Kaip jau žinote, kas mėnesį su kitomis šeimomis susitinkame pasidalinti nagrinėta mėnesio tema. Praeitą kartą tai buvo Miestas, dar anksčiau – Dviračiai. Šį kartą susitikome M. Mažvydo bibliotekos renginių kambaryje pasidalinti tuo, ką sužinojome apie vandenį. Temos potemių buvo daugybė, todėl manau, kad ir ateityje dar ne kartą galėsime grįžti prie šios temos ir daug dar naujo sužinoti.
Tam kartui gi viskas susidėliojo taip...
Pirmiausia žiniomis pasidalinti pakvietėme Jurgą ir Loretą – projekto „Laimingas vanduo“ atstoves, kurios papasakojo vaikams apie tai, kaip vanduo reaguoja į jį supančią aplinką: ne tik į užterštumą cheminėmis medžiagomis, bet taip pat ir į garsus, vaizdus, nuotaikas. Man asmeniškai daug kas buvo girdėta iš anksčiau. Tačiau tiems, kas nebuvo girdėję apie vandens atmintį ir kitas panašias vandens savybes, tikiu, buvo tikrai naudinga. Šia tema vis tik man didžiausią įspūdį yra palikęs filmas „Didžioji vandens paslaptis“ (rusų kalba yra internete – 1 d., 2 d.).
Vaikai gavo po lipduką, po knygelę ir buvo laimingi... O mūsų susitikimas tęsėsi.
Į savo rankas vairą perėmė Eglė, kartu su Emilija ir Sofija pakvietusios į įspūdingą povandeninę kelionę. Kartu leidomės „po vandeniu“ nuo jo paviršiaus iki pat Marianų įdubos dugno, sužinodami, kokiame gylyje kas vyksta, kaip į tai reaguoja žmogaus kūnas, kas kur paskendęs guli, kas kur kada buvo panėręs, iki kiek pasiekia saulės šviesa, kokių gyvių galima sutikti vandenynų gelmėse ir kaip jie ten išgyvena, kaip sekėsi tiems, kurie nusileido į vieną ar kitą gylį, kiek siektų Everesto kalnas, jei jį imtume ir panardintume apverstą į jūrą ir koks menkas visame tame atrodo žmogus...
Žodžiu, buvo nuostabi kelionė. Aplodismentai Eglei už ją. Išsamiau apie šią povandeninę odisėją – jos pačios dienoraštyje.
Marija su Vytautu atsivežę įspūdingą išmanųjį vandens filtrą rodė vaikams, kas yra jo viduje ir pasakojo, kaip jiems sekėsi namuose pasidaryti vandens filtrą patiems. O jūs ar žinojote, kad paleidus po nakties vandentiekio vamzdžiuose stovėjusį vandenį, reikėtų apie tris minutes leisti jam nutekėti, idant galėtumėte gerti švarų vandenį..? Aš apie tai net nebuvau pagalvojusi... Va taip...
Mes, kaip jau rašiau ankstesniame įraše, dalinomės didžiausių laivų nelaimių istorijomis. Gaila, kad pora savaičių dėl gripo iškrito iš mūsų gyvenimo, nes pristatymą buvome suplanavę paruošti visai kitokį. Na bet ką padarysi. Teko greitai suktis iš padėties ir tiesiog padaryti nuotraukų prezentaciją planšetėje. Bandysime atsigriebti kitą kartą. Nes tokios prezentacijos gal ir įdomios suaugusiems, bet, be abejo, nėra per daug patrauklios vaikams. Kita vertus, vaikai tikrai šauniai laikė dėmesį nepaisant šiokių tokių natūralių nukrypimų.
Na, o mūsų susitikimą užbaigė Samanta, papasakojusi vaikams apie tai, kad mokslininkai į skysčius jau gali įrašyti informaciją taip, kaip dabar kad ji yra įrašoma į kietąsias laikmenas. Ir kad vos keliuose lašuose skystos materijos gali tilpti nesuskaičiuojama galybė informacijos. Lygiai taip, kaip mūsų kūnai, kuriuose yra apie 70 proc. vandens, tai pat yra pilni įvairiausios informacijos...
Prie mūsų šį kartą buvo prisijungusios dar ir Sandros bei Dovilės šeimos, sudariusios solidžią auditoriją. Buvo kaip visada smagu, naudinga, įspūdinga!
Vaikai dovanų gavo po maišelį vandens karoliukų. Kai kurie žinojo, kas tai, kai kurie pirmą kartą matė. O jūs – ar žinote apie tokius įdomius daikčiukus? Kurie pradžioje atrodo kaip 1,5-3 mm dydžio kieti karoliukai, bet pamerkus kelioms valandoms į vandenį tampa vos ne 10 kartų didesniais geliniais rutuliukais?..
Toks tas vanduo – paslaptingas, stebuklingas, ypatingas...
O čia mūsų susitikimo akimirkų fragmentai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą