Molio vaikai: Mūsų birželis

Ehehe! Sunku patikėti, kad jau ir birželis prabėgo, ir dienos vėl trumpėti ėmė... Taip intensyviai laikas lėkė, kad vos spėjom vytis rytą ir vakarą. Kiekviena diena turėjo savų rūpesčių, iššūkių, pamokų ir džiaugsmų.

Darbai darbeliai

Kadangi pagrindinis šio mėnesio iššūkis buvo persikraustyti iš miesto į užmiesčio sodybą, dauguma veiklos ir sukosi apie tai: persivežti daiktus, sumontuoti baldus, apsitvarkyti aplinką, adaptuotis prie pasikeitusios rutinos, pasimėgauti šiltos vasaros malonumais. Naudodamasi proga stengiausi į visa tai kuo labiau įtraukti vaikus.

Nevalia pamiršti labai svarbaus dalyko – į mūsų kiemą pagaliau atkeliavo elektra!!! Gyvendamas mieste dažnai net nesusimąstai, kaip stipriai mūsų gyvenimus įtakoja būtent šis fizikinis reiškinys. Iš tos laimės, kad gyvenimas užmiestyje ženkliai pagerėjo, ėmėm jautį už ragų... Liutauras atrado naują atrakciją – vandens šlangą. Laistė visur – kur reikia ir kur nereikia, gamino vaivorykštes, aiškinosi, kokiu kampu ir stiprumu reikia laistyti, pvz., dangų...

Po statybų likusi neužžėlusi pievutė.
Reikia palaistyti, kad greičiau sudygtų dobiliukai.

Pomidorams taip pat reikia vandens...

Automobilį nuplauti irgi neprošal...

Magdė padėjo ruošti vietas gėlių sodinimui palei terasą. Paskui gi gražino aplinką pagal savo supratimą... :)

Tėčiui taip pat reikėjo pagalbos – žvyrą statyboms sijojom visi. Kam atiteko žvyras, kam – akmenukų pilnos kišenės... :)

O pasiūlius atlygiui už darbą ledų, su didžiausiu malonumu ir malkas vaikai kraut padėjo. Net vakarienės buvo sunku prišaukti – taip norėjosi mažiesiems savo darbą užbaigti... Kita vertus, po sunkaus darbo jaunimėliui kilo mintis, kad kitąsyk jie kaip atlygį norės gauti pinigų.

– Juk statybininkai kai dirba – gauna monetų, ar ne? – klausia manęs savo galvoje jau kuriantis verslo planą Liutauras. Aš juk sakau – gyvenimas pats išmoko matematikos...

Tiesa, matematika greitai baigėsi, kai visas veiksmas nustęsė trims dienoms, tad entuziazmas pakeliui Liutaurui krito, o štai Magdė darbavosi iš peties iki paskutiniosios.

„Darbų pamokos“ :)

Namie ruošos taip pat netrūko...

Ypač po to, kai Liutaurui mėnesio viduryje užėjo pyragų kepimo banga. Mat užkabino vaikį viename youtube filmuke pamatytas reportažas, kaip vaikai kepa tuos vadinamus cupcake'us – vieno puodelio pyragėlius. Susirado bernužėlis metalinį indelį, įmušė kiaušinį, subėrė miltus, cukrų, išmakalavo viską ir iškepė. Jei tokį būčiau pasiūliusi aš, garantuoju – tikrai nebūtų valgęs... Bet kadangi kulinarinis šedevras buvo savas, sukirto net neužsimerkęs, mums davęs tik paragaut. :)

Pirmasis „blynas“

Antram bandymui pasiūliau dar kiek kepimo miltelių įberti. Ateinančią dieną mažasis konditeris užmaišė jau daugiau tešlos iš iškepė pyragą nebe tik sau, bet visai šeimynai. Ir taip kas dieną receptūra buvo keičiama – tai uogiene, tai riešutais, tai kitais produktais papildant, eksperimentuojant, žiūrint, kas iš viso to gausis.

Iš tiesų smagu, kad darbų aplinkui netrūko. Tai buvo tiek mums, tiek vaikams savotiška darbo terapija. Kuomet bandėme mokytis svarbiausių gyvenime dalykų: padėti vienas kitam, suprasti, kokį indėlį į dienos darbus įneša kiekvienas šeimos narys, kas būtų, jei vienų ar kitų dalykų nedarytume, kodėl dienai bėgant ir staiga nutinkant kažkam neplanuotam, įsiterpusiam iš išorės, jos planai ne visuomet išpildomi taip, kaip norėjosi. Buvo visko – ir pykčių, ir ginčų, ir manipuliacijų. Tačiau finale, manau, per šį menesį labai daug ko išmokome. Ir dar daugiau užsibrėžėme išmokti.

Žaidimai

Na, o padirbėjus gera atsipūsti... Kaiminystėje vasarojantys berniukai ar užsukę draugai, o lietingą dieną – pas mus gyventi persikėlęs senelis – puiki kompanija. Tiek žaidžiant kortomis, tiek supantis ant supynių, šokinėjant per virvę, važinėjantis dviračiais ar ieškant titnago (nauja Liutauro ir Sauliaus manija)

Per besisukančią virvę kol kas drįsta šokinėti tik didieji...

Draugiškos ledų dalybos su Liudu.

Liudas – ne prastesnis kompanjonas ir prie piešimo lentos.

Vakariniai papokštavimai su spalvota lipnia juosta

Vienas mėgstamiausių mūsų šeimos kortų žaidimų suburia prie stalo.

Lego aistra suvienija visus...

Žaidžiame parduotuvę.

Berniukai rūšiuoja savo titnagų, surinktų apylinkėse, kolekcijas

Už lango prapliupus lietui, bandom į žaidimus įtraukti ir senelį,
nuoširdžiai besistebintį šiuolaikiniais žaislais.

O kartais norisi pabūti vienam (-ai). Ypač jei atvežė naują kalną žvyro... :)

Gamta, atradimai

Vienas didžiausių privalumų ištrūkus iš miesto – tai ranka pasiekiama gamta. Net Liutauras kurį tai rytą pareiškė:

– Mamyte, man labai patinka, kai atsikėlęs ryte gali iš karto basom išeiti į kiemą...

Gamta iš tiesų yra kažkas tooookio... Regis, galėtum sėdėti ir žiūrėti į vėjo lankstomus medžius, į po lietaus lomoje kylančią miglą, tarp seno eglyno viršūnių mirguliuojančią besileidžiančią saulę. Čia tiek kintamųjų, jog vaikams nuolat kažkas sužadina fantaziją.

– Mamyte, žiūrėk, ten ant medžio – kaip pelėdos akys! – Pastebi Magdė. – Man tos akys labai baugios! – Guodžiasi...

Ir čia prasideda jos smalsumo kelionė: kodėl tos akys tokios didelės? Ar jos piktos? O kokių būna pelėdų? O kur jos gyvena? O jas galima pamatyti? Šitame medyje, o gal tame? O ką jos valgo, kaip skrenda, kada miega ir t.t. ir pan... Tenka traukti iš lentynos visas knygas, kuriose, tikėtina, rasime pelėdų, ir sužinoti tuos rūpimus atsakymus...

Turimų knygų negana, tad sėdam ieškoti filmukų apie pelėdas... Tą patį vakarą girdime kažkur pamiškėje ūbaujantį pelėdos patiną. Pasirodo, ūbauja tik patinai. O patelės šneka visai kita šnekta... Magdės kelionė po pelėdų pasaulį dar tik prasideda, todėl daug šįsyk nepapasakosiu. Bet jei ji tęsis ilgėliau, kitąkart, manau, galėsime pasidalinti išsamiau.

Kontūrai pieštuku ir medis – mano, spalvinimas ir lietus – Magdės. :)

Kai tik galime, stengiamės išeiti pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiais. Tiesa, Magdei vis dar mielesnis balansinis dviratis, nors mergina uoliai stiprina kojas mokydamasi minti pedalus.

Aplankome netoliese esančią kaimynų kūdrą.

Čia randame nugaišusį nedidelį eršketą, kurį Liutauras norėtų parsinešti namo ir išsikepti.
Tačiau suabejojame jo šviežumu ir paliekame žuvelę ten, kur radę...

Kitas lobis – mažutės, bet jau šokinėjančios varlytės.
Nešamės namo, paleidžiame į savo kūdrą.

Pakeliui aptinkame neregėto ūgio dagį. Matuojamės šalia jo...

O braidant po pievas ir laukinių braškių randame (lapeliai tai mėtos čia... :)
Tiesa, žemuogių tam kartui yra daugiau, o ir avietės jau prasidėjo,
tačiau tos išskirtinio skonio laukinukės nurungė viską.

Mažasis ožiaragis vieną dieną atkeliavo tiesiai į mūsų terasą.

Na, o vikšrelių šiemet tai matėm ypatingai daug. Pievinio verpiko vikšrų pasitaikė daugiausiai. Tačiau pritrūkom entuziazmo šiemet vėl juos auginti. O gal tiesiog to smalsumo nebėra, kuris buvo pernai?..

Vienintelis vikšrelis sudomino. Radom šį gražuolį avietyne. Jei tikėti internetu, turėtų iš jo išsiristi mažoji saturnija... Nežinau, ar pavyks, bet bandysim jį „priversti“ susisukti į kokoną ir pasirodyti drugelio pavidalu...

Dar vienas traukos objektas vaikams – kamanės. Jų dūzgia nemažai tarp facelijų. Vaikai vis bando jas pagauti, nors tai – ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti... :) Jei gerai įsižiūrėsite, tarp žiedų nuotraukoje turėtumėte pamatyti apkūniąją gražuolę.

O šiuos skraiduolius paprastai labai anksti ryte matau tik aš. :))

Išvykos, susitikimai

Mėnuo buvo tikrai turiningas, tačiau visgi ne kartą pavyko ištrūkti ir iš namų. Pirmiausiai svečiavomės pas Agnę ir Andrių Musninkuose. O, vaikeli, kaip buvo gerai... :) Ir mamoms (dar ir Eglės šeimyna prisijungė), ir vaikams tai buvo rojus... Patys pasižiūrėkite...

Perlinių vištų tyrinėtojų ir mylėtojų būrelis

Atokvėpis lauko namelyje

Mašinos yra gerai... :)

Kitas savaitgalis sukvietė bendraminčius pas mus pačius į sodybą. Kol suaugusieji vaišinosi ir bendravo, vaikai skubėjo jau tradicija tampančio paslėpto lobio ieškoti. Ir jei ne slaptosios agentės Svajūnės sugebėjimas nepastebėtai atsidurti laiku ir vietoje bei nugirsti reikiamą informaciją iš suaugusiųjų, lobio turbūt vaikai būtų ieškoję daug ilgiau.

Po kantraus užuominų skirtingose vietose ieškojimo Lobis rastas!
Dabar svarbiausia – nuspręsti, kaip jį pasidalinti.

Molio vonios sausros išdžiovintoje kūdroje...

Tėtės Tado pasiūlytas kamuoliukų žaidimas irgi rado savo gerbėjų.

Galiausiai šeimyninis futbolo turnyras suvienijo didelius ir mažus.

Kitąkart gi, Linos šeimynos pakviesti, ištrūkom pasiplaukioti baidarėmis. Maršrutas netrumpas – apie 12 km (gryno neskubraus plaukimo – apie 3,5-4 val.) Vilnele nuo Rokantų iki Viktariškių. Labai rekomenduoju! Maniškiams tai buvo pirmas plaukimas baidarėmis, todėl nežinojau, ko tikėtis, tačiau veltui nerimavau – nuostabaus grožio laumžirgių ir besiburiuojančių ančių su jaunikliais palydos, o dar kur ne kur pasitaikančių vandens lelijų plantacijos – visa tai neleido nuobodžiauti. 6 baidarių kompanija, pakeliui – piknikas su grilyje keptomis dešrelėmis ir zefyrais – viskas, ko tądien reikėjo iki pilnos laimės. Gailėjausi tik vieno – kad nepaėmiau Liutaurui atskiro irklo (nuomotojas patarė neimti jaunesniems nei 9 metų vaikams). Nes irkluot vaikinui labai patiko, ypač kai buvome pasiskolinę iš kitos baidarės ir irklavome vienu metu dviese. Magdei iš tiesų irklai dar ir per dideli, ir per sunkūs.