Barselona. 2 diena. Nuo žemiškų patirčių iki aukštumų.

Gaudi Experiencia

Atvykus į Barseloną norisi iš karto šokti lankyti įspūdingiausių vietų. Tačiau keliaujant su vaikais, kuriems vos ne geriausia atrakcija – išsimaudyti jūroje, paragauti ledų, o ne žiūrėti į kažkieno prieš šimtą metų ar daugiau statytus pastatus, reikalai dėliojasi kiek kitaip. Todėl sukau galvą, nuo ko geriausia būtų pradėti jų pažintį su Barselona. Tam tinkamiausias man pasirodė Gaudi Experiencia kinoteatro siūlomas 4D filmas, patraukliai ir interaktyviai per 30 minučių supažindinantis tiek su pačios Barselonos istorija, tiek su šio miesto ikonos – Antonio Gaudi – gyvenimu bei jo paveldu.

Panašu, kad neprašovėme. 4D filmas judančiose kėdėse su trimatės erdvės akiniais tiek vaikams, tiek mums labai patiko. Tikrai buvo kaip tik tai, ko pradžiai reikėjo – šiek tiek vaizdų, šiek tiek informacijos ir šiek tiek intrigos. Filmas – be žodžių, todėl nereikia jaudintis dėl kalbos barjero ir galima visiškai pasinerti į dovanojamą patirtį. Salėje fotografuoti ir filmuoti buvo draudžiama, todėl vaizdų iš ten neturime. Bet tikrai rekomenduojame čia užsukti, jei keliausite į Barseloną su vaikais.

Nežinau, kaip čia būna vasarą, bet keliaujant lapkričio pabaigoje bilietų į šią vietą iš anksto pirkti nereikia. Įsigijome juos atvykus tiesiog į kinoteatrą. Seansai vyksta kas pusvalandį. Ir, jei atvyksti kiek anksčiau, kaip kad nutiko ir mums, dar turi laiko pašmirinėti po greta įsikūrusias suvienyrų parduotuvėles.

Iš tiesų suvenyrų čia pamatėme tikrai gražių ir kokybiškų. Pradedant knygų skirtukais, baigiant šviestuvais. Nemažai spalvingos keramikos – nuo suvienyrinių flamenko šokėjų ar koridos bulių statulėlių iki sieninių laikrodžių. Greta dar kaip tyčia pasitaikė namų gamybos ledai (nepigūs, bjaurybė), bet negi neparagausi?..

Taip sulaukiame savo kino seanso, atvėrusio duris į tolimesnes Barselonos patirtis. 

Gueli parkas

Vos už pusantro šimto metrų, gretimoje gatvelėje jau matosi taip vadinami „Meduoliniai nameliai“ – Gaudi projektuoto Gueli parko dalis. Jei ne Eusebio Guell, savu laiku pastebėjęs ir nuolat mecenavęs jaunąjį Antonio Gaudi, nežinia, kaip būtų susiklostęs šio žymaus architekto gyvenimas ir ar turėtume šiandien tokius įspūdingus kūrinius, kaip Gueli parkas bei kitos vietos, kurias dar aplankysime kitomis dienomis... 

Bilietus į šį parką patartina įsigyti kuo anksčiau. Teoriškai juos galima nusipirkti likus 2-3 dienoms iki planuojamos datos, tačiau jei norite, kad dar būtų likę bilietų konkrečiu jums tinkamu metu, geriau tai daryti daug anksčiau. Nes įėjimo bilietas galioja tik 30 minučių nuo jame pažymėto laiko. Tad pirkome bilietus į šią vietą praktiškai tuo pat metu, kaip ir lėktuvo bilietus. Nes jau žinojome, kad ne vienai lietuvių šeimai teko apsisukti prie įėjimo, per vėlai sužinojus apie lankymosi tokiose vietose niuansus.

Parką juosia mūrinė tvora, papuošta Park Guell emblemomis – mozaikomis. Man, kaip leteringo fanei, tai – dovana akims. :) Labai mėgstu tokias detales ir dažnai jas pastebiu...

Galiausiai atsiduriame viduje. Architektūros elementai, persipynę su vietine augalija, veda mus takais takeliais į kalną. Gėrimės atsiveriančiomis panoramomis, mėgaujamės neįprasta mums tokiam metų laikui šiluma.  Šešėlyje +18, ant saulės – dar gerokai šilčiau.

Galiausiai, nors ir gražu čia, vaikščiojimas aukštyn žemyn kiek išvargina. Vaikai ima jau niurzgėti, kad pavargo. Po truputį leidžiamės žemyn, iki pagrindinės parko aikštės ir jo šonuose vinugriuojančio ilgiausio pasaulyje suoliuko, įtraukto į Gineso rekordų knygą. Jo ilgis – 111 metrų. Prisėdame trumpam ir mes.

Tada užsukame į po šia aikšte esančią taip vadinamą kolonų salę.

Kai jau pasiekiame pagrindinius parko laiptus, nuo kurių atsiveria vaizdas ir į jau minėtus meduolinius namelius, išvystame čia krūvas turistų, per kurių gausą ne taip lengva įžiūrėti architektūrines detales ar kur ramiai nusifotografuoti. Nenuostabu, kad vaikams toks šurmulys galutinai išmuša saugiklius, ir jie jau net nebenori sustoti nusifotografuoti. Manęs irgi nežavi šis skruzdėlynas, bet aš vis dar bandau guostis įsivaizduodama, kas čia dedasi vasarą, jei dabar – taip vadinamas „neturistinis“ sezonas...

Trumpam dar užsukame apsidairyti po vieno iš meduolinių namelių vidų. Gaila, galvoju, kad ne nuo šios parko dalies prasideda parko lankymas, nes būtų buvę daug smagiau pirma atsidurti čia, o tik paskui jau pasivaikščioti ramiąja parko dalimi, o ne atvirkščiai.

Kelias atgal veda pro tą patį Gaudi Experiencia kinoteatriuką, į kurį dar užsukame norėdami pasinaudoti tualetu. Čia foje esantis Gueli parko maketas dabar nušvinta visai kitoje šviesoje... Didžiausias jo privalumas – jame nėra nei vieno žmogaus, tad tikrai gali pamatyti ir žymųjų Gaudi driežiuką, ir kitas mozaikomis puoštas architektūrines detales.

Grįžtame į judrią gatvę ieškoti vietos papietauti. Google mapsuose susiradę kelias artimiausias vietas pavalgyti, vis tik vėl renkamės McDonalds'ą – jis praktiškai yra mūsų kelionių klasika – banalu, bet sutaupo daug laiko ir visus palieka patenkintus. Rytais šioje kelionėje paprastai pusryčiaudavome namuose, dar įsimesdavome vieną kitą užkandį į kuprines, vakarais taip pat grįždavome vakarienės namo, todėl nematėme didelės problemos kelias dienas papietauti greitai ir paprastai. Vis tik buvo dienų, kai skyrėme laiko ir ispaniško maisto ragavimui. Bet apie tai vėliau.

Cosmo Caixa

Tuo tarpu dabar, trumpai pailsinus kojas ir atsipūtus nuo žmonių, traukėme į kitą mūsų šios dienos objektą – Cosmo Caixa mokslo centrą. Nuo autobusų stotelės dar kiek reikia paėjėti į kalniuką. Vaizdas gražus, bet vaikų kojelės ir kantrybė nepadėkoja...

Vis tik Cosmo Caixa centrą sėkmingai pasiekiame. Su Barselonos kortele įėjimas čia nemokamas. Bet net ir be jos bilietai čia nėra brangūs – vaikams iki 16 metų įėjimas nemokamas, o tėvams – vos 6€ perkant bilietą vietoje, arba 5€ perkant bilietą internetu. Šis mokslo centras-muziejus įkurtas prieš 60 metų, didžiausio katalonijos Banko „La Caixa“ pastangomis ir nuo to laiko daug kartų modernizuotas. 

Iš tiesų labai įspūdingas centras, kurį bus labai įdomu palyginti su visai neseniai Kaune atsidariusia „Mokslo sala“. Nes, kiek teko matyti TV siužetuose, Cosmo Caixa'os ir „Mokslo salos“ idėja labai panaši – interaktyvių eksponatų dėka čia pristatoma daugybė fizikos ir chemijos dėsnių, o gyvosios ir negyvosios gamtos konceptai atskleidžiami taip pat nemažiau įspūdingais eksponatais... 

Kad ir elementarioji Fuko švytuoklė... Buvome matę tokią Vilniuje, Šv. Jonų varpinėje. Bet idėja, kaip ji pateikta šiame centre – užburianti net ir tokius dėmesio ilgiau neišlaikančius, kaip mes... Mat čia ratu yra sustatyti strypeliai, kuriuos periodiškai po vieną vis nuverčia bešvytuojantis ir palengva besisukantis svambalas. Net nebesusekiau laiko, kiek mes čia prastovėjome, vis spėliodami – ar dabar jau švytuoklė užkabins sekantį stulpelį, ar dar ne... Jau, atrodo, imsim, neiškentę, nueisim, bet na... dar vieną kartą palaukim... Na, dar vieną vienintelį... Ir dar vieną... Tikrai sunku buvo atsitraukti. :) O ir kas kelioliką strypelių įvestos padalos leidžia vizualiai po kiek laiko pasitikrinti, kiek gi per paskutinį laiko tarpą strypelių jau buvo nugriauta...

Kiti eksponatai buvo ne mažiau patrauklūs. Vaikai net sakė, jog gaila, kad atėjome čia po pietų, o ne iš ryto, kai visi turėjome daug energijos ir buvome mažiau pavargę. Nes tikrai jau nebuvo labai daug noro į viską, ką čia pamatėme, įsigilinti... Daugiau probėgšmomis peržvelgėme įdomiausius eksponatus. Vieni jų demonstravo magnetinio lauko jėgas...

Kitur galėjome išbandyti giroskopo veikimą...

Kai kurie objektai buvo be galo paprasti, tačiau ne mažiau žavūs. Pavyzdžiui, didžiulis ledo luitas, kurį visi iš eilės liesdami bandė savo kūno ribas – kiek ilgai gali išlaikyti savo ranką neatitraukęs ar kiek ledo pajėgi ištirpdyti tavo delno šiluma... Ilgai ir smagiai čia vėsinomės... :)

Liutaurą, kaip įprastai, viliojo demonstraciniai gamtos jėgų stendai, iliustruojantys tornadų ir cunamių susidarymą.

Ne mažiau įspūdingas buvo stendas, vizualiai pateikiantis bangų dažnių ir amplitudės sąsajas.

Daugybė kitų eksponatų traukė akis. 

Ypač mums patiko Amazonės džiunglių fragmento pjūvis, kurį gali matyti už stiklo.

Ir eksponatas, leidžiantis pajusti, kiek pastangų reikia tam, kad įžiebtum ugnį besukdamas tarp delnų lazdelę...

Antrame aukšte dar matėsi vaikams vedamos įvairios edukacijos, kažkur ant scenos buvo daromi cheminiai eksperimentai, bet mus jau vargino atvirų erdvių akustika ir į bendrą šurmulį susipinantis vaikų klegesys, tad skubėjome lįsti lauk. Nepasant viso to, šis centras labai patiko. 

Tibidabo kalnas

Po truputį vakarėjo. Buvome labai netoli Tibidabo kalno, į kurį magėjo pasikelti dėl dviejų priežasčių: pirma – nuo jo turėjo atsiverti graži Barselonos panorama, antra... į ją kėlė smagus funikulierius.

Tiesa, iki to funikulieriaus dar vis tiek teko paėjėti į kalniuką. Bet ir jį įveikėme...

Nors popietė buvo debesuota, bekylant funikulieriumi tarp debesų vienu momentu prasiskverbė saulė, auksu nuspalvindama po truputį beatsiveriančią panoramą...

Gaila, kad pasikėlus ant kalno auksiniai saulės spinduliai buvo spėję pasislėpti, užleidę vietą šaltokam vakaro vėjui... Vis tik jis netrukdė pasigrožėti atsivėrusia miesto panorama.

Kitus turistus čia paprastai atvilioja dar ir greta įsikūręs seniausias Ispanijoje ir vienas seniausių pasaulyje atrakcionų parkų. Čia, pasirodo, yra atrakcionų, puikiai veikiančių daugiau kaip 100 metų. Tačiau mes, kaip tokių atrakcionų nemylėtojai, nesiryžome nei vieno jų išbandyti... :)

Kiek pasižvalgę, kaip atrakcionuose spygauja aštrių pojūčių mėgėjai ir paganę akis po atsivėrusias panoramas, pasidarėme keltą nuotraukų ir traukėme atgal, funikulieriaus link.

Tik po laiko sužinojau, kad parko teritorijoje yra dar ir Mechaninių žaislų muziejus, nors įtariu, kad jau nebebūtume turėję jėgų šįkart į jį užsukti... Akies krašteliu dar užmatėme Šv. Širdies atgailos bažnyčią, pastatytą prieš pusantro šimto metų, ir leidomės į pakalnę tuo pačiu funikulieriumi...

Bilietas į funikulierių, beje, kainuoja atskirai – jam negalioja viešojo transporto bilietai, taigi ir čia turėjome papildomai patuštinti kišenes.

Visai temo. Pėdinome į pakalnę nuo funikulieriaus iki autobuso ir džiaugėmės, kad šiandien jau pagal planą – tik grįžimas į savo laikinus namučius... Nors autobusas kiek nusuko nuo savo maršruto, mat važiavo į parką, o Google maps mums to neparodė, teko pasitelkti savo šviežias ispanų kalbos žinias ir pusiau gestais, pusiau padrikais sakiniais išsiaiškinti, kas prie ko... Namus sėkmingai pasiekėme...

Rytoj mūsų laukė ne mažiau įspūdžių žadėjusi diena. Todėl pakeliui užsukę į vietinę Mercadona parduotuvę ir nusipirkę ispaniškų maisto produktų, namuose ramiai pavakarieniavome, kiek pavakarojome ir gulėme miegoti...