Mūsų sausis

Sausis ėjo, praėjo, o aš tik dabar apsižiūrėjau, kad viskas liko tyliai gulėti fotoalbume ir pamiršo išlįsti į dienos šviesą...

Tad skubu dalintis džiugiomis mūsų akimirkomis, kurios gal ir jums suteiks idėjų, ką šaltomis žiemos dienomis galima nuveikti. Tiesa, didelę sausio dalį nurėžė gripas, paguldęs mus vieną po kito ant menčių, na bet apart to vis tiek buvo daug žiemos džiaugsmo.

O prasidėjo džiaugsmas Keistuolių teatre, į kurį ėjom dviese su Magde. Tai buvo muzikos studijos „Kindermusik“ dovana šią studiją lankantiems vaikams. Tiesa, dovana turėjo būti kalėdinė, bet dėl tam tikrų aplinkybių buvo perkelta į sausio pradžią. Dar geriau. Mažiau šurmulio, mažiau patoso, daugiau netikėtumo.

O tada staigmeną pateikė pati Magdė, pareiškusi, kad ji nebenori lankyti tos Kindermusik. Nebenori dainuoti. Nepuoliau įkalbinėti ten eiti, kaip rekomenduojama „iki mokslo metų pabaigos“, nes mačiau, kad paskutinėmis pamokomis jai ten ar tai nuobodu, ar neįdomu, ar tiesiog ne jos „arkliukas“. Juo labiau, kad pareiškė, jog nori ji.. groti smuiku! Kaip ir brolis. Na, tiesa, priešistorė tokia, kad Liutauras išaugo savo aštuntinį smuikelį. Pirkom didesnį, o štai mažylis liko kaip ir „laisvas“. Jį nusičiupusi ir užsimanė sesė smuikuoti. Keletą dienų namie netilo „koncertai“.

Brolis intensyviai mokė sesę, kaip reikia laikyti smuiką, kaip stryką, abu nepaleisdami smuikų iš rankų laktė po namus ir vis kvietė mus ateiti paklausyti „koncerto“. Na ką... Pasitarėm su Darium... Pagalvojom... Ir nusprendėm pabandyti... Taip tad pradėjom lankyti smuiką kartu. 

Laikas parodys, kaip seksis toliau, nors Liutauras jau jau pagauna „kablį“, ir nebe man reikia jo kaulyti, kad eitume pagroti, bet pats, ryte atsikėlęs ir papusryčiavęs kviečia mane traukti instrumentus. Prisipažinsiu – tai man kiek netikėta. Panašu, kad tas Suzuki mokymo metodas tikrai veikia, ir vaikams patinka tai, ko jie išmoksta. Peržiūrėjusi savo pirmos klasės muzikos mokyklos dienoraščius ir išsiaškinusi, ko per vienerius metus ten pirmoj klasėj išmokau, supratau, kad Liutauras mane gerokai lenkia per keletą mėnesių visai neblogai išmokęs griežti senovinę Prancūzų liaudies dainelę „Spindulėli, tu spindėk“. 

Kaip bus su Magde – nežinau. Kol kas viršų pas mus ima keturių metų krizė, kur viską valdo „aš pati“ sindromas. Tad kažką pasakyti yra sunku, nors aišku, derėtis bandom, bandom... :)

Tiek apie muziką. Visą kitą didžiąją mūsų sausio dalį užėmė susitikimai, susitikimai ir dar kartą susitikimai... Rudenį buvome apleidę šį reikalą, tad išsiilgę bendravimo ėmėmės taisyti šį reikalą. Žodžiu, jei ką, žinokite – Mokymosi šeimoje bendruomenės nariai vėl susitinka kiekvieną savaitę ir kur nors lekia pasibūti, ko nors pamatyti, pabendrauti.

Metų pradžiai išsirinkome Bernardinų sodą.

Kitąsyk  aplankėmę Belmontą.

Tada spūstelėjo šaltukas, ir mes ištrūkome į savo sodybą, išbandyti ledo ant šviežiai iškastos kūdros. Džiaugsmo visiems buvo per akis... Kitąmet, kai kūdroje bus daugiau vandens, tikimės ir džiaugsmo dar didesnio...

Tada, vieną tikrai žvarbią dieną aplankėme Sandros šeimyną. Kartu tikrinome buvusiose balose susidariusį įvairaus storio ledą, tyrinėjome užšalusio ežero pakrantes, darėme sniego angelus, mėgavomės bičiulyste...

Deja, kitądien į namus atkeliavo gripas ir įsitraukė mane į lovą... Teko padaryti pertrauką ir pabūti šiltai namuose.

O išsisveikus... ir vasaris pasibeldė. Tad tęsinio laukite jam pasibaigus.