Barselona. 5 diena. Barselonos skoniai, prieskoniai ir poskoniai

Pueblo espanol

Kiek po devintos ryto, susikrovę visą savo mantą, paliekame nuomotus apartamentus ir keliaujame į miesto centrą...

Čia esame numatę palikti saugykloje savo lagaminus iki vakaro, kuomet reikės judėti į orouostą. Išlipę netoli Ispanijos aikštės, žemėlapyje matome kelias vietas, pažymėtas kaip tokias, kur galima palikti saugoti bagažą. Deja, pora jų pasitikėjimo nekelia – užėjus aptikome neaiškios paskirties patalpas, kurių šeimininkas sakosi pasaugosiąs mūsų lagaminus, prirakindamas juos prie... neaišku ko... Todėl ieškome toliau. Rimtai atrodo tik ši Urban lockers savitarnos saugykla, į kurią nepateksti iš anksto neapmokėjęs savo spintelės.

Viską sėkmingai sutalpinę į vieną didesnę spintelę, dabar jau laisvomis rankomis leidžiamės į paskutinės dienos įspūdžių paieškas.

Pilvai prašosi pusryčių, ir mes užsukame į visai mielą „La Suarna“ užkandinę. Kiek pasistiprinę galime judėti toliau...

Autobusas veža pro vieną didžiausių Barselonos sankryžų – Ispanijos aikštę, kurios centre fontanas. Tiesa, šiuo metu neveikiantis kaip ir dauguma Barselonos fontanų dėl vasarą buvusios sausros... 

Netrukus autobusas rieda nebe pagrindinėmis miesto gatvėmis, ir mes jau artėjame prie dar vieno pasirinkto aplankyti objekto – taip vadinamo Pueblo espanol – ispaniškojo miestelio.

Ispaniškasis miestelis – tai vienas iš 1929 m. pasaulinei parodai ruoštų eksponatų, taip patikęs vietos gyventojams, kad jį paliko, o ne nugriovė. Daugiau nei šimto namų kompleksas po atviru dangumi, reprezentuojantis skirtingų Ispanijos regionų architektūrą bei įvairias tradicijas. Čia į vieną vietą surinkti tipiškiausi Ispanijos miestų ir kaimelių namai, bažnyčios, vienuolynai, aikštės, gatvės ir mažosios architektūros elementai. Kaina šeimai – 40€, bet gauname dar 20 proc. nuolaidą su Barselonos kortele, tad visai neblogai. Lendame apsižvalgyti.

Nors prie įėjimo gauname audiogidą, nedaug turime noro juo naudotis. Daugiau intuityviai pasivaikštome šio miestelio gatvelėmis, pasimėgaujame saulėta diena...

Pirmajame kieme mus pasitinka šiaurės ir vidurio Ispanijos statiniai.

Netikėtai aptinkame Jokūbo kelio žemėlapį su šalia stovinčio piligrimo skulptūra. Turime gerą progą pakalbėti su vaikais apie piligrimystę.

Kol mes su vaikais tauškiame, Darius palypėjęs laiptais aptinka mandarinmedį ir po juo nukritusį manadriną... Kvepia labai skaniai. Bet skonis prastas... :)

Bet užtat mandarinmedyje slepiasi kalėdinis nykštukas, kurį vaikai bando nuvilioti lipti žemyn... :)

Keliaujame pietinę Ispanijos dalį reprezentuojančių pastatų link. Pakeliui aptinkame dar vieną meno galeriją. Prie įėjimo esantis stendas vilioja mus Joan'o Miro ir Salvadoro Dali pavardėmis, tad užsukame. 

Kelis J. Miro paveikslus čia pamatome, tačiau S. Dali kūrinių taip ir nerandame. Matomai, neatidžiai ieškojome, arba jie gerai paslėpti nuo neišmaniųjų jaunųjų meno tyrinėtojų akių... :) 

Papenėti šiokia tokia doze ispanų dailininkų meno, neriame į Andalūzijos regiono gatveles...

Jomis nusigauname iki Viduržemio jūros regioną reprezentuojančios miestelio dalies.

Taip atsiduriame ant Monžuiko kalno, nuo kurio atsiveria panorama į Barseloną iš kitos pusės...

Sukamės po truputį atgal. Dabar jau gatvelės leidžiasi žemyn... Pro vaikų žaidimo aikštelę, meno galerijas ir kalėdoms bebaigiančias pasipuošti gatveles...

Netikėtai aptinkame smagų kalėdinį skverelį, kuris mums pasirodo idealus pasidaryti kasmetinei šeimos fotosesijai, kurios šiemet nespėjome pasidaryti Lietuvoje...  

Nieko nelaukę čiumpame štatyvą, susižiūrime kompoziciją ir už kelių minučių jau turime šiųmetinę prieškalėdinę-kalėdinę nuotrauką... :)

Visa likusi gatvelė smagiai papuošta įvairiais netikėtais atributais, todėl pagauti smagios nuotaikos, fotografuojamės ir šiaip, ir taip... :)

Taip apsukę ratą, grįžtame į pradinį tašką, kur dar pasimėgauju ši miestelio maketu. Šieji – viena mano silpnybių...

Na, o tada pėsčiomis leidžiamės nuo Monžuiko kalno, vėl jau minėtos Ispanijos aikštės link, kur planuojame sėsti į metro ir vyktį į paskutinįjį šios kelionės tašką – žymųjį Bokerijos turgų...

Pakeliui fiksuojame slenkančius vaizdus ir visai pamirštame atsisukti atgal, kur liko didysis Monžuiko fontanas, žinomas dėl įspūdingų vakarinių muzikos ir šviesų šou. Deja, dėl jau mano minėtos sausros jis šiemet neveikia, todėl neturėjome galimybės pasimėgauti ankstesnių metų turistų patirtimi... 

Bokerijos turgus.

Sėdame į metro. Ir štai mes jau miesto širdyje – žymiojoje daugmaž kilometro ilgio pėsčių gatvėje La Rambla. Grindinio plytelės lengvai muša iš vėžių, sukurdamos nelygaus paviršiaus iliuziją. Artėjame prie Bokerijos turgaus.

Pavadinimas Boqueria iš katalonų kalbos išvertus reiškia skerdykla. Tiesa, dabar čia rasi tikrai ne vien skerdienos ir taip mėgstamos Ispanijoje ilgai brandintos gilėmis šeriamų kiaulių mėsos, bet ir visko daug daug... Dabar tai vienas didžiausių turgų Europoje. Neriame gilyn...

Niekur neskubančius ir žioplinėjančius mus susistabdo juodaodis Muhametas iš Nigerijos, klausdamas, iš kur esame, iš primo žvilgsnio labai draugiškai nusiteikęs ir padovanojantis visiems mums po odinę rankų darbo apyrankę su drambliuko piešiniu. Aj, galvojam, duosim jam kokius 5€ – negi žmogui gaila... Čia jis mus ir pagauna, paprašydamas visų 10€ :D Va taip, brangieji, reikia daryti biznį... Tegu turisi. Nusišypsome, pagiriame už gerą prekybinę taktiką ir pasineriame į skonių bei kvapų (o tuo pačiu ir vaizdų) jūrą...

Va taip, brangieji, reikia daryti biznį... Tegu turisi. Nusišypsome, pagiriame už gerą prekybinę taktiką ir pasineriame į skonių bei kvapų (o tuo pačiu ir vaizdų) jūrą...

Gėrybių pasirinkimas tikrai stulbinantis. Susigundome nusipirkti nedidelį butelaitį vietinio alyvuogių aliejaus, vaikai užsimano paragauti drakono vaisių, nes dar nebuvo jų ragavę...

Nusipirkę po šviežių vaisių stiklinę ir įsigiję dar keletą lauktuvių, lendame atgal į gatvę... 

Didelių gatvių ir jų šurmulio nemėgstame, todėl užsukę į dar keletą suvienyrų parduotuvėlių, kuriose susižvejojame paskutinius suvienyrus artimiesiems ir draugams, dumiam lauk iš čia, apimti jausmo, kad įspūdžių taurė tam kartui sklidina, ir iš tiesų yra idealus laikas keliauti namo...

Mes vėl Ispanijos aikštėje, kur mūsų dėmesį trumpam patraukia buvęs koridos pastatas, dabar puikiai pritaikytas prekybos centrui.

Kelionė namo

Pasiimame savo bagažą ir, labai laiku išnaudoję paskutines savo viešojo transporto bilieto valandas, autobusu judame į orouostą. Čia darsyk nusišypsome Gaudi stiliaus drakoniukui prie eilinės suvienyrų parduotuvėlės, sėkmingai praeiname apsaugos patikras, kur iš mūsų vos neatima davonų vežamo aliejaus, mat, pasirodo, virš 100 ml. talpos draudžiamos. O mūsiškis buteliukas – 250 ml. Tačiau supratingas apsaugos darbuotojas tik pasiūlo kitąsyk būti atidesniems ir mus su visomis lauktuvėmis praleidžia. 

Turime iki skrydžio dar geras dvi valandas, todėl ramiai atsisėdę sočiai pavakarieniaujame ir nutupiame laukiamajame...

Aplink girdėti nemažai tautiečių. Čia sutinkame ir į priekį tuo pat lėktuvu skridusią moterį, kuri sėdėjo greta mudviejų su Magde skrendat pirmyn. Šį syki ji lėktuve sėdi mums už nugarų, tad pasidaliname vienu kitu įspūdžiu iš pastarųjų dienų viešnagės Barselonoje. Žavu, kaip panašios patirtys suartina žmones... :)

Kylame iš saulėtos Barselonos jau sutemus... 

Lėktuvui kylant užgesinamos salono šviesos, ir mes galime pasigėrėti gražia vakarinės Barselonos panorama...

Taip grįžtame į lietingą Vilnių... Sėdame į savo automobilį, kuris kantriai laukė mūsų visas šias dienas orouosto stovėjimo aikštelėje, ir sėkmingai grįžtame miegoti dabar jau į savo lovas...

Pamatėme tikrai nedaug Barselonos – begalė įvairių įdomių vietų dar liko pažymėtų žemėlapyje. Ar kada čia sugrįšime? Niekas nežino. Faktas, kad tai, ką pamatėme ir patyrėme, padovanojo daug gražių akimirkų. 

Lagaminai iškrauti, įspūdžiai palikti tam, kad susigulėtų, o aš žymiuosi savo kelionių dienoraštyje 23-ąją aplankytą šalį, vaikai skaičiuoja dar tik trečiają, todėl jau klausia: kur važiuosime atėjus vasarai..? 

Kur? Tikrai dar nežinau, kur, bet tikiuosi, kad tikrai kur nors iškišime nosį bent kelioms dienoms... Nes panašu, kad keliauti darosi nebe taip baisu, kaip kad mums, introvertams, atrodė anksčiau... :)