Molio vaikai: Edukacinis projektas. Atkurtai Lietuvai 100. Kuriame spektaklį.

Kuomet pradėjome su bendraminčiais šiuos edukacinius projektus, galvojau, kad viskas bus labai paprasta. Ir iš tiesų su pirmąja tema taip ir buvo – keli neskausmingi vakarai ir viskas. Su miestų tema irgi nebuvo sudėtinga – šį bei tą internete susirasti, atsispausdinti, po miestą pasivaikščioti, gerai praleisti laiką... Na, paskui dar draugams papasakoti. Laivai, kaip itin populiari tarp namų sienų tema, praplaukė didingiau – aplink ją sukosi tikrai ne viena diena, bet irgi kažkaip padoriai įsipaišydama tąsyk ir į Kalėdų maratoną, ir į gripo sezoną, ir į numatytą laiką. O štai šį kartą su Lietuvos šimtmečio tema įklimpome kaip turi būt...

Bebendraudama su kitomis vaikus šeimoje mokančiomis mamomis ne kartą girdėjau apgailestaujant, kad istorija joms mokykloje buvo toli gražu ne pati įdomiausia disciplina. Nekalbu apie save – man tai buvo peilis. Tai – vienintelis dalykas, iš kurio istorijos mokytojas „kėlė“ pažymį, idant nesugadintų „tobulo“ atestato... Istorija man visuomet buvo paini, nesuprantama, neįdomi tema, kurios vengiau kiek įmanydama. Ir štai dabar – po dvidešimties metų – kažkas stukteli galvon ir, naudodamasi visą Lietuvą apėmusios šimtmečio bangos, pasiūlau ir mūsų chebrytei panarplioti šią temą. Potėmių buvo įvairių. Ir, iš tiesų, galėjau, pvz., išsirinkti kokią labai paprastą. Tarkime, „Šimtas Lietuvos spalvų“. Būtume gal kokių dailės albumų pavartę, gal kokių paveikslų patys sukūrę, gal dar ką nors nesudėtingo, bet vaikams patrauklaus sumąstę. Bet ne, kad jau užsimojau, tai beveik pati sau per galvą tvojau. Išsirinkome turbūt pačią didžiausią apimtimi temą: „Lietuva per šimtą metų“.

Galvoje sukosi įvairios mintys, ką čia su ta tema padarius. Pradžioje galvojau imti eilinę 1918 metų dieną ir pasiūlyti vaikams pažvelgti į ją jų akimis. Tarkime, ką ryte atsikėlę darydavo vaikai? Ar jie valydavosi dantis? O kuo? Ką jie valgydavo pusryčiams, ką žaisdavo, o kuo rašydavo, ką skaitydavo?.. Tema, manau, visai įdomi, ar ne? Bet, žinokit, strigau ties tais dantimis... O tiksliau – ties dantų pasta. Pradėjusi ieškoti tokios paprastos, o kartu ir ne taip lengvai atkasamos informacijos, susidūriau su galybe tekstų, pasakojančių apie tarpukario pramonę, kultūrą, vaikų gyvenimą. Tik ne apie dantų pastą. Susiskambinusi su savo teta, gimusia 1924-aisiais, bandžiau ją iškvosti, kaip gi ten su ta dantų higiena buvo... Kuo dantis valė. Nepavyko. Nebelabai mena. Gal soda, gal druska, kažkokiais nebeaišku kokiais milteliais... Taip ieškant informacijos mano dantų pastą užgožė kiti tetos ir mano tėtės pasakojimai, kitos istorijos. Nors enciklopedijose paskui radau ir apie tą nelemtą dantų pastą...

Galiausiai tašką ant i padėjo apsilankymas bibliotekoje. Čia ant stalo bibliotekininkė sudėjo stirtą įvairiausių paprastesnių ir sudėtingesnių knygų apie Lietuvą. Sklaidžiau, o prieš akis jau po truputį aiškėjo vaizdas, kad ta viena 1918-ųjų diena virstą į visą šimtmetį... Finale mane nokautavo dvi „Pradinukų encikopedijos“ knygos: „Lietuvos kasdiena“ ir „Lietuvos istorija“. Tai buvo tai, ko man reikėjo. Labai rekomenduoju. Ypač tiems, kurie mokykloje istorijos nemėgo. Pamėgsite – pažadu...

Pora savaičių vakarinio knygų vartymo, konspektavimo, ir mano galvoje susidėliojo aiški mintis: darysime stalo spektaklį! Оho, ar ne per daug apžiota? Įtariu, kad daugokai... Kita vertus, jei apie dviračius ar vandenį bus galima pakalbėti su vaikais ir kitąmet, tai Lietuvos šimtmetis – tik čia ir dabar. Kitąmet skaičius nebebus toks gražus, kad galėtum juo užbaigti spektaklio scenografiją... Todėl pasiraitojom rankoves ir kibom į darbą. Na, tiesa, daugiausia darbo teko man. Bet kitaip ir nelabai įmanoma, kol vaikai nedideli. Daug ką jiems tenka sukramtyti ir paduoti. O bet tačiau...

Scenarijus gimė greitai. Ir pakankamai paprastai. Per vieną vakarą. Visus rastus ir per porą savaičių sukonspektuotus faktus pirmiausiai susidėliojau dešimtmečiais. Tuomet pradėjau pasakojimą, ant kurio suvėriau tai, kas tiesiog vėrėsi... Kadangi netrūko faktų iš mano tėtės pasakojimų, pasirinkau ir tęsti tą tariamą senelio klausinėjimo formą. O iš ankstesnių mūsų projektų pasigavusi mintį, kad vaikai labai mėgsta, kuomet istorija yra susijusi konkrečiai su jais, įvedžiau ir du senelio anūkus, kuriuose, be abejo, maniškiai iš karto pamatė save. Sąmoningai į kai kuriuos faktus pažiūrėjau per jų prizmę, atsižvelgdama į tai, pvz., kad Magdei labai patinka baletas. Tad radikaliam seneliui prakalbus apie baletą kaip apie laiko švaistymą, anūkė, žinoma, stoja savo pozicijos gint... Ir žinot, pasakysiu, tokia taktika pasiteisino su kaupu. Bijojusi, kad tekstą teks įrašinėti man vienai, greit turėjau keisti nusistatymą. Nes Magdė, o paskui ir Liutauras, taip įsitraukė į šios pjesės garsinimą, kad paskui dar ne kartą norėjo įrašyti ką nors. O kai pirmą kartą sumontavusi visą spektaklį į krūvą paleidau garso takelį, pati nustebau, kaip pirma replika jam pasibaigus buvo „Mamyte, dar kartą!“ Ir tų „dar kartų“ buvo tikrai daug. Kol pusiau mintinai išmoko... Na, o tokį pusiau radijo spektaklį pasirinkau neatsitiktinai. Kadangi „aktorių“ čia tebuvo nepilni trys (aš, Liutauras ir Magdė pagal nuotaiką ir dėmesio sutelkimo trukmę), visą tekstą įrašėme kaip tam tikrą apsidraudimą. Visgi tokio amžiaus vaikams per savaitę išmokti ir suvaidinti prieš sceną pusvalandžio trukmės tekstą turbūt nelabai realu, o ir ar to reikia..? Vietoj to vaikus į spektaklio veiksmą pasistengiau įtraukti kitaip. Realiai čia reikėjo dviejų žmonių: vieno lėlėms-marionetėms valdyti, kito – iliustruoti istorinį veiksmą ant besikeičiančių fonų. Kadangi vaikams lėlės buvo per subtilus dalykas (daug smagiau su jomis buvo tiesiog dūkti ir painioti tuos permatomus siūlelius, ant kurių jos kaba), įpareigojau abudu „anūkėlius“ tuos man reikalingus vaizdus prie fono su „varnalėšomis“ lipinti. Pradžioje pešėsi, kas ką klijuos, kam daugiau, kam mažiau teks. Tačiau peštynės kažkaip natūraliai baigėsi Liutauro naudai – Magdė taip ilgai dėmesio neišlaikė ir pabėgo savais reikalais. Tuo tarpu Liutauras, gal pajutęs savotišką atsakomybę, o gal dėl to, kad spektaklis jį tikrai labai sudomino, ypatingai kantriai viską klijavo.
Taip per tas spektaklio repeticijas visą Lietuvos šimtmečio istoriją pramokom... Ir spektaklį visą mintinai išmokom. Anksčiau pro sovietinius daugiabučius vaikinas pravažiuodavo nekeldamas jokių klausimų. Po šio spektaklio iš karto atkreipė dėmesį į pilkus miegamųjų rajonų daugiabučius ir buvo labai sužavėtas savo atradimu... O juk kas dieną anksčiau važinėdavom, ir nieko...

Aš tyliai džiūgavau. Nes ar būčiau kaip nors akademiškai sugebėjus vaikus sudominti tremties tema? Arba įkalti į galvą Romo Kalantos pavardę? Labai abejoju. Dabar gi važiuojam automobiliu, o Liutauras apie R. Kalantą klausinėja: „O kodėl jis susidegino? Ar jam skaudėjo? Ar yra kas dar pasaulyje susideginę?“ Ir Sausio 13-osios naktis nebe kažkokia abstrakti pasaka, bet realus gyvenimas – televizijos bokšte juk ne kartą būta. Ir tankai karo mašinų muziejuje matyti. Dabar jau žino vaikai, kad 14 didvyrių bokštą gindami žuvo. Tankų nepabijojo... Ir kur dingo litas, kurio vienas kitas centas vis dar namie iš kažkur atrieda... O, kad man kas tokią istorijos pamoką kadaise būtų pravedęs!!!

Apie tai, kaip mums sekėsi savo draugams spektaklį pristatyti, parašysiu kitąsyk, o jūs tuo tarpu galite pasižiūrėti, koks rezultatas mums gavosi.

Čia gi skyrelis tiems, kas po knygas raustis mėgsta. Labai išsamią knygų apžvalgą lietuvybės tema kaip visada galima aptikti Meškiuko bibliotekoje, o mes štai aptikome ir skaitinėjome šias:

Šioms į kompaniją dar viena:

Joje, pvz., tikslinomės senelio pateiktą informaciją apie fotografiją:

Pranė Dundulienė, kaip dera, rašo ne vaikams, tačiau reikalui iškilus nepamirškite ir jos – tikrai vertingų dalykų, prapuolusių užmarštyje, joje galima rasti...

Gražiai išleistas, neperkrautas albumas su visa reikalingiausia to meto informacija: politika, kultūra, buitis, švietimas ir pan... Knygyne užtikau už neįtikėtinai žemą kainą, teko prigriebt.

Bibliotekoje pasiūlyta nebloga serija „Lietuviais esame mes gimę“. Trys knygelės. Čia ir apie knygnešius atvartą gali rasti, ir apie pirmuosius lietuviškus elementorius, ir apie labai svarbų pašto kelią, ėjusį per Lietuvą...

Šios dvi skirtos vaikams, bet pirmoji tiks mažesniems, antroji – rimtesnė,

sakyčiau gal jau kokiems penktokams būtų įkandama.

Ši irgi kiek augesniems vaikams man pasirodė. Bandyta taikyti į dialogo tarp tėvų ir vaiko formą, bet tik pavartyt tespėjau bibliotekoje. Namo nedavė išsinešti, tai daugiau ir nepasakysiu nieko... :/