjai keliavo, tad knyga tapo dar gyvesnė ir įtaigesnė. Neabejotinai verta būti „gyvųjų knygų“ sąraše. O dar jei pasakysiu, kad knygoje aprašomas gaisras, turbūt suprasite, kodėl Liutaurui ji paliko įspūdį... Nežiūrint į tai, kad knyga rekomenduojama 8-14 metų vaikams, patiko ji mums visiems – ir mažiems, ir dideliems. Nors pati būčiau linkusi palinkėti, kad vaikai prie šios knygos dar kartą grįžtų, kai kiek ūgtels...

 

O jei tęsiant knygų temą, noriu kiek pasiblaškyti po Biblinių istorijų knygas. Neseniai pasirodė lietuviškai išleista daugelio labai mėgstama nuostabiai dailininko Jago iliustruota, S. Lloyd-Jones knyga „Biblijos pasakojimai apie Jėzų“. Nežinau, kodėl, bet mūsų namuose angliškasis šios knygos variantas neprigijo. Žiūrėsim, ar prigis lietuviškas. Kadangi tai knygelė, kurioje surinkti ne visi svarbiausi Senojo ir Naujojo testamento pasakojimai, bet tik tie, kurie tiesiogiai susiję su Jėzaus linija, aš joje daug ko pasigendu. Ir gal būtent todėl mieliau paprastai renkamės „Didžiąją vaikų Bibliją“ su 365 pasakojimais, atsiversdami dar ir kitas turimas iliustruotas knygas. Štai ir šįsyk, kai norėjome susipažinti su pranašu Eliziejumi (Eliša). „Biblijos pasakojimuose apie Jėzų“ šios istorijos neradome, tad natūraliai ėmėme kitas. Ir tai ne pirmas kartas, kai tarsi norėtųsi pasižiūrėti vieną ar kitą biblinę istoriją Jago iliustruotoje knygoje, bet ten jos paprasčiausiai nerandame.

Su rašymu gi iriamės labai palengva. Tekstus vedžiojame, bandome po vieną kitą raidę atskirai jungti. Apskritai Liutaurui rašyti rašytinėmis raidėmis yra vis dar nelengva – parašius vos porą eilučių, ranka labai pavargsta, jis prašo pailsėti. Tai taip palengva per savaitėlę 2-3 sąsiuvinio lapus parašo. O aš stebiu, kaip sulig kiekvienu kartu raidės po truputį vis gražiau susijungia. Tikiu, kad po truputį vaikis išdrąsės ir nebebijos pats rašyti.

Liutauras rašo. Padavimas apie Kauną.

Magdė stengiasi neatsilikti nuo brolio.

Įdomu tai, kad kuomet Liutauras groja smuiku, jo rankos yra daug laisvesnės nei Magdės. Tuo tarpu rašant yra atvirkščiai – Magdė vos ne laisviau vedžioja raides, nors grojant jos rankos yra daug labiau įveržtos...

O kad rankos kiek atsipalaiduotų, mes vėl grįžtame prie savo kaligrafijos kurso, kuris, deja, po truputį eina į pabaigą... Paskutiniosios kurso užduotys yra skirtos daugiau pažengusiems, todėl vaikai kaip ir dar turės iki jų ūgtelėti, dabar daugiau su jomis susipažįstame, bet, kaip ten bebūtų, išnaudojame progą brūkštelėti šį bei tą.

Užduotis šį kartą buvo susieta su daile – reikėjo išsirinkti gyvūną ir įtalpinti jį į keletą geometrinių formų bei, pasirinkus labiausiai patikusį, įkomponuoti jį kartu su užrašu į lapą. Abu vaikai draugiškai pasirinko apskritimą. Rezultate turėjome apskritą drugelį ir gyvatę. :)

Magdės drugelis (šiek tiek su mano pagalba) 

Liutauro gyvatė

Kuomet užeina kalba apie matematiką, brolio ir sesers nuomonės išsiskiria: Liutauras nori tiesiog imt ir atlikinėti užduotis pratybų sąsiuvinyje, tuo tarpu Magdei sunku persiristi per skaičiaus 5 sandarą. Kita vertus, Liutauras, būdamas penkerių, kiek pamenu, taip pat ne pernelyg gaudėsi sudėtyje ir atimtyje, todėl stengiuosi merginos nespausti. Juk net paprasti žaidimai, kuriuose reikia ridenti bent du kauliukus, jau yra matematika. Taip po truputį, pasitelkdami įvairias priemones, skinamės kelią toliau ir tobuliname skaičiavimo įgūdžius.

Vasario mėnesiui grėsmingai einant į pabaigą, suskubome kovo mėnesio kalendorius daryti. Magdė pasirinko jį dekoruoti iš po sniego išlindusiomis žemuogių lapų porelėmis, Liutaurui patiko idėja su medžių šakelėmis ir ant jų nutūpusia zylute – šių paukštelių vis daugiau pas mus aplink pasirodo, o ir į inkilėlį prie namo, berods, viena porelė jau nusitaikiusi... Žodžiu, kiekvienas kovui nusiteikęs savaip. :)

Seniai buvome bedarę kokį eksperimentą. Visgi vaikai, taip susidomėję knygomis, iškasė vieną jų „Mėgintuvėlio“ serijoje, ir mes jį tuojau pat panorome padaryti. O eksperimentas iš tiesų labai paprastas. Tereikia jam dviejų stiklinių, dviejų monetų ir vandens. Padėkite vieną monetą į vieną stiklinę, o kitą – po stikline. Ir į abi stiklines įpilkite vandens. Pasižiūrėkite į stiklines iš viršaus, tada – iš šono... :) Viena moneta bus dingusi... :) O tada pakelkite stiklinę, po kuria guli moneta, ir ant monetos užlašinkite lašelį vandens. Vėl užstatykite ant jos stiklinę. Pažiūrėkite, kas dabar matosi ar nesimato... Žodžiu, pasismaginkite su vandens refrakcijos reiškiniu. :)

 

Visgi žymiai daugiau smagumo galite rasti Galvasūkyje, į kurį mus kartu pasižaisti pakvietė Brigita su vaikais. Ir nors iš tiesų erdvės čia visai nedaug, ir iš pažiūros nelabai yra „ką veikti“, tačiau realiai nėra viskas taip, kaip iš pradžių gali atrodyti. Vaikai pražaidė/prisityrinėjo dvi su viršum valandos. Ir, įtariu, po kiek laiko vėl norės čia grįžti. Ypač su draugais, nes tada ir kaina draugiškesnė išeina.

Mums jau pažįstamas Leonardo Da Vinči tiltas, kurį čia pat galima n kartų sudėti ir vėl sugriauti. 

 Iš pažiūros paprastos, bet labai „suktos“ raidžių dėlionės.

Magdę nepaprastai džiugino ir ilgam užėmė šios smagios šokėjų ir žvėrelių figūrėlės.

Atrakcija, kuri itin smagi, kai veiksmą organizuoji pats,
tačiau pernelyg triukšminga, kai tai daro kiti...

Na ir, žinoma, pavasariui po truputį sliūkinant mūsų link, vis labiau traukia į lauką. Čia, žiūrėk, mėnulis visu savo gražumu pavakary kyla, čia tirpstantis sniegas į balas telkiasi ir vėl užšąla, upeliukai tvinsta... Todėl eilinis pasivaikščiojimas po apylinkes tampa nauja patirtimi, naujais įspūdžiais, atradimais. Laukuose žolės suguldytos dar neseniai čia karaliavusio sniego, todėl paprasta ir lengva žingsniuoti tiesiai pievomis. Net ir iki tų apleistų sodybų, kurias vasarą dėl aukštų žolių paprastai aplenkiam.

 Didžiulis ledo „stiklas“, atskeltas nuo didelės balos – tikras grobis.

Geriau už bet kokį varveklį....

Prie vietinio upeliuko-kanalo užsitraukęs ižas – erdvė naujiems atradimams. 

Grįžus namo vėl norisi glaustis prie šiltos krosnelės, išsivirti šiltos arbatos, pasižiūrėti filmą „Sengirė“ ir laukti, kol orai dar stipriau atšils...