Kai po sausio mėnesio susitikimo reikėjo parinkti temą vasario mėnesiui, galvos sukti ilgai nereikėjo. Visa Lietuva, patriotiškai šurmuliuojanti artėjančio Atkurtos valstybės šimtmečio proga, šaukte šaukė, kad ir mes turime griebtis šios temos. Be galo artimos, savos, o kartu ir sudėtingos, tolimos, nesuprastos ir neatrastos. Todėl ne viena šeima pasinaudojo tuo kaip nuostabia galimybe užpildyti savo mokyklinių laikų spragas. Ir kitiems padėti užlopyti tas nesibaigiančias, mokyklos sistemos prabadytas skyles...
Ir nors temų buvo labai įvairių – nuo paprastučių ir siaurų iki egzistenciškai svarbiausių, taip supuolė, kad pristatyme jos gulė viena paskui kitą tarsi tos vėliavos spalvos, sudarančios bendrą mūsų identitetą. Buvo nuostabu! Rimtai. Sužinojome vieni iš kitų tiek, kiek jokia mokykla nepajėgė duoti. Ir ne tik sužinojome. Supratome, pajautėme, suvokėme. Ir aš dar kartą supratau, kad istorijos (o ir ne tik istorijos) pamokos, – kuriuose niekas niekada neklausė, ar mums tai įdomu, ir niekada nesistengė motyvuoti, kad taptų įdomu, – buvo niekas kitas kaip tik siaubingas laiko švaistymas... O jei kuo susidomėdavai, niekada juk niekas nelaukė, kol išsemsi kokią temą iki dugno, nes reikėjo vytis programą.
Tačiau grįžkime į mūsų susitikimą, kuris vėl mus subūrė M. Mažvydo bibliotekoje. Jį šįsyk pradėjo Jurgita su Matu ir Izabele. Tiesa, Izabelė pakeliui į susitikimą užmigo, bet jai ir priklauso – ji savo darbą jau buvo atlikusi. O darbas gi šios šeimos buvo sutelktas į Lietuvos žemėlapius. Aš iki šiol atsimenu galybę spalvotų priedų A. Šapokos Lietuvos istorijos knygos gale, bet man niekada taip ir nesusieidavo galai, kaip ten ta Lietuva didėjo ir mažėjo, kaip išnyko ta didinga Vytauto Lietuva, ir kas per reiškinys buvo ta „iš pasaulio žemėlapio išnykusi“ Lietuva. Visada maniau, kad taip vadinamas TSRS laikotarpis. O, pasirodo, visai ne... Žodžiu, buvo visiems nepaprastai naudinga iš naujo susipažinti su Lietuva, kokia ji buvo seniai seniai ir kaip ji tapo tokia, kokia yra dabar.
Kai kam labai rūpėjo ant stalo užsiropšti, kad tik geriau matytųsi viskas...
Spalvotų kalkių pagalba iliustruota didėjanti Lietuva daugeliui darė įspūdį...
Po tokios įspūdingos ekskursijos žemėlapiais, atėjo Eglės eilė, kuri su Emilija ir Sofija mums papasakojo apie knygnešius. Tiesa, pasakojimu tai pavadinti per siaura, nes čia buvo visko – ir žaidimo, ir kostiumų, ir vaidybos, ir dainavimo ir dar didžiulis glėbys Eglės išradingumo. Žavu, kad galime vieni iš kitų pasimokyti daugybės dalykų. O iš Eglės – ypač to, kaip į visa tai, kas rimta, įtraukti vaikus.
Susitikimų kambario erdvė bibliotekoje nebuvo tokia dėkinga, kaip kad praeitą kartą mūsų liaupsintas renginių kambarys greta jaunimo skaityklos, todėl vaikai kiek blaškėsi, kartais nelabai rasdami sau vietos. Aplink stalą ne visuomet buvo patogu sėdėti, todėl pasakojimo apie knygnešius pradžioje Eglės kvietimas vaikams ateiti prie jos ir pabūti Lietuva buvo labai puikus taktinis manevras.
Pasakojimo tęsinys prie žemėlapio buvo ne mažiau intriguojantis. Žandarai, paslaptingieji knygnešių slapyvardžiai ir sutartiniai ženklai – visa tai lipdėsi į vientisą vaizdą.
Žandarai
Turbūt pirmasis Emilijos vaidmuo!
Žodžiu, brangieji, žodžiais čia visko nenupasakosi. Bet didžiąją dalį, kiek tai įmanoma, tikiu, Eglė vėliau aprašys...
Tuo tarpo po stalu...
... beveik visą tą laiką slėpėsi mano vaikinukas. Jis taip laukė mūsų spektaklio (apie kurį plačiau galite paskaityti čia), jam buvo taip sunku išlaikyti susikaupimą ir dėmesį, jog bandė nuo visų atsiriboti ir pasislėpti. Deja, tai nebuvo taip paprasta ten, kur krūva draugų... Žinau. Pati esu vaidinusi teatre, ir dar pamenu tą jaudulį, kuris ima prieš premjerą, prieš išeinant į sceną, o ypač jei žiūrovai – tavo pažįstami. Tad puikiai suprantu, kaip nekantravo Liutauras, vis klausinėjęs manęs, kada gi mūsų spektaklis... Ir kodėl pačio spektaklio metu jam norėjosi tai griebtis vandens butelio, tai seno, bet muzikėles grojančio telefono (kurį leisti pasiimti į susitikimą iš tiesų buvo neapdairu), tai dar ko nors, kas pasitaikydavo po ranka. Vaikinas tikrai labai jaudinosi...
Žinoma, norėjosi, kad viskas būtų idealu. Na, taip, kaip namuose: visi susikaupę, niekas neblaško, jokių netikėtumų. Deja, kai aplink susirenka draugai, viskas pasisuka kiek kitaip. Ir tu, suaugęs žmogau, ne visada gali numatyti, kas kur kaip pakryps. Tad spektaklio pradžia mums buvo šioks toks iššūkis. Tiek Liutaurui, tiek man pačiai. Na bet – visokia patirtis reikalinga, išvadas pasidarėme ir keliaujam toliau.
Spektakliui įsivažiavus įtampa nuslūgo, ir buvo smagu matyti, kaip draugiškai Liutauras dalijasi savo vaidmeniu su draugu, irgi norinčiu užklijuoti vieną ar kitą dekoracijos dalį.
O ir man rankos nustojo drebėti... Taip taip, jūs manote, kad tik vaikai jaudinasi šių pristatymų metu? Dreba kinkos daugiau mažiau ir mamoms. Ypač tokioms, kaip aš, kuri visą gyvenimą bando įveikti scenos (kad ir stalo teatro) baimę... :)
Spektaklis baigiasi, plojimai, bet mūsų susitikimas tuo nesibaigia. Samanta su Viljamu, kuris jau pusantrų metų intensyviai užsiima sportine gimnastika, pasirinko sau artimą temą ir supažindino mus visus su šio sporto pasiekimais Lietuvoje bei pasaulyje. Jei ne ši tema, aš ir nebūčiau žinojusi, kad gimnastika Lietuvoje toks jaunas sportas... Ir kad olimpiadose šio sporto atstovai pradėjo dalyvauti tik 2000-aisiais metais...
Teks palaukti, kol Viljamas ūgtels, o tada, žiūrėkit, turėsime ir savo tarpe Lietuvos gimnastikos istoriją rašantį čempioną. Juk viena taurė jau puošia kuklaus vaikino kambarį!
Gintarė su Melisa ir Simona, pasirinkusios temą apie Lietuvos šimtmečio minėjimą, šauniai vainikavo mūsų susitikimą. Tiems, kurie nespėjo visko pamatyti savo akimis, buvo puiki proga vienoje vietoje peržiūrėti jų surinktą medžiagą. O aš pati taip buvau susidomėjusi, kad net nufotografuoti jų trijulę pamiršau... Tad gausite pažiūrėti visą reportažą apie mūsų susitikimą.
Vaikai apdovanoti atminimo ženkleliais, visi dar einame pabendrauti į neformalią jaunimo skaityklos erdvę, tuo tarpu galvoje dar sukasi keletas dalykų, kurie ne mažiau prisidėjo jau prie mano pačios „edukacijos“. Ačiū draugams, pasidalijusiems nuoroda į lietuvišką TV serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. Mums, kaip nežiūrintiems televizoriaus, būna, praslįsta tie reti televiziniai perlai. Todėl labai džiaugiausi, galėdama pasimėgauti tokia istorijos perteikimo forma. Man tai buvo įdomu, nauja, naudinga. Taip pat džiaugiausi turėdama progą tą pačią vasario 16-ąją pasižiūrėti per televiziją internete rodomą filmą apie Liudo Mažylio Nepriklausomybės akto paieškas, po to iš karto kitą – „Emilija ir Laisvės alėjos“. O po jo dar vieną – „Laiškai Sofijai“. Apie Čiurlionio gyvenimą. Žodžiu, visas pluoštas puikios vizualinės informacijos, be kurios aš kaip žuvis, išmesta ant kranto... Ir tada vėl atsidūstu: ech, kad taip būtų buvę tuomet, kai mokėmės mokykloje... Kita vertus, džiūgauju lyg mažas vaikas dabar, kai savi vaikai užveda ant to kelio, kuriuo einant taip lengva ir paprasta susidomėti, sužinoti ir išmokti daugybę naujų dalykų.
Iki kitų susitikimų!
Prisijunkite ir jūs, jei jaučiate, kad esame bendraminčiai. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą