Mūsų gegužė

Gegužė mūsuose buvo nestadartinis metas. Pirmąją dekadą kažką veikėm, tada aš išvežiavau į konferenciją, o mėnesio pabaigoje, man grįžus, puolėm kraustytis iš miesto. Tad, galima sakyti, vaikai turėjo labai įvairios patirties – ir su tėčiu pabūti, ir taikytis prie ne visuomet jiems patinkančio važinėjimo ten ir atgal grafiko, tačiau sumoj rezutatas toks: visi išgyveno, visi kažko išmoko, o svarbiausia – persikėlėme gyventi į kaimą. Na, kaimas tokia daugiau teorinė sąvoka, kai jis tėra už 5 km nuo miesto ribos, o ir visi patogumai, įskaitant prieš keletą dienų pajungtą elektrą, vietoje: wc, karštas dušas, skalbyklė, šaldytuvas... Na, patys suprantat. Trūksta dabar tik gero interneto, bet ir tai, labai tikiuosi, greitai turėsime. :) Visi kiti privalumai neįkainojami: grynas oras, ramybė, erdvė, gamtos aromatai, saulėtekiai ir saulėlydžiai... Žodžiu, būsite netoliese – užsukite į svečius. ;) Tiesa, tiems, kas mūsų situaciją žino, patiksliname, kad tam kartui persikėlėme į svečių namelį, kuriame ketiname praleisti vasarą ir greičiausiai rudenį, kol įsikursime savajame molinuke.

O tam kartui trumpas reportažas apie tai, kokios patirties ir įgūdžių per šį mėnesį įgavome...

Darbai darbeliai

Pavasaris pasitiko ne tik netikėta šiluma, bet ir darbais. Visu savo grožiu prasiskleidę pienių žiedai ir pušų pumpurai ragino greičiau ruošti žiemai atsargas. Tad kibome pirmiausia į šiuos darbus. Magdei tai buvo nuostabus priedas prie jos smėlio žaidimų...

Liutaurui – kitiems pojūčiams žadinti. Skynė vaikinas šias gražuoles tikrai nuoširdžiai, nepaisydamas nei ruduojančių nuo pienių syvų rankų, nei kaitrios saulutės...

Kai jau atsargos žiemai buvo paruoštos, kibome į baldų surinkinėjimą svečių namelyje. Darbo buvo tikrai nemažai, todėl turėti pagalbininkų buvo tikrai smagu. ;)

Gamtos stebėjimas

Kiekvieną pavasarį pakalnėje pražysta nuostabaus grožio medelis, kurio pavadinimo kol kas nepavyko tiksliai išsiaiškinti. Tam kartui pavadinkime jį jovaru, o ateity aiškinsimės detaliau... :) Kaip ten bebūtų, jis labai gražiai žydi ir gardžiai kvepia. :)

Pastabumą vaikai lavina kiekviename žingsnyje – išėję pasivaikščioti tuoj pastebi, kad pas mus auga bent dvi rūšys asiūklių. Kadangi jau žinome, kad viena asiūklių rūšis nuodinga, tuoj skubame aiškintis, ar ne ši. Tačiau nusiraminame sužinoję, kad vienas jų – mums jau pažįstamas dirvinis asiūklis, kitas gi – miškinis. 

Čia pat ant tako ir paukščio plunksnų lobis – vaikams didžiausias turtas... :) Tiksliai kieno jos – nežinome, tačiau įtariame, kad gali būti startos.

Mat vieną visai neseniai kaip tik pavyko prisijaukinti, kad ši arti prisileistų nufotografuojama...

Tuo tarpu pievos jau pilnos žydinčių gražuolių, kurių nuskustose, kaip kad mes mėgstame su Darium sakyti, miesto pievelėse nerasi nei su žiburiu...

Vienas karališkiausių žiedų – gysločio. Visuomet mane pakerintis...

O kad smagiau žiedus stebėti būtų, pasiėmėme ir spalvų korteles. Randame, žiūrime, į kokią spalvą panašiausia, bandome tą spalvą įvardinti, prisiminti. Tuo pačiu tikriname, kaip tiksliai pavyko įvardinti spalvas mūsų susidėliotame rate. Smagu kai pavadinimai ir tikrovė sutampa, ir pušies spalva iš tiesų pasirodo esanti tokia, kokia yra...

Beržo lapas prisderina prie samanų žalios.

Lubino violetinė „susidraugauja“ su čiobreliu.

O žiedų, pasirodo, galima rasti ne tik pievose... Jei kur netoli jūsų – kaimo kapinaitės, neabejoju, kad jose rasite išmestų ir galybę dirbtinių gėlių. Maniškiams tai – dar vienas lobis. Bijau tik, kad mūsų kiemas netaptų tuoj panašus į kapines nuo tų gėlių... Nes smėlio dėžė tai jau apypilnė, apypilnė... Nežinotum, kad tai – jau kažkieno išmestos gėlės, pagalvotum, kad kapines apiplėšėm... :))

Draugai ir kiti malonumai

Išsikraustant iš miesto teko atsisveikinti su čionykščiais draugais... Kiek gaila, kita vertus aš nepergyvenu, kadangi ten buvusi berniukų draugija – ne visai ta, su kuria norėčiau, kad mano vaikai nuolat leistų laiką, perimdami jų vertybes ir išdaigas. Žinau, vaikų nuo visko neapsaugosi, o ir nereikia, tačiau taip susiklosčius situacijai per daug nepergyvenu. Juolab, kad šiais laikais draugai pasiekiami ne tik tie, kurie gyvena tavo laiptinėje, bet ir tie, kurie išsibarstę kiek atokiau. Vieni tokių – Danielius su Rūta. Septynerių ir trejų metų brolis ir sese, su kuriais pastaruoju metu užmezgėme tikrai smagią draugystę. Mergaitės iš viso „sulipo“, o berniukai, būdami kartu ir labai skirtingi ir kažkuo panašūs, vis dar ieško sąlyčio taškų. Kartais juos atranda lengviau, kartais sunkiau, tad bus matyt, kaip išsirutulios ši pažintis. O tam kartui – linksmybės pačiame įkarštyje... :)

Svečiuose.

Kūdroje. Vaikams visai nesvarbu, kad vanduo čia greitai tampa molio spalvos,
jiems nesvarbu, kad vandens nėra daug – svarbiausia, kad visiems smagu.
Danielius moko jaunesniuosius plaukti, šie gi bando pajusti vandens dėsnius savaip... :)

Meistrų kampelis...

Teko atsisveikinti ir su Žaidimo laboratorija, kurioje šį mėnesį tebuvome porą kartų – pirmą mėnesio ketvirtadienį ir paskutinį...

 Su portugalu Joao (Jonu :)

Atsisveikinimo puota...

Na, o naujas gyvenimo būdas diktuoja ir naujas patirtis. Nuo mūsų sodybos yra toks kilometro ilgio keliukas iki pagrindinio kelio. Tai – puiki vieta mokytis vairuoti. Žinote, kokie yra penki dalykai kuriuos reikia leisti daryti savo vaikams? Tai štai – vairavimas yra vienas jų. :) Tad naudojamės proga ir mokome pajausti mašinos gabaritus, vairo sukimo(si) kampą ir, žinoma, savivertę. :)

Tokia štai buvo trumpai mūsų gegužė – visa kita liko neužfiksuota, nors, be abejo, už kadro buvo visko... :)