Atsisukus į praėjusius mokslo metus...

Negaliu patikėti... Mokslo metai tikrai baigėsi. Vis tik dar beveik mėnesį manęs negalėjo paleisti tas jausmas, kad dar kažko nepadarėme, kad dar vis kažkas tarsi tyko už kampo ir dar reikia kažką pasivyti, atsiskaityti, išlaikyti...

Vis tik dabar jau tikrai metų atsiskaitymai atlikti, vaikų individualios pažangos ataskaitos parašytos, būreliai irgi pasibaigę, tad kaip ir TIKRAI viskas... Įkvepiam, iškvepiam, atsisukam visko įsivertinti ir judam toliau...

Prisipažinsiu, kad metinės ataskaitos, kurių daugelis tėvų kratosi ir dažnai pažiūri į jas formaliai, man vis labiau tampa puikiu įrankiu sustoti, peržiūrėti, kas per metus įvyko, ir pasidaryti išvadas bei pritaikyti įgautą praktiką ateinantiems metams. Taigi. 

Jos jau seniai parašytos, akademine prasme viskas atrodo visai neblogai. Ir jei tik į tai orientuotumėmės, galėtume sakyti, kad metai buvo visai neblogi... Vis tik aš kitaip matau gyvenimą ir jo laiptelius į laimę, todėl pabandykime sudėlioti metų pliusus ir minusus į vieną paveikslą.

Efektyvaus mokymosi metodai

Į naująją mokyklą ėjome iš dalies dėl to, kad žinojome, jog joje yra taikomi tokie efektyvaus mokymosi metodai, apie kuriuos sužinojau prieš porą metų – anąmet visa galva nėriau į juos, bet jų išbandyti taip ir neturėjau galimybių. Dabar gi, kai ir mokykloje gavome mokomosios medžiagos apie efektyvius mokymosi būdus, galėjau ne tik pasitikrinti, kaip arti tiesos buvau, bet ir kai ką iš tiesų išbandyti. Žinoma, ne viską, nes viskam reikia laiko, tačiau pasidalinsiu tuo, ką spėjome išbandyti.

• Temų konspektavimas: minčių žemėlapiai, schemos.

Minčių žemėlapių būdą bandėme jau pernai, tačiau ne tiek plačiai, kiek šiemet. Pernai jį taikėme daugiau planavimuisi, šiemet gi juos pasitelkdavome konkrečiose temose. Magdei labai patiko, Liutaurui – mažiau, mat jis labai nemėgsta piešti, tačiau bendromis jėgomis iššūkius įveikdavome.

• Atminties kortelės ir protarpinis pasikartojimas

Idėja yra tokia: pasiruoši sąvokų kortelių rinkinius, kurių pagalba protarpinio pasikartojimo būdu mokaisi terminų ir sąvokų. Sakyčiau, pasiteisino tai mums ir dalies. Sąvokas išsirankioti ir užsirašyti buvo tikrai gerai, tačiau su laiku kortelių buvo tiek daug, kad mums viskas pradėjo makaluotis, o norint pasikartoti konkrečią temą, korteles būdavo sunku atrinkti. Todėl Liutaurą tai dar labiau ėmė siutinti, ir jau buvo iš viso bemetąs šį reikalą, kai nusprendėme korteles „dėti“ į vieną lapą, kad galėtume jas lengviau atrinkti pagal temas. 

Jau turėtas korteles tiesiog suklijavome ant vieno lapo, o kitas jau peišėme vieną greta kitos. Tokiu būdu, žinoma, praradome protarpinio pasikartojimo klasikinę techniką, tačiau ją finale išsprendėme kitaip – kortelių kampuose vėliau ėmėme žymėtis, ką kiek kartų kartojomės.

• Pomodoro technika / Forest App

Mane pačią Pomodoro technika, atvirai pasakysiu, nervina. Manau, kad tai susiję su ADHD ir užduočių tipu, kurias pati dažniausiai renkuosi. Nes turint ADHD ypatumą yra sudėtinga „perjunginėti“ savo dėmesį. Tačiau kai jau jį „perjungi“ į tai, ką reikia padaryti, norisi ir važiuoti, o ne vėl jį stabdyti po 25 minučių, kad persijungtum vėl kažkur kitur... Visgi Liutaurui tai kurį laiką veikė. Ypač su tomis užduotims, kurios labai nemielos ir kurių apimtį sunku prognozuoti... 

Atsisiuntėme visai patrauklią Forest programėlę, kurioje matai, kaip tavo atliekamos užduotys „augina“ mišką. Tačiau ilgainiui Liutaurui ta programėlė dar tik labiau ėmė trukdyti nei padėjo, nes vis norėjosi žiūrėti, kiek to laiko liko, kiek ten tų medžių užaugo... Žodžiu, tapo veikiau dar vienu dėmesio dirgikliu nei kad pagalbininku... 

Todėl mano užduotimi ir toliau lieka įrankių, tinkamų ADHD vaikams (ir ne tik), paieška. Nes su planų įgyvendinimu tiek aš, tiek vaikai turime iššūkių... Aš pati jau savo gyvenime daugmaž esu atradusi, kaip ką daryti, bet tai visai netinka tokiems reikalams, kur daug skirtingų nemėgstamų užduočių, įspraustų į labai ribotą laiką... Žodžiu, ieškosime toliau.

• Plano visumos matymas

Buvusi mokykla suteikė superinę progą pamatyti visą mokymosi temų iki 10 klasės tinklelį bei galimybę susiplanuoti, kokiu lygiu ko mokysiesi ir kokiu tempu to sieksi. Deja, teorija pasirodė graži, bet praktikoje mokyklos lūkesčiai ir mūsų galimybės labai prasilenkė. Iš to kilo labai daug spaudimo, daug įtampos, kas galiausiai iš idėjos, skatinančios vaiką patirti sėkmę, virto nesėkme, vertusia vaikus nekęsti mokslų ir nusivilti savimi. Jau nekalbu apie tai, kad ir aš pati jaučiausi visame tame labai blogai, labai bloga ir visaip kaip niekam netinkama... O turint omenyje, kad visa, ką nešiojamės mes, persiduoda ir vaikams, situaciją galite įsivaizduoti... Todėl bėgame nuo viso to tolyn, tačiau idėją matyti visą planą ir geriau pasirinkti, ką, kaip ir kiek mokytis, nešamės toliau.

Individualizuotas mokymas(is)

Individualizuotas mokymas šiais laikais linksnuojamas dažnai. Reta mokykla gali pasigirti taikanti individualizuotą mokymąsi. Tuo tarpu ugdymas šeimoje pats iš savęs yra individualizuotas mokymas. Todėl šioje vietoje atsitiko paradoksas. Tai, kas mokykloje turėtų būti siekiamybė, mums tapo rakštimi vienoje vietoje... Mat būtent dėl to, kad kiekvienas vaikas turėjo labai konkretų temų tinklelį, kurie skyrėsi vienas nuo kito, neleido mums šeimoje apjungti temų į projektus, pasimokyti vienam vaikui iš kito ir taip sutaupyti jų bei mano laiko. Visų pirma taip atsitiko dėl to, kad prieš mokslo metus neturėjome galimybės susipažinti su mokomąja medžiaga, kad būtume turėję bent menkiausią galimybę persidėlioti mokymosi planus taip, kad jie tiktų mūsų šeimai. Įšokus rudenį į jau važiuojantį traukinį buvo be galo sunku vienu metu ir viską analizuotis, ir kartu bandyti perprasti naująją mokyklos sistemą, ir tuo pačiu mokytis taikyti efektyvaus mokymosi strategijas, ir šalia viso to bandyti užsipildyti diagnostinių testų parodytas „spragas“ (apie tai – vėliau), ir dar pasidengti einamosios klasės medžiagą. Na, o antra, mokykla nedavė erdvės rinktis temų savu eiliškumu, kas dar labiau komplikavo visą procesą ir atvedė mus tarsi į aklavietę... 

Žinant tai, kad ugdymas šeimoje nėra mokyklos perkėlimas į namus, nes taip paprasčiausiai neišeina, visa ta sistema mums ne padėjo, bet labai trukdė. Kodėl ugdant šeimoje negali perkelti mokyklos į namus? Todėl, kad mokykloje mokytojas tėra atsakingas už savo dėstomą dalyką. Todėl, kad apart mokytojo mokykloje dar yra žmonės, ruošiantys maistą, žmonės, tvarkantys mokyklos patalpas ir jos aplinką, žmonės, kurie užsiima atskirai finansais ir administraciniu darbu. Tuo tarpu namuose tu dažniausiai vienas (na, ok, kai kuriais atvejais – dviese ar maksimum trise) turi sužiūrėti ir visų dalykų mokymosi organizavimą, ir mokymosi medžiagos planavimą/ruošimą/suderinamumą, ir maisto ruošimą, ir visų šeimoje esančių vaikų logistiką, ir buities rūpesčius ir – neretu atveju – savo darbus, nešančius vienokius ar kitokius finansus. Taip pat esi ir psichologas, ir mentorius savo vaikui (-ams), ir tuo pačiu tas, kuris nori dar ir savo erdvės bei laiko sau, savo poilsiui, kitiems likusių šeimos narių poreikiams. 

Todėl tie, kas bando perkelti mokyklos sistemą į UŠ, dažnai tiesiog nepakelia visos tos naštos... Kaip ir mes šiemet nepakėlėm... Nes paprasčiausiai neįmanoma visa tai sudėti į vieno žmogaus parą... Ugdymas šeimoje yra gyvenimo stilius, kuriame daug kas persipina. Kur visa, ką tik įmanoma, stengiesi integruoti – vaikų temas, pomėgius, būrelių laiką, gyvenimišką patirtį ir visa kita. 

Metų pradžios/vidurio/pabaigos diagnostikos ir atsiskaitymai

Mokyklos siūloma sistema teoriškai taip pat atrodė tobulai. Metų pradžioje atlikti išsamius visų dalykų testus tam, kad pamatytum, kokios yra konkretaus moksleivio žinios ir spragos kiekviename iš dalykų. Deja, realybė parodė, kad tai buvo tik didžiulė gaišatis, bereikalingas stresas ir neigiamo tono uždavimas visiems metams. UŠ atveju tai visai netiko. Taip, mokyklai gal ir naudinga žinoti, kur kas yra. Ypač moksleiviui atėjus iš kitos mokyklos, kai niekas nežino realaus to vaiko žinių lygio. Tuo tarpu kiekviena mama ar tėtis, ugdantys vaikus šeimoje, labai puikiai ir be testų žino, ką moka ir ko nemoka jo vaikas(-ai) ir kokias spragas turi. Todėl nei metų pradžios, nei vidurio, nei metų pabaigos testai mūsų atveju neparodė nieko, ko aš pati nematyčiau ir nežinočiau. O laiko tam buvo sugaišta neadekvačiai daug... Apvagiant ramybę, apvagiant meilę mokymuisi ir nuvogiant gerus du mėnesius to laiko, kuris galėjo būti skirtas ramiam, gilesniam mokymuisi, o ne paviršutiniškam mokymuisi „pažymiui“. Kita vertus, žinant, kad bloga patirtis – taip pat patirtis, nešamės ją toliau, žinodami, kad ji visada gali virsti gerąja atėjus tinkamam laikui. 

Požiūris

Paskutinį lašą į taurę įpylė mokslo metų pabaigoje išgirsta frazė, pasakyta vienos iš mokyklos galvų vienuose mokymosi, kuri paaiškino visą tą niekur nerašytą, bet visus metus mūsų tarsi nujaustą požiūrį į tėvus, kurie ugdo vaikus. Tiesa, frazė buvo taikyta ne vien UŠ, bet visiems tėvams apskritai, todėl laikykitės... Mat mokyklos tikslas, pasirodo, yra apsaugoti vaikus nuo tėvų...

Gaila. Todėl ir išėjome. Nes mokykla nėra vien sistema. Individualizuoto ar neindividualizuoto mokymosi. Nes mokykla yra žmonės. Žmonės, kurie arba supranta tave bei tavo pasaulėžiūrą ir palaiko, arba tie, kuriems esi tik mokus klientas ir nelabai kas daugiau...

Aš tuo tarpu labai noriu tikėti, kad kitų metų baigiamoji refleksija bus tikrai kitokia...

Lauros Sim paveikslas, kurį aptikome viename bute Druskininkuose.