Rugsėjo džiaugsmai ir vargai.

Kai rudens danguje sužaižaruoja vaivorykštė, žinau – viskas bus gerai... Po lietaus išlys saulė, gyvenimas įgaus ryškių spalvų, ir plaučiai prisipildys gaivaus oro... 

Į naujus mokslo metus šį sykį žvelgiu su didele viltimi ir su lūkesčiais, kurie, labai norėčiau tikėti, neprasilenks su realybe taip, kaip prasilenkė pernai... Užveriame galutinai pernai metų duris ir atverčiame naują lapą...

Nepaprastai greitai, kaip visada, tas rugsėjis prašuoliavo. Vos spėjome pradėti įsivažiuoti, o čia virusas užpuolė, vos ne dviem savaitėm mudvi su Magde išguldė, o kol atsipaipeliojome, jau, žiū, ir rugsėjo pabaiga... Na bet verskime tą naują metų knygą nuo pradžios...

IŠVYKOS, DRAUGAI, LAUKO DARBAI

Prasidėjo šį kartą viskas mūsų kieme rugsėjo išvakarėse. Į jungtinį Liutauro ir Magdės gimtadienį susirinkę dūzgė daugiau nei tuzinas vaikų.

Lobio paieškos, vaišės, pačių vaikų susigalvoti žaidimai ir kitos linksmybės tęsėsi ne vieną valandą. Ir nors pernai metų gimtadienio savo linksmumu nepavyko perspjauti, vis tik ir šį kartą visi smagiai praleidome laiką, pasibuvome ir pasidžiaugėme vieni kitais.

Turiu pastebėti, kad jei pernai visa šutvė vaikų laikėsi išvien, tai šiemet labai pasijautė ta berniukų-mergaičių kompanijų atskirtis... Merginos savais reikalais užsiėmę buvo, berniukai – savais... Todėl įtariu, kad tai buvo paskutinis kartas, kai Magdė su Liutauru gimtadienį šventė kartu... :)

Taip ir prasidėjo rugsėjis... Standartines mokyklas lankantieji pasinėrė į kasdienę mokyklinę rutiną, o mes sėdome į traukinį, vežantį į Trakus... 

Išbandę naujuosius bilietų pardavimo automatus, netrukus patogiai sėdėjome antrame traukinio aukšte ir gėrėjomės pro šalį lekiančiais vaizdais...

Kažkokio labai rimto plano neturėjome – pats važiavimas traukiniu šį kartą buvo pagrindinė pramoga. Tačiau tradiciją – nueiti iki centro ir suvalgyti po kibiną – išlaikėme.

Pakeliui dar pasigrožėjome vietiniu menu ir fauna...

Galiausiai, įvertinę laiką ir savo galimybes, nutarėme iki stoties grįžti... turistiniu kateriu. Pasirodo, vienas toks čia tėra, turintis leidimą triukšmauti ramiuose Galvės ežero vandenyse ir vienintelis toks, galintis plaplaukti po žemučiu pėsčiųjų tilteliu... Kompanija pasidalino į dvi dalis. Viena vis tik kulniavo pėsčiomis, o mūsų pusė, prieš tai dar išsimaudžiusi, parplaukė jau minėtuoju kateriuku...

Taip neskubėdami, smagiai pasimėgavę rudens saule ir užsitęsusia vasariška šiluma, grįžome namo pilni jėgų ir ramybės...

Atėjus Magdės gimimo dienai vandens pramogas teko pratęsti. Mat buvau pažadėjusi Magdei leisti ją su draugėmis į Vandens parką. Šioje vietoje turiu stabtelėti ir įterpti vieną praleistą momentą. Vasarą Magdė susirado dar vieną draugę, su kuria pastaruoju metu daug bendrauja ir stengiasi progai pasitaiskius kur nors kartu praleisti laiką. Tiesą sakant, draugė nėra visai nepažįstama. Tai – vienos mūsų bičiulės pusseserė, su kuria Magdė susipažino... per savo YT kanalą... Atrado jos viena kitos kanalus, ėmė komentuoti, taip užsimezgė pažintis, o atradus, kad jos nėra visai nepažįstamos, pažintis peraugo į pakankamai intensyvią draugystę. 

Taigi. Grįžtant prie vandens parko, reikėtų pasakyti, kad Magdė norėjo su abiem savo draugėm vykti pasiturkšti, deja, niekaip nepavyko suderinti dienos, kada abi draugės galėtų prisijungti... Teko rinktis. Nugalėjo, deja, tikroji Magdė gimimo diena, kuomet ir aš pati turėjau galimybę kartu ten nuvykti... 

Kaip tarėm, taip ir padarėm... :) Šypsenos, kaip suprantate, buvo iki ausų... Laimės – pilnos kelnės...

Prisimaudė merginos, prisplaukiojo, prisičiauškė... :)

Tada dar užsukome į šalia esantį prekybos centrą, užkandome, pailsėjome. Taip simboliškai paminėjome tikrąjį Magdės gimtadienį ir išpildėme solenizantės svajonę... :)

Liutauras tuo tarpu kaupėsi rimtam sprendimui... Nors prieš gimtadienį buvo pareiškęs, kad už dovanų gautus pinigus pirks naują telefoną, mat senasis jam tarnauja jau penkerius metus, galiausiai atėjęs pasakė:

– Žinai, mama, vis tik nusprendžiau, kad bus gerai dar man ir su tuo senu telefonu. O gimtadieniui aš noriu keturračio...

Va taip. Nei iš šio, nei iš to... Abu su tėčiu ėmė žiūrinėtis tų keturračių, kurie man buvo tamsus miškas, todėl palikau tą reikalą jiems. Tada, tiesa, dar nežinojau jų kainų, todėl kai galiausiai kainą išgirdau, kiek suklusau – ar tikrai tokio daikto čia ir dabar Liutaurui reikia...

Ne vieną dieną truko mūsų derybos, ginčai, įtikinėjimai, ne vieną kartą buvo, regis, persigalvojama, vėl iš naujo galvojama ir vėl deramasi... Galiausiai nusprendėme: tebūnie. Liutauras duoda pusę sumos, pusę mes pridedame, bet jei greitai nusibos ir mes paskui jį parduosime, tai Liutauro dalis jam nebegrįš...

Taip mūsų kieme atsirado dar vienas žaislas...

Buvau išvažiavusi, kai prekę pristatė. Bet mane grįžtančią jau skubėjo pasitikti šypsenos iki ausų... 

Nuo šiol mūsų kieme kaimynų vaikai lankosi dvigubai dažniau... :)) Naujas žaislas įdomus tiek vaikinams, tiek merginoms... Todėl buvo daug kalbų apie saugumą, greitį ir kitas atsakomybes. Džiaugiausi vienu – Liutauras iš tiesų noriai dalijosi su visais ir visiems kantriai aiškino, kaip reikia šią transporto priemonę valdyti, ką daryti, ko nedaryti... :)

Buvo prasukta daug ratų aplink kūdrą, namą, daug kilometrų nuvinguriuota drožiant tą vienintelį saugų kilometrą iki vietinių kapinaičių ir atgal... 

Dabar belieka gerą šalmą nu(si)pirkti, nes jei aukščio Liutauras privengia, tai greičio tikrai nebijo... 

Magdė tuo tarpu laikosi santūriau. Rytus pamėgę pradėti pasivaikščiojimu po apylinkes, dažnai išsiruošiame visi drauge. Tik Magdė, ne itin mėgstanti ilgus atstumus, tuoj ima dviratį sau į kompaniją...

Vasariškasis ruduo kviečia vis lauke pabūti, ramiai lauko darbus pasibaigti... Ir čia Liutauras skuba tėčiui į pagalbą – šieną žiemai vištoms pakratui paruošti...

Vis tik namuose laukia ne mažiau darbų... Kas žinote, kas dar nežinote, rugpjūtis buvo įsukęs mus į kambarių rokiruočių projektą, kurio likučiai įšoko dar ir į rugsėjį... Todėl vis dar ko pritrūkę, čia sukę, čia apsukę vėl važiuodavome į IKEA'ą. Matavomės, rinkomės, montavome. Ir vieni, ir draugus į kompaniją pasiimdami... O kartais net nakvynei tuos draugus pasilikdami. Tai Magdė, žiūrėk, Barborą svečiuotis pasilikdavo, tai Liutauras kaimyną Liudą įsiprašė, kad leisčiau porai dienų pernakvoti...

Šioje vietoje Liutauras mane nustebino. Savaitgalį su draugu atsikeldavo apie 7 valandą ryto ir abudu eidavo kelis kilometrus pasivaikščioti. Vakarais ilgai kalbėdavosi, bet štai vis tiek – abudu demonstravo valią ir neleido sau tingėti...

Na, o tuo tarpu kambariai, nors juose dar ir ne visi daiktai yra radę savo nuolatines vietas, rugsėjo pradžioje atrodė taip:

Naujasis Liutauro kambarys (buvusioji mano biblioteka).

Naujasis Magdės kambarys (buvęs mūsų miegamasis).

Mūsų miego ir darbo kambarys (buvęs vaikų kambarys).

Mano darbo zona, pasislėpusi už didžiojo ekrano.

Ši netikėta mūsų kambarių rokiruotė iš tiesų labai pasiteisino. Sakyčiau, kad minimaliomis priemonėmis pavyko pasiekti maksimalų šiai dienai rezultatą. Dar tik aš ne visus daiktus savo spėjau sugalvoti, kur apgyvendinti. Bet 90 proc. rakandų vis tik jau sukeliavo į savo vietas. Ir mes turime naujas mokymosi bei poilsio erdves, kuriomis džiaugiasi ir vaikai, ir mes. :)

PRIEŠ PRADEDANT...

Kaip žinia, pavasarį su abiem vaikais pasiryžome pradėti Pedagoginės ir psichologinės tarnybos (PPT) vertinimą dėl aktyvumo ir dėmesio sutrikimo (taip vadinamo ADHD). Su Liutauru jau vertinimą baigėm, su Magde liko vienas apsilankymas, tai šia tema parašysiu kitą kartą. Dabar tegaliu pasakyti, kad dėl Liutauro labai džiaugiuosi. Turim puikių specialistų išvadas ir tikrai nuostabias rekomendacijas. Sunkiausia, žinoma, dabar bus man to vaiko nespausti, nelyginti su kitais, visada sau priminti, kad mažiau yra daugiau ir leisti tiesiog eiti savu tempu... Magdės išvadų dar palauksime, bet įtariu, kad turėsime kažką panašaus. ;)

PROJEKTAI

Motyvacijai po pernai metų atkurti, imamės projektinės veiklos... Pernai taip ir neatradę galimybių suburti projektinės kompanijos, iš tiesų jautėmės tarsi apvogti. Vaikai ne kartą klausė, kodėl nebedarome projektų, į ką nelabai turėjau atsakymo – sistema buvo viską taip užsmaugusi, kad buvo tikrai ne iki projektų...

Todėl šiemet apie projektus ėmėme tartis tarpusavyje jau nuo vasaros. Taip susibūrė 7 vaikų-klasiokų kompanija. Du maniškiai ir Vykintas – iš senosios šutvės, dvi didžiosios Eglės merginos ir Deimantės didieji mūsų būrį papildė. Tokia trijų vaikinų ir keturių merginų kompanija iš šono žiūrint atrodė visai neblogai, tačiau lūkesčių stengiamės per didelių neturėti, ir leisti viskam vykti savaime su psichologės Giedrės pagalba.

Pastaroji, beje, džiaugėsi, kad pirmasis susitikimas buvo nepalyginamai vaisingesnis nei tas, kurį ji mena prieš dvejus metus, kai projektinę veiklą tik pradėjome.

Na, o pirmajame susitikime išaiškėjo, kad vaikai būtų visai nieko prieš daryti kartu vieną bendrą projektą, šalia to, kas nori, paraleliai darydami ir kažką savo... Vaikai išsiskirstė, tačiau netrukus susijungė online į pirmąjį savarankišką pasitarimą bei nutarė... statyti filmą...

Šiandien dar neaišku, ar ne per didelį pyrago gabalą vaikai pasišovė apžioti. Tačiau džiugina viena – keletą kartų savarankiškai besusijungdami apsitarti „einamųjų projekto reikalų“, po truputį dalinasi rolėmis, atranda save ir santykį vieno su kitu, diskutuoja, dalinasi idėjomis ir taip iriasi į priekį. Mums, mamoms, belieka stebėti ir stengtis nesikišti. Taigi – laukite tolimesnių žinių... 

BŪRELIAI

Kiekvieną rudenį galvos skausmu tampa visų būrelių radimas ir tarpusavio susiderinimas. Šiemet šią naštą pavyko kažkaip labai greitai nusimesti. Liutauro smuiko, solfedžio ir parkūro užsiėmimai gražiai sutilpo į pirmadienį ir trečiadienį, o naujasis Magdės būrelis – Videomeno užsiėmimai – taip pat vyksta trečiadienį, tuo pat metu, tad viską kompaktiškai susidėlioję turime tris laisvas nuo būrelių dienas savaitėje. Idealus variantas introvertams, mieliau besirenkantiems namų ramybę nei nuolatinį važinėjimą ir blaškymąsi tarp žmonių.

Dėl abiejų vaikų pasirinkimų šiemet labai džiaugiuosi. Liutauras toliau tęsia smuiko ir solfedžio pamokas. Šioje vietoje labai jaučiasi išaugusi jo motyvacija groti ir neabejotinai šoktelėjęs atsakomybės jausmas. Jei anksčiau paprašyti pagroti namuose Liutauro būdavo praktiškai neįmanoma, dabar vaikis stengiasi nepraleisti nei vienos dienos be smuiko namų darbų. O ir pačią pamoką mokytoja šiemet prailgino, matydama, kad Liutauras geba vis ilgiau išlaikyti dėmesį pamokoje, ir jiedu gali daug daugiau visko per pamoką aprėpti. Trečioje Suzuki knygoje belikę vos du paskutiniai kūriniai – smagu bus iki metų pabaigos juos pabaigti ir po Naujųjų šokti į ketvirtąją knygą...

Parkūro užsiėmimai taip pat išlieka tarp Liutauro favoritų. Pernai netikėtai susidraugavęs su mano universiteto laikų bičiulės sūnumi, šiemet kartu su juo lanko toliau Parkūrą ir dažnai kartu su juo pasirenka keliauti po 2 km pėsčiomis iki užsiėmimų ir atgal. Pakeliui vaikinai pasišneka, aptaria reikalus, taip ne tik fiziškai stiprėdami, bet ir savo draugystę puoselėdami.

Na ir labiausiai, žinoma, džiaugiuosi dėl Magdės. Po nesėkmingų pernykščių bandymų su gimnastikos ir dailės užsiėmimais, šiemet išbandėme Videomeno būrelį. 

Pirmi pora užsiėmimų, kuriuose teko išmokti ir pabandyti sukurti sustabdyto kadro animacijos filmukus, Magdei labai patiko. Ir, kas svarbiausia, – patiko ir užsiėmimus vedanti mokytoja. Šis faktorius Magdei bene svarbiausias. Kaip išsiaiškinome, senasis tapybos būrelis Magdei labai patiko. Deja, pasikeitus mokytojai, su pastarąja ryšio Magdė nerado, tad ir būrelis tapo nebemielas... Todėl labai tikiuosi, kad šiais metais viskas bus kitaip... Dabar tik dėl bjauraus viruso teko praleisti porą užsiėmimų. Viliuosi, kad kitą savaitę, kiek aprimus bjauriam kosuliui, galėsime vėl visi džiaugtis Magdės veiklomis...

PLANAVIMAS IR KITI SUKLUPIMO AKMENYS

Apie planavimą jau rašiau. Nors rugpjūtis visas nuplaukė kambarių rokiruotėms, vistik pagaliau įveikiau ir šį suklupimo akmenį. Aplankai su mokslo knygomis, kaip dabar vadiname ilgalaikius planus,  jau atspausdinti ir paruošti. 

Deja, kol kas niekaip nepavyksta patiems vaikams perduoti tos proceso planavimo(si) estafetės. Nors tu ką, nori jie, kad aš viską sudėliočiau ir pirštu parodyčiau, ką po ko galima mokytis ar ką pasirinkti... Tad šioje vietoje tikrai prireiks daug kantrybės ir mano užsispyrimo...

Per šias kelias savaites su Liutauru išbandėme ne vieną užduočių vedlio formatą – vis bandau rasti tą motyvacinį raktą, kuris uždegtų, skatintų, atrakintų norą siekti kažko daugiau nei vien minimumas... Taip, mažiau yra daugiau, galite pabandyti man priminti... Vis tik vaikų pasirenkamas minimumas tikrai dažnai būna žemiau paties mažiausio minimumo. Ir tikrai ne dėl to, kad jie negebėtų. Greičiau dėl to, kad daug paprasčiau visada yra patingėti, nenorėti, nedaryti... 

Tad aš raitojuosi rankoves ir bandau taikyti įvairiausias įsvažiavimo į mokslus strategijas...

PRADŽIŲ PRADŽIA

Knygyne užmačiusi štai tokias paprastutes pratybas, susigundžiau jas paimti ir įduoti vaikams smegenims po vasaros pažadinti, kol susistyguos kiti dalykai. Panašu, kad neprašoviau. Jei jau nieko nenori, tai šitas pratybas pasiima ir su malonumu padaro. Ypač Magdė. Liutauras truputį maivosi, bet neturi kur dėtis. Vis tik nesudėtingos, paprastutės užduotys nėra kažkokia neįveikiama siena, ir, po galais, pagaliau suteikai taip reikalingą tą nugalėtojo jausmą: „Aš galiu“... Taigi... Nepaisant to, kad, regis, grįžtame 2-3 klasėmis atgal, matau, kad pradėti nuo čia šiemet buvo labai geras sprendimas...

Taip apšilus galima pagaliau ir per planus keliauti... 

Kalbos dalis pradėti čiupinėtis...

Ar su romėniškais skaičiais susipažinti...

Romėniški skaičiai iš karto pasitarnavo mokantis istorijos. Mat besiruošiant daryti istorijos laiko juostą-knygą, tuoj kalba pasisuko apie amžius ir jų žymėjimą...

Lietuvos istorijos laiko juostą pagal Lietuvos istorijos repą su vaikais buvome darę užpernai. Magdė tąsyk ne kažin ką ten suprato, todėl ji laiko juostą šiemet daro iš naujo – čia turėtų sugulti svarbiausios Lietuvos istorijos datos ir asmenybės. Liutauro laiko juosta turėtų pasipildyti turtingesnėmis detalėmis apie lietuvių gyvenimo būdą, meną, atradimus ir panašius aspektus. Kaip visa tai eisis, laikas parodys – kol kas dideliu entuziazmu nei vienas nedega... :)  Liutauras, kaip nemėgstantis nei piešti, nei kažką klijuoti, jau bando bambėti, kad neįdomu, Magdė gi atvirkščiai – jai tik duok, bet greitai nuo šių procesų pavargsta, tad matysim, kokio didumo kąsneliais pavyks tą Lietuvos istorijos pyragą suvalgyti...

Bandydami čiupti literatūrai už pakarpos, imamės Graikų mitų. Pradžioje bandėme skaityti N. Kuno „Senovės Graikijos legendas ir mitus“, tačiau ilgai dėmesio vaikai neišlaikė, todėl pasitelkėme keletą filmukų. Kadangi mūsų namuose atsirado didelis ekranas, labai viliuosi, kad jį dažniau išnaudosime tokioms bendroms vienos ar kitos medžiagos peržiūroms. Deja, mūsų norą pasikonspektuoti visas tas graikų mitinio pasaulio būtybes užmušė atkeliavęs virusas. Tai teks kitą kartą atsigriebti...

Vis tik, kol sirgome ir per daug nieko negalėjome daryti, bent „Hobito“ trilogijos pirmą dalį pažiūrėjome ir keletą audio knygų perklausėme...

Ligoniai su eiliniu n-tuoju puodeliu arbatos...

UŽSIENIO KALBOS

Liutauras, jėgas atgavęs greičiausiai, tuoj ieškojo, kaip išnaudoti laiką. Sugalvojo vaikinas, kad reikėtų kažkaip pasivyti savo bendraamžius su anglų kalba. Mano siūlomos platformos ir metodai niekaip nelipo... 

Ir štai iš kažkurio draugo sužinojęs apie DuoLingo programėlę, atsisiuntė ją ir ėmė savarankiškai mokytis... Tiesą sakant, norėjau vaikams šią programėlę pasiūlyti anksčiau, tačiau visa bėda būdavo tame, kad norint išmokti anglų, turėjai mokėti pakankamai gerai kokią nors kitą užsienio kalbą. Mat lietuvių kalbos programėlė nepalaiko. Ir štai, kadangi vaikai jau praktiškai laisvai moka rusų, būtent šis faktas atėjo vaikams į pagalbą. Nusistatę šią kalbą kaip pirminę, galėjo netrukdomai mokytis dabar jau ir anglų kalbos.

Norėdama pasižiūrėti, kaip per keletą metų patobulėjo ši programėlė, nutariau ko nors joje pasimokyti ir aš. Pasirinkau ispanų... Ir štai dabar kiekvieną dieną su Liutauru įveikinėjame savus iššūkius... Užsikabinome. Per tris savaites Liutauras surinko virš 4000 taškų, iš kurių 3000 buvo surinkti paskutiniąją savaitę. Žiūrėsim, kiek ilgai pavyks išlaikyti šį iššūkį, tačiau bent jau kol kas Liutauras džiaugiasi, sakydamas, kad negali patikėti, jog ir mokymasis pagaliau gali būti smagus...

Tokiu būdu realiai jis tobulina abi kalbas, nes būna, kad ir rusų ne viską supranta ar ne viską žino, kaip parašyti... Žodžiu, šaunam šioje vietoje du zuikius iš karto...

Magdė prie mūsų prisijungė tik paskutiniosios savaitės pabaigoje. Žiūrėsim, ar ji irgi užsikabins taip, kaip brolis...

VISA KITA

Kažkur užkulisiuose ėjo paprastas gyvenimas. Su plaunamais indais, džiaustomais rūbais, kraustomomis iš lentynų į lentynas knygomis ir šiokia tokia ruoša žiemai... Nors ir labai nebuvo, kada, vis gi šiek tiek vaisinių pastilių iš savų aronijų, kriaušių ir obuolių pasigaminti spėjome...

Kitą dieną vaikai buvo užsimanę kisieliaus... Ir nors apart cukraus bei krakmolo ir keleto stipriklių-dažiklių pirktiniuose kisieliaus pakeliuose nėra, vis tik pasinaudojome proga pasimokyti skaityti instrukcijas bei sekti jomis...

Šviežių daržovių sulčių spaudimas bei jų tarkių džiovinimas irgi suėjo už technologijų pamoką apie maisto ruošimą žiemai ir skirtingus konservavimo būdus...

Tarkių trapučių gamyba

Už kadro liko ir Magdės madų salono naujovės... Man nežinant sugebėjo mergina susirasti internete ir nusipirkti jai tinkančius/patinkančius džinsus. Man teko tik nuvežti iki pašto jų atsiimti... O visa kita – išsirinko, nusipirko, susimokėjo – pačios su drauge...

Mados buvo, tiesa, demonstruojamos ir rugsėjo pradžioje. Dabar belieka tik prisiminti tą malonią saulutę, švietusią ir taip maloniai šildžiusią praktiškai iki pat rugsėjo pabaigos...

Na bet... Kas turi pradžią, turi ir pabaigą... Laikas nerti į tikrąjį rudenį – su lietumi, vėju ir vakarais prie besikūrenančios ugnelės... Ten ir susitiksime...