Mūsų vasaris

Nors vasaris trumpiausias mėnuo, tačiau sutilpo į jį visko tikrai nemažai. Ir galvoju – ar čia man planavimas padėjo, ar tiesiog prieš pavasarį jėgų daugiau atsirado..? Kaip ten bebūtų, dalinuosi įspūdžiais.

Už lango – tokia graži žiema, kad seniai bemenu tokią – šaltą, baltą, su išlendančia saulute ir taip ilgai besilaikančiu sniegu... Nenuostabu, kad viso to dėka vaikai nemažai laiko praleido lauke, dūkdami su rogėmis, statydami besmegenius ar šiaip išdykaudami su draugais kartais iki pat vakaro.

MUZIEJAI

Edukacinę mėnesio „programą“ pradėjom nuo Energetikos ir technikos muziejaus. Daug pagyrų jam jau skyrė Eglė, todėl kartotis neverta. Pritariu viskam, kas jos įraše išsakyta. Mes taip pat apsilankėme čia du kartus. Pirmąsyk – su draugais, paskui – keturiese, į kompaniją Darių pasiėmę. Antrą kartą eidami pataikėme į šio muziejaus gimtadienį – ekspozicija buvo nemokama, o dar sužinojome ir tai, kad vaikštant po šį muziejų galite savo išmaniajame telefone įsijungti audio gidą (pasiteiraukite, kaip tai padaryti informacijoje arba pasiskaitykite stende, kabančiame už rūbų kabyklos – vieta tokia ne itin matoma, bet jei ieškosite, tikrai rasite ausinių ženkleliu pažymėtą lentelę su aprašu). Tai va – įsijungėme mes tą audio gidą ir daug visko sužinojome. Privalumas lyginant su „gyvu“ gidu tas, kad viską galima apžiūrėti savu tempu (kas aktualu einant su vaikais), minusas turbūt tas, kad „gyvas“ gidas vis tik daugiau papasakotų, o ir į iškilusius klausimus atsakytų.

Žodžiu, kas nesate buvę šiame muziejuje, lėkite tekini. Ypač jei turite vaikų. Tai – muziejų rojus. Na, beveik. Nors iš tiesų daug ką galima čia čiupinėti, tyrinėti, vis tik taip vaikus masinanti senų automobilių kolekcija lieka „už virvelės“. Aišku, labai suprantama, kad prabangūs seni automobiliai tikrai nenusipelno visa ko tyrinėjančių rankelių ir kojelių dėmesio, nors turiu prisipažinti, kad kuriozų neišvengėme. Kadangi muziejaus gimtadienio proga daugiau nei pusė senų automobilių kolekcijos buvo kažkur kitur išgabenti, ko pasekoje buvo nuimtos ir tos automobilius saugančios apsauginės juostos, kuo pasinaudoję mano vaikinai įsigudrino įsilipti į seną Volgą, net nemanydami, kad negalima. Mes su Magde tuo tarpu vestibiulyje sėdim ir girdim vieno jauno salės darbuotojo klausimą kitam:

– Klausyk, o į tuos automobilius galima lipti?

– Na ne, negalima, – atsako klausiamas.

– A, gerai, einu tada pasakysiu lankytojams...

Va taip. Jei salės sergėtojai nėra tikri dėl situacijos, iš kur eilinis lankytojas gali būti tikras?.. :D Bet jūs gal nebandykite mūsų klaidų kartoti... :) Skubėkite kitų ekspozicijų apžiūrinėti, kol mažieji visų lempelių iš maketų neišsukinėjo...

Prie Ignalinos AE maketo. 

 Nuostabi vaikų zona trečiajame aukšte. Kilnojami magnetiniai dantračiai pakeri visus.

Ką gali oro srovė? Tuoj pažiūrėsime.

Sutikę draugus bandome sukurti centrifūgos efektą.

Kėlimo jėgos niuansai.

Vykdydami praeitą mėnesį Magdei duotus pažadus, aplankome ir Lietuvos taikomosios dailės ir dizaino muziejuje eksponuojamą Aleksandro Vasiljevo parodą „Vaikų pasaulis. XVIII–XX amžius“. Magdė išsipustė kaip tikra panelytė – suknelė, rankinė, kepurę nusiėmusi šast, išsitraukė šukas, pasišukavo... Tai salės darbuotojos negailėjo komplimentų „tvarkingai“ ir stilingai panelei, siūlėsi jos suknelę į ekspoziciją įtraukti. Deja, Magdė nesutiko...

Šios parodos vaikai labai laukė. Buvome lankęsi pernai kitoje šio kolekcionieriaus parodoje, tad vaikai jau maždaug žinojo, ko tikėtis. Tačiau kažkodėl pernykštė kolekcija jiems padarė didesnį įspūdį nei šioji. Mums su Darium gi ši buvo nemažiau įspūdinga. Nors, tiesa, įžymieji drambliukai Babarai nepaliko abejingo nei vieno.

Nustebsite sužinoję, kad sukneles XVIII amžiuje vilkėjo ne tik mergaitės.

Vaikiškų rūbų aksesuarai.

Drambliukas Babaras eina į teatrą...

Antrame muziejaus aukšte mus pasitiko ne mažiau įspūdinga ekspozicija „Prabanga ir meistrystė. XVI–XX a. Europos taikomoji dailė iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“. Kai kurie sidabro, vario, stiklo, keramikos meistrų darbai tiesiog atima žadą. Pvz., šita porcelianinė šokėjų statulėlė, kuri ne tik gausi prabangių detalių, bet ir išradingumo. Įsižiūrėjęs į damos suknelės audinį aikteli, nes jis – ažūrinis! Taip tikras tiulis. Suku galvą, kaip tokį reikėjo padaryti iš porceliano masės. Taip gali tikrai tik savo amato meistrai... 

Galiausiai, taikydami į mėnesio temą „Lietuvos šimtmetis“, apsilankėme Nacionaliniame muziejuje. Aš ir pati jame lankiausi dar tuomet, kai buvau vaikas. Tad vėl užsukti čia buvo ne mažiau smalsu. Nors tai – tas muziejus, kuriame vaikai išgirs daug „negalima“, „neliesk“, tačiau mano vaikams čia labai patiko. Gal dėl to, kad mūsų gidė Banga gražiai vaikams paaiškino, kodėl taip svarbu yra kai kuriuos eksponatus saugoti po stiklu ar aptvertus bei kas nutinka juos visiems čiupinėjant. Na ir, žinoma, labai gera buvo neilga, bet smagi edukacinė programa apie mūsų Valstybės ženklus: Vytį, Gediminaičių stulpus ir dvigubą Vyčio kryžių. Ji prasidėjo prie įspūdingo dydžio Žalgirio mūšio maketo, kuriame iš karto teko vaikams užduotis rasti ir suskaičiuoti lietuvių raitelius, nešančius vėliavas su Vyčiu. 

Vėliau vaikų laukė įdomūs magnetiniai galvosūkiai, kuriuos mano nuostabai vaikai įveikė labai nesunkiai, nors gidė prieš tai kiek nuogąstavo, jog mūsų vaikai toms užduotims gali būti kiek per maži. Neva, ne visi trečiokai su tokiomis užduotimis susitvarko. Tačiau jai teko keisti savo nuomonę ir skubėti sveikinti mūsų šeimynos nugalėtojų. 

Iš atskirų elementų komponuojame ir Lietuvos herbą.

Nugalėtojų sveikinimas

Vaikams ne mažiau patiko ir interaktyvios užduotys milžiniškame ekrane. Tiesa, šis technikos stebuklas kiek vangiai reagavo į vaikų pirštų prisilietimus, tačiau vis tiek vaikus traukė it magnetas.

Vėliau dar ieškojome visoje ekspozicijoje paslėpto Lietuvos-Lenkijos herbo (vėlgi pasiekė mūsų šeimai), o atsisveikinus su gide ir likusią ekspozicijos dalį apžiūrėjome.

Antrame aukšte, liaudies buities ekspozicijoje vaikai jau buvo kiek išsiblaškę, tai taip fragmentiškiau viską apžiūrėjome, tačiau vis tiek buvo dalykų, patraukusių mažųjų dėmesį. Liutauras, aišku, iš karto pastebėjo „degantį“ ugniakurą ir... ant sienos kabantį smuiką.

Ten, kur ugnis, ten ir ir Liutauras...

Dar vieną smuiką aptiko ir partizanams skirtame stende. Šis savadarbis smuikas darytas miškuose, 1863 sukilimo metu. Įdomu, koks galėjo būti jo skambesys...

  

BALETAS

Muziejais šį mėnesį neapsiribojome. Vaikai dar rudenį pareiškė norą pamatyti baletą „Čipolinas“. Aš, aišku, bilietų ieškoti susizgribau tik gruodžio pabaigoje, net nesusimąsčiusi, jog į vasario mėnesio spektaklį ieškoti bilietų gali būti per vėlu... Visa laimė, išgelbėjo mus draugė, dirbanti Operos ir baleto teatre bei parūpinusi mums bilietų iš kitų rezervų... 

Taigi apsilankėme. Baletas iš tiesų puikus. Tiek kostiumais, tiek muzika, kuri vaikams buvo pažįstama iš to paties pavadinimo filmuko. Ir, pasirodo, ne tik „Čipoline“ skamba ši K. Chačaturjano muzika, bet taip pat ir filmuke „Saldi pasaka“. Šį faktą užfiksavo Liutauras. Jei ne jis, aš ir nebūčiau atsekusi. O vaikinas, pasirodo, turi muzikinę atmintį... 

Karšto šokolado „dozė“, kuria dalijamės dviese –
vaikams gyvenimas apsąla jau po pusės puodelio... :)

VASARIO 16-oji

Esu iš tų, kurią vien nuo minties apie žmonių mases nupurto. Siaubingai nemėgstu perpildytų žmonėmis vietų. Iš jų man norisi tik pabėgti. Ir kuo greičiau. Todėl iš vasario 16-osios renginių jūros parinkau tuos, kurie, mano manymu, nusimatė būti kiek kameriškesni. M. Mažvydo bibliotekoje buvo planuojamas knygos „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ pristatymas. Tiek norėjau, tiek norėjau į tą renginį, kad net nepastebėjau, jog jo aprašymo pabaigoje buvo įrašyta, kad būtina rezervacija... O aš, naivuolė, galvojau, kad čia eilinis knygos pristatymas, į kurį gali ateit visi norintys... Už naivumą teko susimokėti – apsisukti ir likti už durų... Labai nesmagu. Ale ką darysi. Pamoka ir man, ir vaikams, kad gyvenime visko nutinka. Ir tai nebūtinai atitinka mūsų norus. 

O ruošėmės šventei rimtai. Siuvome vėliavas (tų smetoniškų spalvų), kurpėme kaspinėlius, segamus į paltus, trispalves piešėme, iš lego konstravome, himną mokėmės...

Žodžiu, likę už bibliotekos durų, turėjome imtis plano B. Į Daukanto aikštėje vykusią vėliavos pakėlimo ceremoniją buvo per vėlu, tad patraukėme į Katedros aikštę, kurioje turėjome išgirsti varpų gaudesį, skelbiantį laiką, kuomet buvo pasirašytas nepriklausomybės aktas. 1,5 km gal ir nėra tas atstumas, dėl kurio suaugusiam kiltų bėdų. Tačiau mažoms kojelėms, nešančioms vėliavas, tai jau šioks toks iššūkis... Na bet nėra kur trauktis. Einam. Bent jau tuos trispalvius šviesoforus pamatom. Ir laužus, prie kurių mąstom ateiti vakare.

Katedrą pasiekiame laiku, tačiau čia, kaip ir reikia tikėtis, knibždėlynas. Kažkur periferijoje girdisi „Lietuva brangi“. Bet taip silpnai, kad jei nežinotum, tai ir nesuprastum. Žodžiu, kaip įprasta – garsas subalansuotas televizijai ir tiems, kurie prisigrūdę prie pat centrinio aikštėje sumontuoto varpo. Aikštės pakraštyje būdamas nesitikėk stebuklo... Tai ir nesitikim. Apeinam aikštę, susitinkam su Gintarės šeimyna ir patraukiam namo.

Deja, vakare prie laužų mažosios kojelės nebenori. Prisivaikščiojo į valias. Todėl įsijungiame internetinę televiziją ir mėgaujamės renginių reportažais. Piešiame vėliavas ir Gediminaičių stulpus... 

Rašome sveikinimų atvirukus...

Valgome šventinį meduolį...

O kitądien, ištuštėjus gatvėms, kartu su Liutauru lekiam į Jašiūnus – ten, prieš porą metų renovuotuose Balinskių dvaro rūmuose koncertuoja vokalinis kvartetas, kuriame groja ir vaikų smuiko mokytoja. Pakeliui dar nuperkame gėlių ir žiūrim, kas bus. Liutaurui tai pirmas rimtas koncertas, kur reikia visą laiką išsėdėti. Prieš tai esame lankęsi koncertuose, vykusiuose bažnyčiose, kur gali laisvai vaikščioti ir bet kada išeiti. Čia gi, atsisėdus trečioje eilėje, niekur nedingsi. Reikia „atbūti“ nuo iki... Programa (bent jau man) įdomi. Lietuvos šimtmečio autorių kūriniai. Plius minus išdėstyti chronologiškai. Nuo M. K. Čiurlionio iki A. Raudonikio. Su J. Naujalio „Svajone“, J. Švedo „Tykiai tykiai“ ir B. Dvariono „Žvaigždute“. Tikrai gražu. Gal tik vokalistės balsas kamerinei salei per ankštas... Ir Liutaurui norisi užsidengti vietomis ausis, bet sumoj – gražu. 

Jašiūnų dvare lankiausi prieš 14 metų. Tąsyk dalyvavau dokumentinio filmo apie Šalčininkų kraštą kūrime. Dvaras buvo užkaltais langais, aptrupėjusiomis sienomis, apleistas ir niekam nereikalingas. Todėl apart koncerto man buvo įdomu pažiūrėti ir į patį dvarą – kaip jis atgimė naujam gyvenimui. Būsite kur netoliese – būtinai užsukite. Ar šiaip susiplanuokite ten nuvykti. Vos 30 nuo Vilniaus centro.

ŽAIDIMŲ LABORATORIJA

Vasario mėnesį po studentų egzaminų atsidariusi Žaidimų laboratorija vėl pakvietė žaisti. Po poros kartų, kuomet vaikus laboratorijoje palikau vienus, o pati išvažiavau su reikalais, labai atkuto Magdė. Matomai, reikėjo jai atsitraukti. Nes driokstelėjo mergina žaidimuose su visa jėga – dirigavo studenčių paradui taip, kad net. Žaidė namus, globojo vaikus, prašė „auklių“ pagalbos jai einant į parduotuvę... O kitą kartą sutikusi studentes pasisveikino:

– Tai ką... ir vėl susitikome? :)

Grįžusi namo pasakojo, kad studentės ilgai kikeno iš jos tokio pareiškimo...

Liutauras gi savais žaidimais buvo užsiėmęs... Laboratorijoje veiksmo niekada netrūksta, nors būna, kad reikia įdėti kiek pastangų, idant žaidimas įsisiūbuotų.

Šiemet tarp studentų yra ir portugalas Juan (taip vadinamas Jonas), grojantis gitara ir mokantis visai neblogai kalbėti lietuviškai. Todėl smagu ir jam, ir vaikams. O ir berniukams labai smagu matyti ne vien studentes merginas, bet ir vyrukus.

NAMUOSE  IR  SVEČIUOSE

Protarpiais ištraukiu vaikams plastiliną, bet kažkaip jie neprisijaukina jo. Net nežinau, kodėl. Tad vieną dieną, kai vaikai susidomėję lipdė sraigės ir besmegenio istoriją, nustebau. Galvojau, gal „pramušė“..? Deja. Tik tam kartui. 

Sraigė, debesys, besmegenis ir riešutai prie sraigės – lipdytos vaikų

Tuo tarpu netyčia išsipylę ant grindų dažai vaikams pasufleruoja idėją daryti paveikslus-atspaudus. Ir gaunasi toks štai „Saulėlydis prie jūros šalia miško su tamsiais debesimis“... Praktiškai galima rėmint.

Dublis Nr. 2 – spalvingasis begemotas

Kai menai atsibosta, imamės inžinerijos. Kartais pagalvoju, kad jei Liutaurui leistume ardyti viską, ką jis nori, tai būtų išsukioti ne tik baldai bei durų rankenos, bet ir kompiuteriai, telefonai ir kiti prietaisai... Labai jau knieti vyrukui sužinoti, kas slepiasi po tais kruopščiai dizainerių apgalvotais daiktų kevalais...

Žaislinis pianinas-metalofonas – tarsi lego, kurį galima išardyti ir vėl sudėti...

Su Magde kiek paprasčiau – popierinė lėlė ar seniai užmiršti bateliai, atrasti batų dėžės dugne teikia galybę džiaugsmo. Todėl užsukus pas draugus Danielių ir Rūtą, mergaitės iš karto randa bendrą kalbą ir užsidarę kambaryje pasineria į savas fantazijas. Klegesiui nutilus einame žvilgterėti, ką gi taip paslaptingai jos žaidžia. Randame sugulusias lovelėje – „mamyte, nežadink, dabar naktis, mes miegame“...

Tuo tarpu berniukai rado bendrą kalbą Lego labirintuose, lauke, nors ilgėliau pabendravę jau ėmė nesutarti, kurio pasiūlytą žaidimą žaisti. Kiek supratau, kompromisu tapo darsyk į lauką išviliojusi saulėta diena.

Mašina-valtis

Atskira kalba yra filmukai. Pastaruoju metu nedaug jų žiūrėjo – ir be jų buvo kuo užsiimti. Tačiau vienąsyk atrado filmuką apie pižamų herojus. Vieną dieną keletą serijų pasižiūrėjo, kitą – dar keletą, o tada ir patys lakstė po namus su kaukėmis ir plėtojo siužetą... Tokių visapusiškų įsijautimų į animacinių filmukų herojus pas mus iki šiol namuose nebuvo – matomai labai jau abiems tiko ir patiko tie personažai bei jų atliekami žygdarbiai...

Tiesa, mano rūbų spinta po tokių vaidmenų žaidimų liko ne itin tvarkinga, tai teko paskui visiems mokytis derybų meno – kad ir spinton atgal visokios skraistės grįžtų, ir kad žaisti smagu būtų...

GYVENIMO AKADEMIJA

Taip pavadinkime tam kartui visas tas akademines smulkmenas (drįsiu taip jas pavadinti), prie kurių prisėdome tarpe tarp muziejų, spektaklių, žaidimų ir kitų įdomybių.

Vaikai toliau tęsia smuiko pamokas, kurias lankome dukart per savaitę. Smagu matyti progresą. Net ir užsispyrusios keturmetės grojime, iš kurio, galvojau nieko nebus. Dabar visgi atidžiau stebiu veiksmą ir nebesu toookia kategoriška...

Girdėdami fragmentiškai vienur ar kitur anglų ar rusų kalbas, vaikai po truputį gaudo naujus žodžius. Juos bandome užtvirtinti žaidimo forma, atsitiktinėmis frazėmis dienoje. Taip išmokstame prisistatyti: „What is your name? – My name is Magdė. And what is your name?“ „I like sweets. What do you like?“ I live in Vilnius. In Lithuania“. Vaikams labai smagu. Prašo pakartoti dar ir dar. O paskui rusiškai. O paskui klausia prancūziškai. Tik čia kartais mano žinios baigiasi, tad tenka prašyti interneto pagalbos. Arba atsiversti dvikalbes knygeles.

Ranką laviname ir toliau įvairių pratybų sąsiuvinių pagalba. Liutaurui labiausiai prie širdies „Opa pa“ pratybos (nors man jų stilistika ir nelabai patinka). Čia ir su skaičiais padraugaujame, ir su raidėmis, ir su skaitymu. Magdei gi visai smagios piešinėliais išmargintos keturmečių pratybos.

Tik šiose jai daug smagiau smulkias gėlytes spalvinti nei nuobodžias linijas vedžioti. O tai – juk irgi rankos lavinimas.

Nors Magdei su raidžių pažinimu dar sunkoka (faktas, kad vaikai skirtingi, nes Liutauras jau būdamas dviejų visas raides žinojo), tačiau savo vardą rašyti labai patinka. Rašo į kur reikia ir kur nereikia. Čia sesė lenkia brolį, kuris labai tingi savo vardą rašyti, ir rašo jį tik ten, kur jau tikrai būtina – ant atvirukų ar dovanų...

Taip ir baigėsi mūsų vasaris. Žiūrėsim, ką dovanos pavasaris... :)