23-oji savaitė. Namai namučiai

Visur gerai, bet namie geriausia – visi žinome šį posakį. Nuo jo ir pradėjome šią savaitę... Liutauras beveik baigė vedžioti atskiras raides savo pratybų sąsiuvinyje, o mūsų toliau besitęsiantis kaligrafijos kursas natūraliai įvedė mus į raidžių jungimo pasaulį, todėl vadovaudamiesi Š. Meison metodika, toliau čiumpame žodžių vedžiojimą. 

Pačiam savarankiškai Liutaurui visgi dar labai sunku jungti raides – jam sudėtinga pajusti erdvės, mastelio ir raidžių pasvirimo kampą, todėl raidės išeina labai gremėzdiškos, nevienodos, negražios, ir tai iš karto kerta per motyvaciją. Tuo tarpu einant žodžių apvedžiojimo keliu, akis ir ranka įgunda iš karto rašyti teisingai. Žinoma, tam reikia daugiau laiko, ir rezultatas ateina palengva, tačiau be pykčių, nepasitenkinimo ir, kas mūsų atveju labai svarbu, – be savivertės numušimo, kad „negaliu, neišeina“. Tuo tarpu vedžioti įvairias mano užrašomas citatas Liutaurui labai patinka. Jis mato, kad jam tai pasiduoda, ir net sesei paskui rodo, kaip jis moka, ir kaip jai dar iki jo reikia pasitempti. Nuo pieštuko perėjome prie parkerio. Vietoj mėlyno įprasto rašalo vaikinas išsirinko parduotuvėje žalią. Ir rašo dabar vien tik juo.

Žodžiu, laviname ranką ir kantriai laukiame, kada vaikinas bus pasiruošęs savarankiškai rašyti. Magdė, stengdamasi neatsilikti nuo brolio, taip pat darbuojasi, uoliai prirašydama net tris lapus. Žinoma, jai raidelės pasiduoda sunkiau, tačiau jos ryžtas – užkrečiantis.

 

Magdė visada šalia ir tuomet, kai užsiimame kaligrafija. Toliau tęsiame kelionę kartu su Kids letters kursu, ir šįkart laviname ranką, kurdami paveikslus su įvairiais objektais. Vienas jų – taip pat pataiko į mūsų savaitės temą apie namus. Pirma piešiame fonus, paskui rašome ant jų. Liutauras paruošia dovaną savo draugui, kuris ką tik įsikėlė į naujus namus. Tad, jaukumo linkėdamas, rašo štai taip: 

Su Magde gi šioje vietoje gavosi kiek jai nebūdinga istorija, nes nupiešusi namą žiemos rūke, paliko rašymą kitam kartui. Tačiau kadangi Liutauras jau buvo baigęs savo darbą, tai mažoji, neturėdama kompanijos, atsainokai užbaigė savo darbą. Kita vertus, tai – gera pamoka, kas nutinka, kai darbą atliekame bet kaip.

Lavinu ranką ir aš. Pabandžiau štai tokią kompoziciją, kurią paskui vaikai dar ne kartą kopijavo per kalkę. Labai jiems patiko.

Tuomet ėmėmės kito objekto ir žodžio. Piešėme oro balionus ir interpretavome juos kiekvienas savaip. Liutaurui norėjosi matyti balioną audroje. Net ir užrašas teptuku išėjo toks audringas. :) Tuo tarpu Magdė, išliejusi, mano akimis žiūrint, labai gražų foną, vėlgi kiek atsainiai pažiūrėjusi į rašymą, savo šedevrą sumenkino. O bet tačiau, kadangi mes šiais darbais siekiame ne tobulumo, o tiesiog mėgavimosi procesu, kabiname ant sienos į bendrą kolekciją ir žingsniuojame toliau.

Prisijungiu ir aš, pabandydama suvynioti viską į debesis. :)

Ir, kiek užbėgdami įvykiams už akių, išnaudodami artėjančios Valentino dienos simbolius, piešiame širdeles. Su Magde pripaišome jų visą galybę, galėsime dovanoti. O tam kartui pasipraktikuojame užrašyti po vieną. Magdė čiumpa sidabrinį tušą ir raito....

Magdės menas

 Liutauras reiškiasi santūriau.

Pas mane išeina štai taip papudruotai, saldžiai... :D

Imamės ir dar vienos kaligrafijos žaidimo užduoties, tačiau ją pabaigsime kitą arba dar kitą savaitę, tad teks luktelėti rezultato.

O tuo tarpu džiaugiamės ir dar vieno proceso pabaiga – pagaliau su Liutauru įveikėme E. Marcelionienės elementorių (Magdei dar 15 puslapių įveikti liko), ir drąsiai galime imti į rankas bet kurią kitą knygą. 

Ta proga šturmuojame biblioteką, ir Liutauras kaip nugalėtojas prisigrobia storesnių bei plonesnių knygelių. Visgi vaikinas pats jų dar neišdrįsta skaityti, pripažindamas, kad jam labai patiko skaityti trumpas istorijas, telpančias į vieną puslapį. Tai išsiaiškinę svarstome, kokią gi knygą tuomet galėtume imti skaitymui. Jei nepersigalvosime, nutarėme imtis „Kodėlčiaus enciklopedijos“. – Čia esantys glausti reiškinių ar įvykių aprašymai vaikinai pasirodė pats tas skaitymo malonumui pratęsti.

Įdomios tos vienokių ar kitokių dalykų pradžios ar pabaigos. Liutauras kaip tik štai pametė šeštąjį pieninį dantį. Ir, tikite ar ne tomis pieninių dantų kritimo sąsajomis su vaiko gebėjimu mokytis, tenka pripažinti, kad dabar Liutauras yra daug brandesnis akademine prasme nei kad buvo rugsėjį...

Knygų prisiskaičius visai gera pagaliau, po visų ligų, išbėgti į lauką. Kol sirgo, vaikai labai liūdėjo, kad už lango štai pagaliau limpa sniegas, o jie negali juo pasidžiaugti... Ta proga bandė savaitgalį atsigriebti. Pakaitomis su tėčiu padėjom statyti jiems tvirtovę, bet ir mums pritrūko ryžto ją pabaigti... :D

Grįžus namo po tokių sniego žaidimų, nepaprastai smagu šiltos arbatos gurkštelėti, ypatingų saldumynų, kuriems ingredientai atkeliavo iš Australijos, paragauti.

Na, o pasistiprinus, darbai tęsiasi. Prieš porą savaičių vaikai mokykloje lipdė iš modelino dubenėlius. Tai dabar ir namie negali sustoti... Labai jau nori juos mokyklos Kaziuko mugei paruošti... :))

Tėtis irgi nuo vaikų neatsilieka, lipdo... :))

Žodžiu, procesas užsisukęs kaip turi būti... :))

 

Seniai ką berašiau apie tai, kaip vaikai toliau mokosi užsienio kalbų. Buvau minėjusi, kad specialiai nieko nedarau, o tiesiog nuosekliai duodu žiūrėti jiems filmukus anglų ir rusų kalbomis. Laukiau, tiesiog bandydama suvokti, kada gi jau reikėtų įsikišti ar ką papildomai duoti. Ir štai vaikai mane netikėtai nustebino. Atsikėlė vieną dieną ir sako: mamyte, o galime mes pabandyti kalbėti angliškai? O rusiškai?.. Žinodama, kad nereikia vienu metu vaikams plakti skirtingų kalbų į vieną krūvą, paprašiau pasirinkti vieną kalbą, kurią, jų manymu, jie geriau moka. Pasirinko rusų (ryškiai filmukas „Tri kota“ jiems labiau patinka nei „Peppa pig“). Na ir ką – bandėm. Ir žinot ką? Buvau pakankamai nustebusi, nes visai neblogai mes susišnekėjom. Matomai, žiūrėdami filmukus vaikai pagaliau pasiekė tokį lygį, kad jaučiasi jau galintys pradėti dėlioti žodžius į sakinius. Žinosiu dabar, kad reikia daugiau duoti filmukų anglų kalba, ir lauksime, kada gi šios žinių taurė prisipildys.

Na, o grįžtant prie mūsų savaitės temos, protarpiais, ištaikydami progą kalbėjome apie skirtingus namus. Vadovėlio medžiaga per daug sekti neišėjo, nes joje išdėstyta medžiaga pasirodė pernelyg gerai mums pažįstama – ar reikia dar kalbėti su vaikais apie tai, kas stato namus, kai jie šį procesą patys stebi jau keleri metai..? Ar reikia kalbėti apie tai, kokie būna namai, po to, kai pernai nagrinėjome miesto temą?.. Visgi pavartėme tą pačią „Kodėlčiaus enciklopediją“, pažiūrėjome, kas gero youtube.

Bandėme prisiminti ir posakius, susijusius su namais: „Visur gerai, bet namie – geriausia“; „Namai pragarai, be namų negerai“; „Nėra namų be dūmų“; „Mano namai – mano tvirtovė“; „Gamta – visų namai“. Ir Biblijos eilutę prisiminėm: „Geriau sausas kąsnis ir su juo ramybė, negu namai, pilni aukų, su vaidais“ (Pat 17:1)

Taip pat spėjom su draugais žaidimų kambaryje pasibūti, tačiau po visų ligų vaikai ten greitai nuvargo, Magdę mašinoje užmigusią namo teko parsivežti... :)

Dainelių dar porą vaikams sukūriau, tačiau kadangi pas pačią nosis užgulus, įdainuoti teks geresniems laikams atėjus. :)