Kartais kiek gailiuosi, kad negaliu visko aprašyti, apsakyti realiu laiku. Praeina mėnuo, peržiūri nuotraukas ir supranti, kad įspūdžiai ganėtinai atvėsę, ir nebėra tos tikrosios emocijos, kurią tąsyk išgyvenai... Kita vertus, lieka turbūt tai, kam tikrai verta likti, ar ne? Tad gal visai į naudą man tokia terapija nuo per ilgų aprašymų ir bereiklalingų žodžių, kurių dažnai esu linkusi pripilstyti reikia nereaikia... :)
Tad nevyniojame ta proga prisiminimų į vatą ir neriame greičiau atgal į rudens pabaigą!
Paskubėjome, kol šilta, likusius lauko darbus nusidirbti – kieme viltinga didele juoda akimi į mus vis dar žvelgė batutas – labai jau prašėsi jis išardomas prieš žiemą. Tad draugiškai čiupom jį už kojų ir patvarkėm. ;)
Kitas darbas irgi jau gerą savaitę laukė mūsų – tai Vėlinių vėtros nuplėšti pušų spygliai. Pasikartosiu su savo dabar jau dešimties metų istorija, kai tąsyk mane, miestietę, išvertė rudenį iš koto masiškai krentantys pušų spygliai – puoliau internete naršyti, kas nutiko mano kiemo gražuolėms. Kokie kenkėjai jas apniko... Dabar jau žinau, kad kiekvieną rudenį ir spygliuočiai meta savo „lapus“...
Taigi – mesti meta, tik paskui būk mielas, susišluok juos pats...
Kiemo skaldelė – tikrai ne pati geriausia danga šlavimui. Tikiu, kad tokiam reikalui visai verta būtų įsigyti tą oro pūtiklį, ar kaip ten jie vadinasi, bet kol neturime, ugdomės kantrybę ir po gabalėlį tuos spyglius šluojame.
Liutauro kantrybė trumpa, todėl jis bando procesą optimizuoti... Ne itin idealus išradimas, bet šiek tiek geriau nei nieko. :)) O ir šiaip – juk taip dešimt kartų smagiau, ar ne?..
Uf... Panašu, kad suspėjome nudirbti visus planuotus lauko darbus, kol orai dar lepino, kol saulutės neužtraukė cepelininis dangus. Nes paskui jau tikrai norėjosi labiau lindėti namuose ar kur kitur šiltai pasislėpus.
Mokslai
Čiumpame skaitymą ta proga už ragų. Ir kuo greičiau – kol pakeliui motyvacijos nepametėme. Kol Magdę veža šmaikšti „Meškio ir kiškio“ serija ir kol Liutauras, baigęs skaityti G. Morkūno „Blusyno pasakojimus“, vėl nori grįžti prie „Nevykėlio dienoraščio“ serijos, kurios pernai vieną knygą teperskaitė, o paskui taip ir paliko... Pasišovė dabar dar kartą pabandyti įveikti šią keliolikos knygų seriją.
Tęsdami skaitymo drauge tradiciją, toliau skaitome knygas iš privalomųjų literatūros temų. Palikę ne iki galo perskaitytus J. Avyžiaus „Bardo nuotykius“ (pradžioje kaip ir patiko, paskui ne tik vaikams, bet ir man pasidarė nuobodu...), imamės V. Žilinskaitės „Tiputapės“. Vaikai kiek maivosi, klausinėdami, kodėl mes skaitome tai apie šunis, tai apie peles, bet paskui, kiek perpratę tekstą ieškome sąsajų su žmonių pasauliu ir mūsų pačių charakteriais... Skaityti tampa daug įdomiau...
Iš tiesų, labai pasitarnavo mums Bendrosiose ugdymo programose sudėliotas autorių priskyrimas tam tikroms literatūrinėms temoms. Nes jei anksčiau buvo daug blaškymosi tarp to, ką čia reikėtų daugiau paskaitinėti, dabar yra labai aišku, kokių temų knygų dar nepačiupinėjome, o kokios serijos knygas paimame dažniausiai. Taigi – šį mėnesį mūsų akiratyje literatūrinės pasakos ir nuotykių literatūra...
Kitas niekaip nepažabojamas siaubas baubas mūsų namuose – rašymas. Po PPT vertinimo ir rekomendacijų, imamės šio pyrago valgymo labai mažais kąsneliais. Pasinaudojame ta proga Robertos kūrybinio rašymo idėjomis. Čiumpame vieną jų – apie veikėją bei jo daiktų kuprinę – ir einame pasivaikščioti.
Beeidami ir bešmaikštaudami vaikai sukuria savus istorijos personažus, jų kuprines pripildo įvairiausių daiktų, kurių sąrašą pakeliui eidami mokosi mintinai, kad iki namų nepamirštų. Pasitelkiame asociacijas, įvykių grandinėles ir taip parsigabename visa tai namo.
O tada sėdame prie stalo ir visa tai užrašome... Leidžiu rašyti taip, kaip norisi. Nes šiame mūsų etape svarbiausia, kad iš viso rašytų, kad nukristų ta rašymo baimė...
Kažkaip judame iš mirties taško. Tikiuosi... :)
Per matematiką irgi skinamės iš lėto. Smegenims pramankštinti kartais vaikai mėgsta parungtyniauti pildydami daugybos lentelės kvadratą ar sudalyvaudami daugybos kortelių iššūkyje...
Atsipalaidavimui imamės dalykų, kurie suteikia daugiau malonumo. Liutaurui pastaruoju metu toks dalykas – geografija. Visuomet, kai klausiu, kokią užduotį norėtų daryti po lietuvių ar matematikos, paprastai renkasi geografiją. Todėl vėl verčiame atlasus, tyrinėjame žemėlapius, tolesnes vadovėlio temas, mokomės šalių ir jų sostinių pavadinimus, kai ką pasikonspektuojame...
Vis tik mokslai nėra ta dalis, kurią labiausiai fiksuoju. Tuo metu mano dėmesys nueina kitur, ir vis dažniau tik po laiko pastebiu, kad ir vėl nedaug ką teužfiksavau....
Draugai
Daug paprasčiau viską fiksuoti, kai kalba sukasi ne apie mokslus. O tada, kaip tiesiog gerai leidžiame laiką su draugais, su kuriais stengiamės susitikti visada, kada tik galime... :)
Vis tik vienas savaitgalis buvo ypatingas. Magdė išdrįso pasilikti nakvoti pas savo draugę, o tuo pasinaudojęs Liutauras irgi pasikvietė draugą nakvynei pas save. Tokia nakvynių rokiruotė abiems vaikams suteikė daug gerų emocijų ir įnešė neabejotinai gražių spalvų į jų kasdienybę.
Sodyboje tik vasarą besilankantis Liutauro draugas Liudas rudenį retas svečias, todėl jo apsilankymas buvo tuo pačiu ir netikėtas, ir lauktas. Berniukai smagiai kartu leido vakarą žaisdami įvairius žaidimus ir kalbėdamiesi apie viską iš eilės...
Dėl Magdės pasilikimo pas draugę labai džiaugiuosi dėl to, kad iki šiol kiek buvo bandžiusi tą daryti, nebuvo pavykę grįžti su gera patirtimi. Todėl tai, kad šioje vietoje ji vėl išdrįso pabandyti nugalėti save – labai labai džiugina. :) Mergaitės tikrai turėjo kuo užsiimti. Abiejų pomėgiai labai panašūs, abi yra kūrybingos, palaikančios viena kitą, taigi laimės prisikrovė, manau, ilgam. :)
Na, o lapkričio pabaigai vaikai pasiliko dar vieną susitkimą su draugais, kurį suorganizavo Emilija mūsų jau pamėgtame Apollo action boulinge. Projektinės veiklos suburta draugija tądien pasimėgavo vienas kito kompanija ir visai smagiai pajudėjo. Magdė poroje su Sofija bandė savo jėgas, dičkiai kitame takelyje varžėsi savo svorio kategorijoje... :)
Už kadro liko įvairūs kasdieniai žaidimai ir išsikelti iššūkiai. Netikėtai vėl buvo ištrauktos Lego ir Circuit city elementų dėžės, o ir pradingėlis dronas, žiū, atsirado... Taigi veiksmo buvo.
Būreliai
Dar daugiau veiksmo vyksta vaikų lankomuose būreliuose. Liutauras mane labai pradžiugino pasakęs, kad norėtų dalyvauti Vilniaus parkūro akademijos surengtoje Gaudynių lygoje.
Renginys tikrai buvo labai smagus. Man gal net patiko labiau nei pačiam Liutaurui, kurį išvargino ilgas savo eilės lūkuriavimas, tas sėdėjimas ir laukimas, kol visi kiti sudalyvaus. Todėl iš tiesų patirties jis šiose gaudynėse gavo labai įvairialypės. Ir tai šįkart buvo daug svarbiau nei rezultatas.
Tikiu, kad kai laimėti nepavyko, viduje virė daug įvairiausių emocijų, kurių kai kurias buvo galima nuskaityti, kitas – tik nuspėti... Nors pats Liutauras olimpietiškai džiaugėsi tiesiog čia sudalyvavęs ir išbandęs savo jėgas.
Kaip ten bebūtų, labai džiaugiuosi, kad tokia šventė buvo suorganizuota ir kad Liutauras vienintelis iš savo grupės berniukų išdrįso joje sudalyvauti susikaudamas su kitos parkūro akademijos grupės vaikais.
Magdę gi turėjau galimybę stebėti videomeno būrelyje. Po visų pakaitomis praūžusių jos, o paskui ir mokytojos sirguliavimų, pagaliau nuėjome ten... Buvo smagu matyti nepaprastai greitai gimstančias Magdės idėjas bei jų įgyvendinimą. Bendravimą su mokytoja ir jos drąsą įgyvendinant kūrybines idėjas.
Tądien gimė paprastutis, bet smagus filmukas apie tai, kaip patekti į Paryžių... :)
Ir šioje vietoje turbūt galima būtų pasakyti, kad vos ne pusę lapkričio mūsų galvose gyveno kita kelionė. Kol kas dar ne į Paryžių, nors ir jis jau vaikų svajonių sąraše atsirado. Šį kartą, kaip anąsyk jau minėjau, tai – Barselona. Tačiau jai bus skirti atskiri ditirambai, o šįsyk tepasakysiu tiek, kad pavyko viską sklandžiai susiplanuoti, labai daug ką iš to, ką planavome, pamatyti ir sėkmingai pilniems įspūdžių sugrįžti...
Kad labai seilė nevarvėtų ir smalsumas neužgraužtų, kelis vaizdelius įmetu, bet jų ir juos lydėjusių įspūdžių tikrai bus daugiau...
Bet apie tai – vėliau. O dabar – grįžkime į Lietuvišką žiemą ir gyvenkime toliau... Su viltimi sulaukti ne tik to kelias valandas besilaikančio sniego, bet tikrų baltų Kalėdų. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą