Šiek tiek priešistorės
Kai pradėjome savo UŠ kelionę, viskas buvo labai smagu – su vaikais entuziastingai pasinerdavome į įvairiausius projektus, mokėmės visko po truputį tiek, kiek galėjome, taip, kaip galėjome. Kaskart, kai susidurdavome su sunkumais, turėjome nuostabią mus kuravusios mokyklos mokytoją, kuri patardavo, paskatindavo, nuramindavo sakydama, kad viskas savu laiku susitvarkys, o vaikai, ko nemoka, – išmoks.
UŠ kelionės pradžioje. 2017 m.
Vis tik, Liutaurui perėjus į 5-ąją klasę, mūsų taip ilgai statytas gražusis, romantiškasis mokslo rūmas ėmė po truputį byrėti. Labai sudėtinga buvo atitikti visų skirtingų mokytojų lūkesčius, tuo pačiu kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku atitikti Bendrųjų ugdymosi programų reikalavimus ir, kuo toliau, tuo labiau tai griovė mano pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, kad apskritai aš gebu mokyti savo vaikus. Ne, kalbu ne apie fizikos ar chemijos žinias ir net ne apie kvadratines lygtis ar rašinių rašymą. Kalbu apie discipliną, motyvaciją, dėmesio sutelkimą, nuoseklumą, emocinius vaikų ir savo pakilimus ar nusileidimus, kurie, atrodė, vis stipriau siūbuoja mūsų kasdienį mokslo laivą.
Pakeitėme mokyklą. Galvojome, gal jos siūloma vaikų motyvavimo ir įvairių mokymosi modelių prisotinta sistema pagaliau pastatys mūsų traukinį ant tiesių bėgių, kuriais nuskrisime tiesiai į akademines aukštumas. Deja, vietoj to pirmojoje lietuvių kalbos konsultacijoje iš mokytojos išgirdau klausimą: „O jūsų sūnus kartais neturi ADHD (Atention Deficit and Hiperactivity Disorder – Dėmesio ir aktyvumo sutrikimo)?“
– Uoj ne, ką jūs! – net nesusimąstydama atrėžiau atgal, dar tik užtvirtindama: – Va mano dukra, tai taip, ji yra labai išsiblaškiusi, sunkokai sutelkia dėmesį, gal jai ir įtarčiau, bet Liutauras? Uoj ne, tikrai ne...
Pasakiau, o vėliau ėmiau mąstyti, kodėl ji apskritai to paklausė... Kas Liutauro natūroje jai galėjo pasirodyti ADHD-istiško?.. Ir jei ji kažką pamatė, kodėl to anksčiau nemačiau aš?
Galvoje vyniojau pastarųjų metų mokymosi siūlą, kuris kuo toliau, tuo labiau sėjo abejones mano galvoje. Kad mano vaikai sunkiau sutelkia dėmesį ir su jais sudėtinga dirbti, buvau girdėjusi iš poros mamų, su kuriomis bandėme kartu daryti taip vadinamus „Ko-opus“ – bendras veiklas. Bet visada plakiau tik save pačią, manydama, kad tai – vien tik mano kaltė. Ir nors aplinkiniai kaip susitarę aikščiojo, kad vau, kaip čia mes daug visko darom, kiek daug visko bandom ir kaip viskas yra pas mus wow, visada maniau, kad taip daro plius minus visi, ir čia tėra problema tame, kad aš darau per mažai, per blogai ir dar visaip kaip ne taip... Nes na, juk dar šiek tiek pasistengus, dar kartą išbandžius kokią nors „dar vieną metodiką“, ilgiau „pasėdėjus prie pamokų“ viskas tikrai suveiks... Ir tada nebereikės traukti savęs už ausų, bandant užfiksuoti foto ar video kadruose bent tai, kas mums pasisekė (o kad žinotumėt, kiek tarp viso to yra daug daug to, kas nepasisekė..!), kad bent kažkaip dar save galėtum paguosti, jog nėra taip viskas blogai...
Juk visada būna kas nors „ne taip“... 2015 m.
Ir štai dabar... tas netikėtas mokytojos klausimas apie ADHD mane tarsi pažadino iš ilgai trukusio sapno, leidusio į viską pažiūrėti iš kitos perspektyvos...
Nusprendžiau papildomai iškvosti Liutauro smuiko mokytoją, kuri jį pažįsta nuo šešerių metų. Ji irgi patvirtino, kad jis labiau blaškus nei kiti vaikai ir kad dirbant su juo reikia įdėti daugiau pastangų, bandant išlaikyti jo dėmesį, be to, jis daug greičiau pavargsta, todėl pamokos esti trumpos, nes iš ilgesnių nėra jokios naudos. Solfedžio mokytoja paantrino, pridėdama jo išsiblaškymą ir užuomaršumą. Turėjau pripažinti, kad lietuvių mokytojos žodžiuose galėjo slypėti tiesa. Tereikėjo ją išsiaiškinti iki galo.
Mokykla labai greitai sutvarkė mums dokumentus, reikalingus Pedagoginei psichologinei tarnybai (PPT), ir mes pradėjome kelionę savęs pažinimo link.
Pirmas žingsnis buvo apsilankymas pas psichoterapeutę. Pirma su vienu vaiku, paskui – su kitu. Čia vienareikšmiškai gavau atsakymą, kad taip, abudu vaikai turi taip vadinamą ADHD – Dėmesio ir aktyvumo sutrikimą (Atention Deficit and Hiperactivity Disorder). Tik pas vieną vaiką dominuoja impulsyvumo ir dėmesio nesutelkimo sunkumai, pas kitą – blaškymasis ir hiperaktyvumas. Štai kodėl dėl vieno vaiko ADHD buvau beveik tikra (nes ir pati turėjau labai panašių bruožų), o kito – net neįtariau.
Žodžiu, dabar mūsų laukė PPT vertinimas.
PPT
Nors pas Vilniaus PPT specialistus patekti nėra taip paprasta, nes eilės siekia iki pusė metų, skambučio sulaukiau vos po keleto savaičių, dar net nesibaigus mokslo metams, gegužės pabaigoje. Turbūt kažkaip taip netikėtai gerai sukrito kortos... Kiekvieno vaiko laukė 4 vertimai: logopedo, specialiojo pedagogo, neurologo ir psichologo. Kiek nerimavau, kaip mums seksis. Nežinojau, koks šios istaigos darbuotojų požiūris į UŠ, todėl tiesiog atsidaviau situacijai ir, galvojau, bus kaip bus...
Nežinau, kaip būtų buvę kitu atveju, tačiau pirmoji specialistė – logopedė, pas kurią su Liutauru apsilankėme, ne tik kad neišreiškė nepasitikėjimo UŠ, bet atvirkščiai – pravirkdė mane savo komplimentais ir netikėtomis replikomis apie tai, kad mes net neįsvaizduojame, kokį svarbų darbą atliekame su savo vaikais. Mes buvome antra UŠ šeima jos praktikoje, ir kol kas ta praktika rodė, kad tai, ką darome, darome ne veltui.
Iš tiesų šis vizitas suteikė labai daug vilčių. Gal net per daug, nes kai su Magde pataikėme pirmam vizitui pas kitą specialistę, specialiąją pedagogę, kuri ją iš karto užgriuvo su krūva testų, ėjusių po virtinės pusmečio atsiskaitymo testų mokykloje, visko pasirodė per daug – Magdei tada iš viso išmušė saugiklius, ir visų testų vienu ypu padaryti nepavyko. Turėjome užsirašyti pakartotiniam vizitui. Visgi vasara padarė savo – vaikai pailsėjo, periodiškai mums vis būdavo paskirti apsilankymai (tiesa, porą jų aš pati dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių kiek gėdingai pražiopsojau), kol galiausiai viskas pasibaigė rugsėjo mėnesį.
Prie „PPT obuoliuko“ A. Vivulskio gatvėje. 2024 ruduo.
Visi sutikti specialistai buvo tiesiog superiniai. Gavome ir labai daug palaikymo, ir krūvas padrąsinimo, ir apskritai – tokio sveiko, normalaus žmogiško supratimo dozę, kuri padėjo reabilituotis po kardinaliai kitokio ankstesnės mokyklos požiūrio į vaikus ir tėvus.
Žodžiu, reziumuojant patirtį su PPT, galiu pasakyti tik pačius geriausius savo komplimentus. Netgi turiu atsiimti pavasarį savo išsakytus pasipiktinimo žodžius dėl neapgalvotos vertinimo tvarkos ir neadekvačiai per didelio testų skaičiaus vienam vizitui, nes finale pasirodė, kad taip, – tvarka yra tvarka, bet visgi čia dirba žmonės, kurie ir moka, ir gali sureaguoti lanksčiai, jautriai ir empatiškai.
Kartodrome, 2022 m.
Išvados
Atėjo tiesos valanda. Abiems vaikams buvo nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai (SUP). Vienam – vidutiniai (skalėje nedideli-vidutiniai-dideli-labai dideli), kitam – dideli. Su rekomendacijomis pritaikyti bendrąsias ugdymo programas. Na, bet šitie buvo skirti daugiau formalumams ir mokyklai. Vis tik vertingiausia buvo ta dalis, kurioje surašytos konkrečios rekomedacijos, kaip su kiekvienu iš vaikų dirbti ir į ką atkreipti dėmesį... Kai kurios jų buvo pas abu vaikus, kai kurios buvo skirtos tik vienam arba kitam. Dalinuosi visu sąrašu – gal norėsite kai ką išbandyti ir jūs, gal kažkas pravers, o gal padės atsirinkti, su kokiais sunkumais susiduriate jūs arba kokių jų tikrai neturite... Vis tik man atrodo, kad didžioji dalis tinka absoliučiai visiems ADHD vaikams...
- Duokite daugiau laiko užduotims atlikti, pasitikrinti, ištaisyti klaidas.
- Instrukcijas, užduotis pateikite trumpai ir aiškiai, jas pakartokite.
- Sudėtingos ir didelės apimties užduotis skaidykite į dalis, kad būtų aišku, kaip jos susiję tarpusavyje.
- Užduotis pateikite etapais, išradingai, įdomiai.
- Padėkite naują informaciją sieti su jau turimu patyrimu.
- Leiskite naudotis atramine medžiaga pamokų, savarankiškų ir kontrolinių darbų metų.
- Padėkite perskaityti ilgesnius tekstus.
- Naudokite vizualinę medžiagą, iliustruojančią teorinę medžiagą.
- Įvairių priemonių pagalba mokykite žymėtis svarbiausius aspektus, grupuoti ir sisteminti informaciją.
- Mokykite susiplanuoti savarankiškai atliekamų užduočių nuoseklumą, padėkite pastebėti klaidas atliktose užduotyse.
- Skatinkite savarankišką problemų sprendimą, raginkite apgalvoti pasekmes.
- Tiek aplinkoje, tiek darbo lape sumažinkite dėmesį atitraukiančius stimulus, palikite būtiniausius.
- Suteikite ramią darbo vietą.
- Darykite trumpas fizinio aktyvumo pertraukas tarp užduočių.
- Padrąsinkite ir nuraminkite nesėkmės atveju.
- Venkite viešos kritikos, lyginimo su kitais vaikais.
- Girkite už pastangas, kreipimąsi pagalbos, bandymų ir klaidų strategiją.
- Akcentuokite asmeninius ugdymosi pokyčius, gebėjimus, galias ir tuo motyvuokite.
- Padėkite sudaryti skaitomų tekstų paną, apibendrinimą, leiskite juo naudotis pasakojant.
- Nekvieskite skaityti garsiai, jei vaikas nepasiruošęs.
- Paraginkite naudotis garsiniais leidiniais.
- Diktuojant tekstą, labiau pabrėžkite sudėtingesnės struktūros, painiojamų garsų žodžius.
- Nereikalaukite rašyti sudėtingos konstrukcijos sakiniais.
- Teksto kūrimo užduotims galima pateikti planą ir nukreipiamuosius klausimus.
- Naudokite tarpinį atsiskaitymą atlikus užduotį, kad vaikas nesijaustų perkrautas.
Kas toliau?
Ir? Kas iš to, turbūt pasakysite? Tai štai, vieną dieną prakalbėjusi telefonu dvi valandas su vaikų psichologe, kuriai nesvetimas ADHD pasaulis, supratau, kad namų darbų turiu kaip minimum metams į priekį. O gal ir dar daugiau. Nes ADHD atveju, nors gairės yra, vis tik įvairias mokymosi metodikas ir stategijas turi atrasti pats. Negana to, atradus vienas ar kitas, juk žinai, kad jos galios geriausiu atveju pusmetį. O paskui ir vėl nebeveiks, nes nebeliks to atradimo alkio ir pakankamų dėmesio dirgiklių, kad jau bepasiteisinančią sistemą sugebėtum nuosekliai taikyti... Nes juk ir pats esi užburtame ADHD rate, kur aš, kaip ADHD mama, įtakoju savo vaikus, o ADHD vaikai įtakoja mane.
Kitaip tariant – čia ir prasideda mūsų linksmieji kalneliai. Su bandymais laiku įkvėpti oro, laiku jį sulaikyti ir laiku iškvėpti. Laiku pasilenkti, laiku įsitverti. Laiku suprasti, kokie dirgikliai įsijungia vienu ar kitu mokymosi momentu. Laiku nusišypsoti, pakelti dopamino lygį, galiausiai – pasisemti gyvenimiškos patirties, kurios neturi niekas kitas – tik tu ir tavo vaikai...
Tarsi patvirtinimas visam tam, prieš porą dienų įkrenta į paštą naujienlaiškis iš Simply Charlotte Mason svetainės apie ADHD vaikų pastiprinimo strategijas ugdant juos šeimoje. Gal pravers ir jums.
Ir štai vakar netikėtai neuroįvairovės ambasadorė Lietuvoje Barbora Suisse tinklalaidėje „Mamos be dramos“ primena prieš daugiau nei dešimtmetį skaitytą istoriją „Sveiki atvykę į Olandiją“. Negirdėjote jos? Būtinai paskaitykite, nes gali būti, kad visai netikėtai atrasite joje save ar savo vaikus...
„Apsisprendimas turėti kūdikį labai panašus į įspūdingos kelionės į Italiją planavimą. Tu prisiperki galybę informacinių knygų ir pradedi kurti nuostabiausius planus: Koliziejus… Mikelandželo Dovydas… Gondolos Venecijoje… Gal net išmoksti keletą šmaikščių frazių itališkai. Visa tai nepaprastai įdomu. Po ilgų nekantraus laukimo mėnesių pagaliau ateina ta diena. Tu susikrauni lagaminus ir išvyksti.
Po kelių valandų lėktuvas nusileidžia. Betgi stiuardesė praneša:
– Sveiki atvykę į Olandiją.
– Olandija?! – nustembi. – Kodėl Olandija? Bet aš skridau į Italiją. Dabar turėčiau būti Italijoje! Italija – mano viso gyvenimo svajonė…
Tačiau skrydžio maršrutą teko pakeisti ir tave nutupdė Olandijoje, kur ir turi likti. Juk svarbiausia, kad nesi nei baisioje, nei atgrasioje, purvinoje vietoje, kur aplink netvarka, badas ir ligos. Čia tiesiog kita vieta. Taigi tu gali eiti ir nusipirkti naujų informacinių knygų. Turi išmokti kitos kalbos. Ir susitikti su daugybe naujų žmonių, kurių kitomis aplinkybėmis nebūtum sutikęs. Tai paprasčiausiai kita vieta. Ji gerokai ramesnė ir ne tokia spindinti kaip Italija. Tačiau po kurio laiko atgauni kvapą, apsidairai ir… pradedi pastebėti, jog Olandijoje yra vėjo malūnų… Ir tulpių… Joje netgi gyveno Rembrantas…
Tačiau visi, kuriuos tu pažįsti, yra iš tų, kurie nuolatos keliauja į Italiją ir nesiliauja puikuotis nuostabiai ten praleidę laiką. O tau telieka kartoti: „Taip, tai ta vieta, į kurią ir aš turėjau keliauti. Apie tai aš svajojau ir planavau.” Ir gali atsitikti taip, kad tokios svarbios svajonės sudužimą lydintis skausmas niekada, niekada, niekada nesiliaus... Tačiau… Jei visą savo likusį gyvenimą praleisti gedėdamas, kad nenukeliavai į Italiją, tu niekada, niekada nesugebėsi džiaugtis tais ypatingas ir labai mielais dalykais, kurie supa tave… Olandijoje.”
– Emily Perl Kingsley
Taigi... Sveiki atvykę į Olandiją... :) Susitiksime ten. ;)
Užrašas Vilniaus geležinkeio stotyje. :) 2022 m.
