Finišo tiesioji. Dabar jau tikrai. Tik prieš tai nulėkime į Anykščių rajoną, kur nebe pirmi metai susirenkame su bendražygiais į taip vadinamą „Bulviakepį“ – mintimis pasidalinti, vieni kitus padrąsinti, įsikvėpti ir kitus įkvėpti...
Po Bulviakepio laukė poros savaičių atsiskaitymų maratonas ir keli vizitai į Pedagoginę-psichologinę tarnybą (kitaip – PPT) dėl ADS (kitaip – ADHD) (aktyvumo ir dėmesio sutrikimo).
Neapsiėjome be nuotykių. Besiruošdami atsiskaitymams peržiūrinėjome internete rastus įvairių testų variantus. Kitaip tariant, treniravomės jų pagalba. Viena iš rašinio užduočių Liutaurui buvo parašyti laišką draugui, kviečiantį atvykti į Lietuvą pasisvečiuoti. Liutauras, kaip nemėgstantis rašinių rašyti, nutarė tąkart išlieti savo nepasitenkinimą rašiniais ir į užduotį atsakė sukurdamas pakankamai sarkastišką tekstą. Finale taip nutiko, kad mokyklos duota testo užduotis pasitaikė analogiška.
Liutauras tik pasitrynė rankas ir parašė štai tokį laišką:
Deja, mokykla rašinio neužskaitė. :) Liutauras buvo įsiutęs, kad niekas jo humoro nesuprato... Deja, kad ir kaip siuto, gavo susitaikyti su tuo, kad turės rašinį perrašyti pagal „standartą“.
Magdė, kad ir kokia maištinga bebūtų, apsiėjo be nuotykių. Tiesa, kai kurie testai iš tiesų mane nustebino. Pvz., anglų kalbos testas. Pirma dalis – įrašyti pokalbį su vaiku, jį pakalbinant įvairiais klausimais. Antra dalis – testas kompiuteriu. Nežinojome, kokia jo apimtis, todėl buvo šioks toks šokas pamačius, kad testą sudaro 101 klausimas... Ketvirtokei... Sunkiai išlaikančiai dėmesį... Man, suaugsiam žmogui, ir tai būtų psichologinis iššūkis... Po keturiasdešimt kažkelinto klausimo Magdė nebeatlaikė ir pratrūko... Sukandus dantis baigė testą, kurio priešpaskutiniame klausime buvo video filmukas, pagal kurį buvo pateikti teksto suvokimo klausimai, o paskutinis klausimas buvo iš viso vyšnaitė ant torto – reikėjo parašyti 30-50 žodžių rašinėlį pagal pateiktus paveikslėlius... Čia po to, kai šiaip ne taip įveikei nei daug, nei mažai – 100 klausimų... Žodžiu, testas, mano supratimu, buvo visiškai neadekvatus, nužudęs paskutinę meilės šiemet pasirinktai mokyklai ugnelę, jei tokia dar buvo likusi...
Todėl kai po savaitės apsilankėme PPT ir papuolėme pas spec. pedagogę, kuri turėjo įvertinti Magdės mokymosi sunkumus, pasijutome beveik analogiškoje situacijoje – specialistė, pusvalandį pakalbėjusi su manimi ir jau išnaudojusi beveik visas Magdės kantrybės atsargas, kol ji laukė, staiga atsisuko į ją ir pasakė:
– Na ką, o dabar darysime testus: matematikos, teksto suvokimo ir rašymo.
Šiam reikalui buvo suplanuota dar „tik“ pusantros valandos... Magdė supanikavo ne juokais. Matematikos testą, sukaupusi paskutines valios pastangas, įveikė (dėl rezultato net nežinau, nes stresas tikrai darė savo), tačiau kai po jo buvo iš karto be jokios pertraukėlės pakištas lapas su teksto suvokimo užduotimi, nenustebau, kad ji nebeišlaikė ir pradėjo gūžtis, slėptis už savo plaukų, galiausiai ėmėverkti... Turbūt apsiverkčiau ir aš – iš nevilties, kad žmogui, turinčiam dėmesio sutrikimą, sudaromos tokios formalios sąlygos vertinimui... Vertinimo nebaigėme. Jo dalis buvo atidėta kitam vizitui. O aš grįždama galvojau – ar taip daroma sąmoningai, imituojant neurotipines sąlygas (nors net ir tokiu atveju žinoma, kad smegenys po 45 min. nebelaiko dėmesio) ar greičiau atvirkščiai – absoliučiai negalvojant, tik dėl to, kad būtų padėtas pliusiukas..?
Su Liutauru patirtis PPT-je pasitaikė kiek kitokia. Su juo pirmiausiai pataikėme pas logopedę. Specialistė pasitaikė tikrai supratinga, šilta ir palaikanti. Pirmojo vizito metu tik pasikalbėjome valandėlę, ji paaiškino, kas mūsų laukia kitų susitikimų metu, ir tąsyk atsisveikinome. Pats vertinimas vyko kitą dieną, Liutauras puikiausiai atsilaikė prieš visas užduotis, ir mudu sulaukėme netikėtų komplimentų ugdymo šeimoje adresu. Komplimentai, iš tiesų, buvo tokie netikėti, kad aš pati nesusilaikiau nepravirkusi – ugdant vaikus šeimoje palaikymo iš aplinkos sulauki tikrai nedažnai. O ypač iš valstybinės institucijos.
Šių susitikimų pagrindu turėjome ir su Magde lūkesčių prieš einant į pirmąjį, jau minėtą susitikimą. Deja, kaip jau supratote, jis buvo kitoks.
Reabilituotis Magdei padėjo antrasis vizitas. Šįkart – taip pat pas logopedę. Susitikimas tąsyk tetruko valandą, įskaitant pokalbį su manimi. Magdė laikėsi puikiai. Tai pat sulaukė daug pagyrų iš logopedinės pusės. Tiesa, porą pastabėlių gavome, ties kuo reikėtų dirbti, tačiau tai jau suguls į rekomedacijas, kurios bus paruoštos rudeniop.
Taigi – su Liutauru dar lankysimės PPT porą kartų – pas psichologą ir spec. pedagogą, su Magde – tris: pas psichologą, neurologą ir pas tą pačią spec. pedagogę, pas kurią vertinimo nebaigėme... Na, bet tai jau bus rudenį...
Tuo tarpu baigėsi ir kiti mokslo metais vykę užsiėmimai – solfedžio, parkūro ir smuiko...
Viską vainikavo Liutauro smuiko koncertas, vykęs Karoliniškių muzikos mokykloje.
Geležies atsargų pasipildėme metams į priekį...
Tuo tarpu pakėlus akis į dangų galėjome stebėti vos ne pro pat galvas skrendančius oro balionus...
Magdė norėjo surinkti ir geltoną herbariumą, bet tam kartui nebesuspėjome.
O štai ką suspėjome, tai rytus pradėti ant dviračių... Kol rytais buvo ne per daug karšta, buvo labai gera sėsti ant dviračių ir prasivažiuoti iki artimiausios parduotuvės (4 km) ir atgal. Magdė, kuriai anksčiau būdavo gan sunku minti ilgelėsnius atstumus, išsidavė, kad jai visai patiko važiuoti tokius atstumus...
Galima ir muilo burbulus paleisti į trasą...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą