Nauji metai ir, kaip visada, – nauji ratai!
Jei mokslo metų pradžia buvo kiek chaotiška, ir vis dar nelabai buvo aišku, ko griebtis, tai užvertę visko riebiai primargintą 2024-ųjų lapą pradėjome tarsi viską iš pradžių.
Po truputį susidėliojome visus taškus ant i: nuo pernykštės neigiamos mokymosi patirties atsigavo vaikai, aš pati jau daugmaž susižiūrėjau įvairius mokymosi resursus, šiokias tokias metodikas, o – svarbiausia – leidau sau ir vaikams iš tiesų mokytis savo tempu. Visa tai tarsi pastatė besivartaliojantį mūsų mokslo ir gyvenimo traukinį ant bėgių.
Gruodžio mėnesį atsiskaitę pagal individualiai vaikams sudarytus testus, sausio pradžioje iš karto šokome į naujų patirčių paieškos lauką. Šįkart mūsų laukė susitikimas su draugais neseniai atsidariusioje Kauno „Mokslo saloje“.
Kauno „Mokslo sala“
Labai norėtųsi iš karto pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsiranda vis naujų interaktyvių veiklų. Kita vertus, nors nesinori būti bambekliais, baksnojančiais, kad viskas Lietuvoje blogai, neišeina šiam centrui skirti labai aukšto įvertinimo... Todėl galvoju, nuo ko pradėti savo pasakojimą – nuo gerų dalykų, kuriuos čia atradome, ar nuo nevykusių... Gal pradėkime nuo pastarųjų, kad galėtumė vėliau užbaigti gera gaida... Taigi.
Pirma. Net jei nesi buvęs panašiose vietose Lietuvoje ar užsienyje, iš karto į akis krenta tai, kad praėjus vos kelioms savaitėms nuo centro atidarymo nemaža dalis eksponatų jau neveikia... Vos užmatai, regis, kokį įdomesnį eksponatą, o ant jo jau puikuojasi užrašas: „Eksponatas ilsisi“...
Dalis eksponatų – tokie, kurie dar vis veikia, bet kažkuri jų dalis ar sulūžusi, ar jau išėjusi iš rikiuotės... Liutauras net pyko: kodėl įdomiausi eksponatai neveikia arba veikia netinkamai?.. Štai spyruoklių energijos eksponate viena iš trijų spyruoklių jau buvo sulūžusi...
Lazerių nukreipimo sistema irgi jau veikė puse kojos...
Todėl natūraliai kilo klausimas – ar tai tikrai patyriminis mokslo centras, ar dar vienas „liesti negalima“ muziejus?.. Nes eksponatų įrengimo kokybė tikrai kėlė daug klausimų...
Antra. Kiek erzino tai, kad didžiulė erdvė, nors ir yra teoriškai suskirstyta tam tikromis zonomis, joje intuityviai sunku susigaudyti ir suprasti, kas kur yra... Taip, ant grindų yra nubraižytos nukreipiamosios linijos su užrašais, o ir ekspozicijos centre įrengti laiptai, leidžiantys užlipti aukščiau bei pasižiūrėti į viską iš viršaus ir susiorientuoti...
O bet tačiau, kaip sakoma, ar tikrai atėję į panašią vietą jūs tuoj suskumbate žiūrėti į grindis? Ar tikrai iš karto esate linkę ieškoti kokių tai laiptų, nuo kurių lyg ir reikėtų viską pradėti?..
Žodžiu, su bičiuliais nutarėme, kad labai čia trūksta tos „palydimosios“ informacijos, galinčios padėti susigaudyti, kas kokiose zonose yra. Nes be viso to ekspozicija atrodo kiek padrika ir sunkiai suvokiama, kodėl, pvz., randi stendą su žmogaus akimi, visai šalia – kokią tai žmonių senėjimo ir populiacijos statistiką ar kažką, susijusio su garsu. Žodžiu, bendras erdvės zonavimas ir lankytojo informavimas mums čia pasirodė neapgalvotas... Įėjus nerandi nei informacinio stendo su ekspozicijos išdėstymu, nei kokių lankstinukų (o gal jie kažkur kitur, kur mes net nematėme?), nei ko nors panašaus, kas tau padėtų susidaryti bendrą vaizdą ir suprasti, kas tavęs laukia.
Taip pat buvo stendų, kurių įspėjamieji užrašai atrodė nelabai logiškose vietose... Ar blauzdų aukštyje esantis užrašas „neliesti“ tikrai bus pastebėtas anksčiau nei paliestas stiklinis cilindras, ant kurio jis užrašytas?.. Klausimas...
Apskritai nuolat kirbėjo klausimas, kokio amžiaus lankytojui yra skirta ši erdvė... Ar mokyklinio amžiaus vaikams, kurie yra čia kviečiami patirti įvairius mokslo reiškinius, o tai reiškia, kad jie viską norės čiupinėti ir intuityviai atrasti; ar suaugusiems, kuriems skirtos vietomis labai ilgos naudojimosi eksponatais instrukcijos?.. Nenuostabu, kad dalis eksponatų dėl šios priežasties galimai neveikė, nes vaikai intuityviai jais naudojosi „ne taip“, visai neskaitę ir net neketinę skaityti tų instrukcijų...
Kiek buvome lankęsi kituose panašiuose centruose – tame pačiame Kauno Megos „Curiocity“ ar Vilniaus Energetikos ir technikos muziejuje, Gdynios eksperimentiniame mokslo centre ar Barselonos „Cosmo Caixa“ centre, – niekur nematėme panašių dalykų. Viskas tokiose vietose paprastai yra vaikams suvokiama intuityviai, ir skaityti naudojimosi eksponatu instrukcijų nereikia arba reikia minimaliai...
Trečia. Ne pilnai išnaudotas eksponatų potencialas. Kai kurie stendai, regis tiesiog padaryti, nes reikėjo užpildyti kažkuo erdvę. Elementarios stačiakampės pertvaros, atrodančios tarsi kokie 3D enciklopedijos puslapiai, rodėsi, stovėjo čia tik tam, kad būtų padėtas pliusiukas – padarėme.
Netikėtai sutikta draugė, besilankiusi tuo pat metu su savo vaikais, paantrino man, sakydama, kad šio centro nepalyginsi nei su Varšuvos „Koperniko“ centru, nei, juo labiau, su Tartu mokslo centru „Ahhaa“.
Ketvirta. Ne vien šiam centrui galėtų būti taikoma. Nes man visada kyla klausimas – kodėl tokiose patalpose niekada nėra sprendžiamas akustikos klausimas?.. Ar taip sunku ir ar tikrai labai daug kainuoja nuo lubų nuleisti ką nors iš minkštų medžiagų garsui sugerti? Juk ne teatras ar koncertų salė čia, po galais... O gal čia tik linkusiems į ADHD tokie dalykai nuolat kelia erzulį? Gal tik tokiems, kaip mes nuolatinis trukšmas, aidas ir žmonių klegesys ne tik kad trukdo sutelkti dėmesį į eksponatus, bet ir šiaip greitai išvargina iki tiek, kad jau po pusvalandžio norisi bėgti iš čia atsigauti nuo triukšmo..?
Penkta. Kaina. Sutikite – 17 eurų suaugusiajam ir 12 eurų moksleiviui nėra taip jau mažai. Ypač, jei vyksti su visa šeima (šeimos bilietas – 50 eurų) ir randi pusę neveikiančių eksponatų... Lyginant su panašių Lenkijos ir Barselonos centrų kainomis, tai yra 2-3 kartus brangiau, o ar geriau – spręsti jums. ;)
Na, o dabar laikas tam, ką vis tik čia radome gero. :)
Pirma. Nors dauguma eksponatų – iš tiesų daugiau mažiau matyti kitur, buvo ir tokių, kurių kitur nebuvome regėję. Mūsų favoritas – beapsiverčiantis automobilis, į kurį atsisėdęs ir prisisegęs diržus gali pajusti, kaip veikia automobilio saugos sistema. Tai, kad eksponatas vykęs ir išties įdomus, gali spręsti iš per pusę salės nusidriekusios eilės prie jo. Kai kuriems iš mūsų kompanijos norėjosi verstis ir ne po vieną kartą, kitiems užteko ir to vieno, kad suprastų, jog tokios atrakcijos – ne jiems. Vis tik vienareikšmiškai ši patirtis buvo viena iš įsimintiniausių tą popietę.
Kitas labai patikęs eksponatas – aerodinamikos stendas, prie kurio priėjęs ir ant rankos užsimovęs skirtingų geometrinių figūrų „rankoves“ galėjai pajusti, kaip skirtingai tavo ranką veikia pučiamas oras.
Dar vienas kai kuriems vaikams ir man pačiai labai patikęs eksponatas – muzikinis būgnas, demonstrauojantis muzikinės dėžutės veikimo principą. Negana to, jis sukonstruotas taip, kad išsikišę strypeliai, užgaunantys muzikines plokšteles, gali įsispausti ir išsispausti, o tai reiškia, kad tokiu būdu pats gali komponuoti muziką.
Tikrai nepaprastai unikalus eksponatas. Man gal net labiausiai patikęs iš visų čia matytų. Tiek, kad šalia to galėtų būti pateikta ir kokia nors nesudėtinga schema vaikams, pagal kurią jie galėtų sudėti kokį nors muzikinį kūrinį. Ar tiesiog patys strypeliai galėtų būti nudažyti skirtingomis spalvomis, kurias suspaudaliojus suskambėtų muzikinis kūrinys. Nes faktas, kad atėjus į tokį centrą niekas neturi tiek laiko, žinių ir kantrybės, kad galėtų imti ir taip tiesiog sukomponuoti tvarkingą, organizuotą muzikinę melodiją. Ypač jei galvosime apie vaikus, o ne muzikos teoriją išmanančius suaugusiuosius.
Žodžiu, kaip jau ir rašiau – kai kurie eksponatai nėra apgalvoti iki galo. Net ir šis, kurio pati idėja man nepaprastai patiko...
Ne iki galo apgalvotų eksponatų buvo ir daugiau. Pvz., buvo lazerių ir veidrodžių stendas, kuriame, vartydamas veidrodžius turi nukreipti lazerius taip, jog jo spindulys praeitų sudarytą labirintą. Idėja irgi super gera. Visgi padaryta per sudėtingai – labirintas per ilgas, ir kiek ėjau, kiek stebėjau, nemačiau nei vieno lankytojo, kuriam būtų užtekę kantrybės atrasti, kaip jį visą iki galo pereiti. Todėl kitą kartą galvoji – kodėl nepadaryti gal kelių skirtingų, bet paprastesnių labirintų vietoj vieno, vaikams sunkiai įveikiamo?..
Į tą pačią ne iki galo išnaudotų idėjų eksponatų kategoriją priskirčiau ir stendą, kuris vaikus turėtų supažindinti su vairavimo apsvaigus pasekmėmis. Akiniai, kiek suliejantys vaizdą, ant grindų sumontuota nestabili plokštuma ir žaislinis vairas – ar tai tikrai perduoda vaikams tą žinutę, kurią turėtų?..
Lyginu šį stendą su mūsų išbandytu Gdynios eksperimentinio mokslo centre, kuriame šiam reiškiniui atskleisti sumontuotas vairavimo simuliatorius, ir tu iš tiesų pajunti, kaip sudėtinga vairuoti automobilį apsvaigus, kaip esant tokios būsenos lengva bet kur atsitrenkti ar nepamatyti pėsčiojo...
Buvo ir kitų eksponatų, patraukusių vaikų dėmesį. Visgi valandos su trupučiu mums užteko, kad pasakytume: einam lauk...
Kaip ten bebūtų, apsilankėme, susipažinome, patyrėme, paskui dar visi nuėjome į vis dar šventiškai pasipuošusį Kauno Akropolį pavakarieniauti.
Finale, kadangi tai buvo moksleivių atostogų savaitė, į Vilnių parsivežėme Magdės draugę paviešėti kelioms dienoms pas mus. Buvo mergaitėms džiaugsmo.
Po kelių dienų išlydėję draugę, po truputį nusiteikinėjome artėjančiai mokslų savaitei...
Mokslai
Jau minėjau, kad sausio mėnuo tarsi atvertė mūsų moksluose naują lapą. Susidėliojusi savo galvoje mums pateiktas PPT rekomendacijas ir psichologės patarimus, pagaliau pasijaučiau laisva nuo taip slėgusio sistemos spaudimo, ginusio arklius ne pagal vaikų jėgas. Galėjau ramiai leisti vaikams ir sau grįžti į tuos taškus, kur nesvarbu, ar tema yra 7-os klasės vadovėlyje, ar 5-tos. Ačiū ir mums globojančiai mokyklai, kuri, suprasdama mūsų situaciją ir pasitikėdama mumis bei palaikydama mus, leido eiti taip, kaip jaučiame, kad turime eiti. Taigi – leidome sau pagaliau įjungti rėžimą „Mažiau yra daugiau“ ir leidomės į kelią.
Visų pirma permąsčiau vaikų tvarkaraštį. Per daugybę metų išbandėm juos visokius – nuo standartinių, valandinių, savaitinių, dvisavaitinių, ciklinių ir dar nebesuskaičiuoju, kokių... Nes, kaip žinia, jei koks nors pradeda veikti, po mėnesio, žiūrėk, ir vėl nebeveikia... Todėl ieškai, kas veikia iš naujo. Kas vaikus motyvuoja, kas leidžia jiems ir matyti bendrą vaizdą, ir tuo pačiu neperkrauti vaizdiniu, kad tai – neįmanoma. Mokyklinio tvarkaraščio krūvį skėliau į dvi dalis. Vienai savaitei imame vieną dalį, kitai – kitą. Ir mažais žingsneliais bandome įveikti. Pamokas sutrumpinome iki 15 minučių. Tol, kol yra dėmesys ir tol, kol vaikai išgali užsimotyvuoti padaryti nemėgiamus jiems dalykus – visokias matematines lygtis ar gramatikos užduotis. O jei taip nutinka, kad kažkas „užkabina“ ir laikas pasimiršta, užsibūname ir ilgiau...
Na, o vieną dieną įkvėpimui ir akiračio praplėtimui nutarėme nuvykti į mokyklą ir praleisti jojepusdienį bei pažiūrėti, kaip ten vyksta pamokos.
Fotografijos meno pamokoje.
Mokinukės. Užduotis – fotokoliažas iš žurnalų.
Tiesa, mus globojanti mokykla nestandartinė, todėl ir pamokos čia ne visai standartinės, bet ir jose pabuvoti buvo labai naudinga. Apsilankėme istorijos, anglų, lietuvių ir fotografijos pamokose. Magdė grįžusi netgi pareiškė: „Mama, bet mokykloje mokytis daugiau lengviau nei namuose. Ten pamokos daug lengvesnės!“
Тaip, taip. Todėl ir sakau, kad pačiu laiku jungiame „Mažiau yra daugiau“ bėgį, nes ankstesnių metų patirtis buvo užginusi mus į tokiu greičiu besisukantį beprasmį bėgimo takelį, kad nesinori ir prisiminti, kadangi iš to naudos nebuvo jokios. Supratome tik tiek, kad tai, ką vaikai per prievartą mokėsi pernai, turime vos ne mokytis iš naujo, nes dauguma dalykų per vieną ausį atėjo, o per kitą po atsiskaitymų išėjo...
Prieš išvažiuodami namo dar pasivaikščiojome Kauno senamiesčiu. Netikėtai aptikome ir lėlinės animacijos pradininko Vladislavo Starevičiaus atminimo lentą Rotušės aikštėje, šalia kurios puikavosi metalinės vabzdžių skulptūros, vaizduojančios tris pagrindinius režisieriaus sukurtų animacinių filmų veikėjus – elniaragį, skruzdę ir žiogą.
O juk apie V. Starevičių ir tai, kad jis yra lėlinės animacijos pradininkas, sužinojome labai neseniai... Tada, kai kaip tik su vaikais žiūrėjome nuostabias kino pamokas, kurios mus nuvedė prie kito šaltinio – minėto Starevičiaus animacijos. Jei turėsite laiko, būtinai pažiūrėkite šias kino pamokas – mums labai patiko.
Po truputį klibinome ir visus likusius mokslus...
Ramiu rėžimu skynėmės per lietuvių, matematiką, dailę, geografiją, istoriją ir visus kitus dalykus.
Nepamiršome ir būrelių. Magdės videomeno būrelyje vyko netgi pusmečio atsiskaitymas. Reikėjo pristatyti susirinkusiai „komisijai“ savo sukurtus šio pusmčio filmukus. Magdei taip puikiai pavyko, ir ji buvo įvertinta aukščiausiu balu.
Liutauras tuo tarpu mėgavosi Parkūro akademijos surengta Kino naktimi, kuriame su bičiuliais žiūrėjo įspūdingą filmą apie parkūro meistrus, vaikštančius (jei taip galima pavadinti) Honkongo stogais... Bus įdomu, pasižiūrėkite ir jūs: Roof Culture Asia. Grįžo visas laimingas ir patenkintas...
Visa kita...Na, o visa kita – kaip sukrito, taip... Buvo ir žaidimų, ir žiemos paieškų, ir susitaikymo, kad žiema, vos vienai dienai pabarsčiusi savo baltus kerus, greičiausiai taip ir dings...
Sausis sutirpo beveik nepastebėtas... Atsikvošėjom tik tada, kai paskutinėmis jo dienomis ėmė ir iš JAV, netikėtai sukritus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, atskrido mūsų aplankyti babytė. Suskubom Magdės kambarį tvarkyti ir „paskolinti“ babytei. Laikiniai įsikūrusi svetainėje, Magdė, panašu, labai neliūdėjo... :)
Žodžiu, dėliojam toliau dėliones – gyvenimiškas ir popierines – bei žiūrim, kur čia toliau tas gyvenimas pasuks mūsų visų laivą... :)
Video labai greit nepažadu, bet jis tikrai bus. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą