Po truputį atsigauname po švenčių ir šokame į naujas roges. Na, tiesa, gal greičiau rioglinamės į jas palengva, nes užklupę vieni ar kiti svečiai siūlo dar kiek pasimėgauti šventine šiluma, o netikėtai iš rikiuotės išėjusi kompiuterio vaizdo plokštė gena iš namų neplanuotoms išvykoms į miestą.
Visgi šventės iš tiesų buvo puiki proga sustoti, atsikvėpti, naujų idėjų ir energijos pasikrauti. Ne tik vaikams, bet ir, žinoma, mums, tėvams.
Šeimyninė idilė. Kaip jie patys save abu vadina – „Meiliukai“.
Todėl vėl įsijungti į intensyvią akademinę veiklą ne taip jau, pasirodo, paprasta. Ir panašu, kad tai pavyko numatyti – savo metų plane visą pirmąją sausio savaitę priskyriau atostogoms. Tad jos metu mes tiesiog bandėm užpildyti tam tikras spragas, kurių nebespėjome iki Naujųjų. O šalia to pradėjome kai ką naujo, kuo ir norime pasidalinti.
Pas Eglę perskaičiusi apie dailę susigriebiau, kad menas mūsų namuose nėra prioritetinė sritis. Na, dailė pas mus tokia... kaip kad būdavo mokykloje – kažkur antrame plane. Ir nors man pačiai piešti patinka, tačiau, matomai, gyvenant tokiais laikais, kai visi visur skuba, ir aš pati pritrunku to didesnio laiko tarpo, į kurį be skubos galėčiau įtalpinti šį laikui imlų reikalą. Visgi po švenčių vangiai įsisiūbuojantys mokslai suteikė tokią galimybę, ir mes turėjome ne vieną progą gerai valandai ar net ilgesniam tarpui pasinerti į akvarelės liejimo ir kaligrafijos (apie ją skaitykite toliau) procesą.
O viskas prasidėjo nuo to, kad Gintarė pasidalino nuoroda apie kaligrafijos kursą vaikams. Pažiūrėjusi vebinarą supratau, kad tai yra tai, ko seniai norėjau ir aš pati sau, ir mielai įtraukčiau į tai kartu savo vaikus. O kadangi sausis – toks kaip ir visokių rezoliucijų metas, pagalvojau, kad labai viskas laiku ir vietoje – imame tuščią lapą ir pradedame. Ir, iš tiesų, viskas įvyko kažkaip labai natūraliai. Magdė gavo nuo draugės savos gamybos atvirutę ir nutarė parašyti jai atsakymą. Kadangi mano mintyse jau sukosi kaligrafinės idėjos, o ir mergina buvo gavusi per Kalėdas dovanų naują teptukų rinkinį, pasiūliau padovanoti draugei ką nors parašyta ranka. Taip mes traukėme lentynose ilgokai užsigulėjusį akvarelinį popierių, liejome vieną paskui kitą fonus, o jiems išdžiuvus (fenas arba besikūrenanti krosnelė procesą pagreitina) bandėme rašyti. Mums pradėjus į veiklą ne ką su mažesniu užsidegimu įsitraukė ir Liutauras, pareiškęs, kad jis taip pat savo draugui Gintarui nori nusiųsti savo darbelį. Šis triukas pas mus suveikia beveik visada – jei sesė kuo nors užsiima, reikia ir jam.
Žiemai prisiminti renkamės šaltas spalvas...
Sušalę griebiamės šiltesnių spalvų.
Paskui sekė kitokie žodžiai....
Aš parašau pieštuku, Magdė bando prisijaukinti teptuką ir juo apvedžioti.
Užduotys buvo pakankamai paprastos, tačiau vaikams labai patiko. O ir praplėtė jų įsivaizdavimą apie raides. Patys pasižiūrėkite, kaip skirtingai galima jas užrašyti.
Žodžiu, pasimurkdėme dailėje kaip reikalas (savo masteliais). Ateinančią savaitę laukia sudėtingesnės užduotys, tad žiūrėsime, kaip mums seksis.
O kad jau nuo menų pradėjome, tai pasigirsime ir savo keraminiais rezultatais, kuriuos parsinešėme iš keramikos studijos. Tiesa, ten nuglazūravome ir palikome dar vieną partiją „kepinių“, tad tuos jau kitąsyk pasirodysim.
Mėlynas automobilis ir valtelė – Liutauro „nuo iki“, vazelė – mokytojos žiesta, Liutauro marginta, eglutės – Magdės, būsima raktų kabykla-medis – mano.
Pirmuosius pasiimame, antruosius dar paliekame...
Namuose irgi karaliavo visokie rankdarbiai. Matomai toks jau metas, kai norisi šiltai prie ugnelės šidytis ir per daug galvos nesukti... :) Tad Magdė užsikabinusi už siuvinėjimo (Liutaurui irgi reikia, žinoma, išbandyti)...
Todėl, kaip suprantate, nors ir akademinių dalykų į šoną visai nenustūmėme, tačiau jie tikrai nebuvo pirmose gretose... Visgi į priekį skinamės ir su skaitymu, ir su rašymu, ir su matematika. Pasaulio pažinimas mus gena į lauką, nes kaip gi gali praleisti tokią gražią žiemą pro akis!
Magdė išzyzė visas ausis dėl slidžių – jau nuo pernai taip nori išbandyti... Teko parūpint. O štai Liutauras ir vėl pakankamai rezervuotai žiūri į naujovę. Neskuba, stebi, kaip seksis sesei. Ir mieliau renkasi vietinį „bobslėjų“ – rodo savo meistriškumą į svečius užsukusioms sesėms Ūlai ir Upei. Liudui ir Ksaverui, aplankiusiems vidury savaitės, deja, pasirodyti negalėjo, nes tądien kaip tik sniegas buvo gerokai aptirpęs, ir rogių trasa buvo plikut plikutėlė... Užtat vėl pasnigus vaikai tučtuojau lekia į lauką – nesulaikysi... :)
Nebuvo net kada per daug filmuoti, tačiau porą minučių mūsų gyvenimo surankiojau. Galite pasmalsauti. ;)
Na, o dabar susikaupiam ir su naujom jėgom kimbam kitai savaitei į atlapus. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą