Kurią tai dieną aptikau pašmaikštavimą, kad vasario 15-oji yra vidurvasaris... Negaliu nesutikti – šį mėnesį namuose tikrai pasiraitoję rankoves sukomės sukaitę it bitės vidurvasarį. Tuoj pabandysiu papasakoti, ko dirbom pridirbom, kur kokius laukus aplėkėm ir kokio medaus prinešti spėjome. :)
Teatras
Gruodžio mėnesį pražiopsojusi paskutinius bilietus į vis norėtą nueiti spektaklį „Sibiro haiku“, nutariau atsigriebti pasižvalgydama po Jaunimo teatro repertuarą. Turiu šiam teatrui nemažai sentimentų, mat vaikystėje teko daug kartų jame lankytis. Man tai buvo teatrų Teatras. Pasitarę su bičiuliais, pasirinkome nueiti į spektaklį „Broliai liūtaširdžiai“, pastatytą pagal A. Lindgren to paties pavadinimo novelę.
Kartu su Emilija, Sofija ir Vykintu visi tikėjomės patirti teatrą, deja, nepamatėme, kad spektaklis buvo užvadintas kaip vizualinė garso drama – gal būtume kitaip jam nusiteikę. Nežinau, ar danų režisierės skandinaviškas braižas, ar daugybės ekranų invazija vertė mus labiau laukti spektaklio pabaigos nei mėgautis pačiu reginiu... Jei aš pati dar radau šiokių tokių momentų, kurie man patiko, tai vaikai spektakliu liko visai nesužavėti. Paradoksalu, bet patys vaikai, kuriuos visuomenė linkusi kaltinti priklausomybe ekranams, liko nepatenkinti, kad šiame spektaklyje jų buvo tiek daug. Mėgautis tekstu, regis, trukdė tai vos girdima, tai per garsi aktorių, dėvinčių mikrofonus, kalba. Vietomis jos nebuvo galima suprasti dėl ant viršaus lipančių kito personažų pakartojimų. Žodžiu, arba mes kažko nesuprantame, arba teatras tampa nebe teatru... Pasigedome „normalių“ teatro dekoracijų, daugiau aktorių, rekvizito ir kitų teatrinės raiškos priemonių. Netrūko tik paskui vaikų tarpusavio diskusijų važiuojant automobiliu namo. Vienas per kitą dalinosi idėjomis ir įžvalgomis, koks kitoks būtų galėjęs būti šis spektaklis. Magdė tuoj ėmė lyginti šį spektaklį su per Kalėdas matyta teatralizuota istorija, kuri, jos akimis, buvo šimteriopai geresnė, nors statyta ir atlikta mėgėjų. Žodžiu, analizė liejosi per kraštus. Tai bent tiek buvo naudos...
Vis tik, kad teatrinis kartėlis ilgai gerklėje nestovėtų, Emilija pasiūlė kitą kartą nueiti į kokį nors Keistuolių teatro spektaklį. Mat jos patirtis rodė, kad teatras gali būti ir patrauklus. Nieko nelaukę išsirinkome „Bambeklio Bajoro“ spektaklį vos už poros savaičių nuo anosios teatrinės patirties. Kiek būgštavau, kad spektaklis gali būti per daug vaikiškas, bet stengiausi iš anksto nieko nespręsti.
Laimei, mano būgštavimai nepasiteisino. Taip, spektaklis skirtas vaikams nuo 5 metų, tačiau bet kokio amžiaus žiūrovui, manau, buvo į ką čia pasižiūrėti ar į ką įsiklausyti. Vaikus žavėjo minimalistinis bet išmaniai panaudojamas besitransformuojantis rekvizitas, kostiumai, šviesos, mane – į spektaklio siužetinę liniją meistriškai įausta lietuvių tautosaka – dainos, patarlės, priežodžiai, kurie nepaparastai gerai derėjo su šių dienų aktualijomis ir žaidimais žodžių reikšmėmis. Nors spektaklis persmelktas šimtametės lietuvių tautosakos, ji apžaista taip sumaniai, kad belieka tik ploti atsistojus ir žavėtis. Teatro menas reabilituotas! Valiooo!!!
Visi laimingi grįžtame namo ir tuojau perkame bilietus į dar vieną spektaklį. Deja, anas – tik balandžio mėnesį suplanuotas, tad teks kiek lukterėti.
Bendravimas
Bendravimo šį mėnesį kaip niekada buvo daug. Į tarpą tarp spektaklių vienądien svečiavomės laikinuose Eglės namuose visai netoli mūsų. Kaip senais gerais laikais, kai Eglės šeima dar nebuvo persikėlusi iš Vilniaus rajono į Anykščių.
Atėjus moksleivių atostogoms, pasipylė draugų nakvynės. Pirmiausia Liutaurą aplankė jo parkūro draugas Jonas. Visi kartu vakare nepaprastai šauniai leidome laiką, žaisdami žaidimą „Atspėk, kas aš“. Na tą, kur ant kaktos kiekvienam yra priklijuojamas lapelis su kokiu nors žodžiu, kurį reikia pačiam išsiaiškinti. Nuo paprasčiausių gyvūnų, augalų ar asmenybių po truputį ėjome net iki abstrakčių daiktavarždių, tokių kaip rytojus, miegas, įvairūs miestai ar mineralinis vanduo. Buvo tikrai smagu... :)
Jonui išvažiavus, po kelių dienų jį pakeitė Barbora. Buvome kiek išsigandę, kad šį mergaičių susitikimą reikės atšaukti dėl netikėto Magdės sunegalavimo. Vis tik Magdė spėjo pasveikti prieš atvažiuojant draugei. Ir nors jautėsi ne pilnai atgavusi jėgas, vis tik gerai praleido laiką su savo drauge...
Finale buvo pertikrinti visi stalo žaidimai, išragauti visi lauko varvekliai, sulaužyti visi netoliese tekančio upelio ledai ir sušlapintos visos kojinės, batai bei pirštinės... :D Šiltuose namuose po visko buvo gera vėl sušilti...
Draugams išvažiavus, kai stigo kompanijos, į trasą ėjo Bingo su babyte.
Šioje vietoje noriu grįžti į vasario pradžią. Kai dar nei atostogos buvo, nei draugai vienas po kito nakvojo. Vieną vakarą Liutauras su Magde nusprendė miegoti viename kambaryje. Taip retsykiais nutinka, kai jiedu pasiilgsta bendrų vakarinių pokalbių, kurių nestigdavo tuomet, kai dar abu karaliavo viename kambaryje. Taigi – tąvakar abu susikrovė pilną lovą minkštų žaislų. Iš visų pakampių ištraukė visus turimus žaislus ir iš jų pastatė sieną... Atėjusi į jų kambarį ėmiau eilinį kartą klausti, kam jiems tiek žaislų – gal jau laikas juos atiduoti kitiems vaikams..? Reakcija į mano klausimą kaip visada buvo audringa – ne, negalima, ne, dar ne laikas, juk tai – žaislai su istorijomis, su vardais, ir šiaip – tai beveik šeimos dalis...
Pasiūliau jiems tuos savo žaislus įamžinti atminčiai video filme. Mat artėjo moksleivių kino festivalio „Aurora“ filmų pridavimo termintas – buvo puiki proga išnaudoti galimybę padaryti filmuką ir parodyti jį platesnei auditorijai... Pertekliaus tema man atrodė labai aktuali bet kurio amžiaus žmogui, todėl vis raginau vaikus nepamesti šios idėjos ir nepraleisti progos padaryti filmą.
Taip vieną dieną prasidėjo rimtas darbas – žaislai nuo mažiausio iki didžiausio buvo atnešti į svetainę, surūšiuoti, išsidalintos pareigos, darbai, ir prasidėjo procesas...
Po filmavimo vaikai užsidarė Liutauro kambaryje ir montavo, diskutavo, žodžiu – bendradarbiavo... Rezultate gavosi 2 minučių filmukas pavadinimu „Neužtenka“, kuris laiku nukeliavo į festivalį, tad dabar esame laukime, ar nusišypsos jam sėkmė būti pastebėtam tarp kitų 223 filmų...
Būreliai
Tuo tarpu, kol laukiame žinių iš Auroros festivalio, Magdė svarsto, ką jai daryti su video meno būreliu... Mat ji jaučia, kad nelabai ką naujo jame beišmoksta ir realiai pradeda virti savose sultyse... Mergaičiukei norisi didesnio iššūkio, sudėtingesnių užduočių.
Pasitarusios su mokytoja nutarėme duoti jai šansą pasinerti į sudėtingesnes filmų montavimo galimybes, kurių nors pagal būrelio programą nėra, tačiau mokytoja galėtų jų Magdę pamokyti. Todėl nuo kito mėnesio į būrelį nešimės nebe tik telefoną, kuriuo iki šiol būrelyje ji filmuodavo ir montuodavo, bet ir nešiojamą kompiuterį... Laikas parodys, kas iš to išeis.
Planavimas
Aš gi visame tame verpete toliau eksperimentuoju su vaikų tvarkaraščiais, vis ieškodama geriausio, labiausiai vaikus motyvuojančio formato. Bandydama reaguoti į skirtingas Liutauro ir Magdės natūras, toliau ieškau rakto, kaip suderinti judviejų veiklas, idant jos galėtų papildyti viena kitą, o ne kelti konfliktus ir nepasitenkinimus. Nejučia grįžtu prie ciklinio planavimo, tik dar blaškausi tarp prioritetų išsidėliojimo – matau, kad kai kurie dalykai tikrai yra šiuo momentu svarbesni už kitus, tačiau negaliu pamesti ir likusiųjų. Todėl visaip bandaug varijuoti... Šiai dienai susidėliojau štai tokį ciklą:
Išskaidžius preliminariais dienos blokais, gaunasi maždaug taip:
Tvarkaraščio keitimą šįsyk iniciavo pastebėjimas, kad kai vaikams nustačiau griežtus vienos „pamokos“ laiko rėmus, Liutaurui tas labai tiko, o štai Magdei visai ne. Liutauras, esant laiko rėmams, greitai persijungia į savotišką „ekstra“ režimą ir susikaupęs greitai padaro, kas reikalinga. Magdė tuo tarpu skubėti visai nenori. Jai pradėti yra sunku. Bet jei jau užduotį pradėjo, tai paprastai ir nori ją pabaigti iki galo, per daug nežiūrėdama į laikrodį. Nebent kokia užduotis pasitaiko tikrai sunkesnė, ir ji greitai pavargsta, todėl nebeišeina tęsti.
Praeitos savaitės užduočių vedlys pas mus atrodė taip:
Mokslai
Vaikams, sakyčiau, visai neblogai ėjosi pastarąsias dvi savaites, nepaisant net kelyje pasipainiojusių atostogų, kurių aš, tiesą, sakant, nelabai mėgstu. Nepatinka man, kad jos taip dažnai „ištinka“. Kita vertus, aš pati, kaip introvertė, šį mėnesį buvau labai pavargusi nuo visų gyvenimiškų patirčių, ir man pačiai tų atostogų labai reikėjo. Todėl nedrįsau nei burbuliuoti, nei kaip kitaip savo nepasitenkinimą reikšti – tiesiog leidau sau pailsėti sulindusi į save ir vaikams veikti, ką tinkami – tiek su draugais, tiek vieniems.
Tuo tarpu mokslo mūšio lauke prieš ir po atostogų nutiko visko truputį. Įgyvendinom nedidelį geografijos tyriamąjį darbą.
Atšventėme Vasario 16-ąją.
Vasario 16-ajai į kompaniją apie lietuvišką heraldiką pasimokėme:
Su fizika sekėsi sunkiau. Bandėme atlikti tyrimą su kamuoliuku, kuris turėjo parodyti, kaip kinta potencinė ir kinetinė energija. Deja, kažką ryškiai darėme ne taip, kad mūsų tyrimas baigėsi fiasko – nieko mes iš jo nesupratome... Bandėme paskui net dirbtinio intelekto klausti, ką darėme ne taip, bet ir jis tik aptakias užuominas mėtė, kad gal netiksliai matavome, gal ne tokį kamuoliuką ar puodelį tyrimui pasirinkome...
Kitas tyrimas, kurio atsakymą hipotetiškai žinojome, irgi ne itin sėkmingai susiklostė. Norėjome pasižiūrėt, kaip skirtingai dažai maišosi šaltame ir karštame vandenyje. Bet akivaizdaus rezultato irgi nepamatėme... Nors teoriškai žonojome, ką turėjome pamatyti. Tai paskui eksperimentą kartojome su elementariu cukrumi. Bent jau tas pavyko! :)
Žodžiu, fizikai iš mūsų – faktas – ne kokie... :D
Verčiau sėdome pasigilinti į maisto klasifikaciją. Susidėliojome visą spektrą augalinio ir gyvulinio maisto. Daugelis dalykų kaip ir buvo žinomi bei suprantami, bet va, kad silkė – jūrinė žuvis, Magdei buvo naujiena.
Na taip – silkių pasaulis Magdei gan svetimas, bet štai tarp visokiausių rankdarbių ji nardo kaip žuvis... Parduotuvėje pamačiusi patrauklią lentynėlę su jai mielu personažu, grįžusi namo sugalvojo pasidaryti panašią pati.
Nežinau, ką į ją dės, bet dėti tikrai yra ką: namai pilni visokiausių jos atviručių ir kitokių mielų niekučių... :)
Visko prigaminus galima sėsti ir prie rimtesnių mokslų. Vienas iš smagiausių šių metų atradimų – J., V ir V. V. Sirtautų knyga „Teksto paslaptys“. Iki šiol nuolat turėdavome sunkumų dirbant su tekstų suvokimu, nes tai, kas yra vadovėliuose, man nuolat kėlė erzulį, bandant susigaudyti, ką po ko reikėtų mokytis, bandant išrankioti fragmentiškai pateiktą informaciją. Šioje gi knygoje labai aiškiai ir nuosekliai viskas yra pateikta – tereikia imti ir mokytis. Žodžiu, mums labai patinka.
Taip pat tekstus analizuojame, kai skaitome kartu garsiai knygas. Šiuo metu jau beveik baigiame įveikti V. Žilinskaitės „Tiputapę“. Vaikai sako, kad knyga nėra labai super duper įdomi, bet aš joje matau labai daug vertės. Savotiškai ezopinė, tokia lietuviškai orveliška kalba duoda labai daug peno diskusijoms su vaikais... O ir žodyno praplėtimui – liuks medžiaga. Turiu pasakyti, kad turbūt tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai realiai sutikau žodį tęvas... :) Iki tol galvojau, kad jis egzistuoja tik žodynuose ir įsimintinį žodžių sąrašuose... :)) Pasirodo, ne...
Neblogai ėjosi ir su gramatika. Toliau praktikuojame konspektų darymą. Ir nors vaikai vis dar ne iki galo pagauna jų naudą, tikiu, kad ateis laikas, kuomet supras. O tuokart tiesiog ugdomės įprotį sisteminti ir atsirinkti reikalingą informaciją.
Nusipirkę iš bičiulių keletą gramatinių žaidimų, iš bandėme ir vieną jų. Sunkokai mums ėjosi jį pakinkyti mokslams, na bet išbandėme... :)
Regis, kad žaisti mums yra sudėtingesnis iššūkis nei krimsti matematiką. Paskyrėmes šį mėnesį trupmenoms, nes pasirodė, kad vaikai jas gerokai primiršę...
Mokėmės ir skirtingų perpektyvos piešimo būdų, dar truputėlį rašymo visokiom kalbom...
Galiausiai mėnesį užbaigėme Suzuki metodo diplomantų koncertu, kuriame Liutauras atsiskaitė III-ąją Suzuki knygą. Labai didžiuojuosi šiuo jo pasiekimu. Šiemet jis tikrai įdėjo daug pastangų, kad baigtų šią knygą, kurią pradėjo 2023 m. rudenį. Mokytoja šiemet pailgino jo pamoką, o ir nemažai pats repetavo namuose. Tai neabejotinai davė savo vaisius...
Ketvirtoji knyga jau smuiko futliare, tikėkimės, kad ją įveiks su ne mažesniu entuziamu nei kad įveikė trečiąją...
Magdė tuo tarpu toliau bando mokytis savarankiškai groti pianinu.
Žiemos pabaiga
Kol vaikai mokėsi, ir žiema, žiūrėk, iš kiemo pabėgo... Nebereikia ir lauk varyt. Visgi gražių akimirkų vasario pabaigoje būta. Jas ir norisi dar prisiminti...
Taip ir attėjo pavasaris. Negaliu patikėti, kad vos trys mėnesiai, ir jau vėl užversti reikės dar vienų mokslo metų lapą... Na bet neginkime arklių, ir įkvėpdami ateinantį pavasarį, pasimėgaukime vis ilgėjančiomis ir šviesėjančiomis dienomis...
