29-30 savaitės. Pavasariniai vėjai.

Kartais būna savaičių, kai vos įtelpi į kylančių idėjų ir iš jų išsirutuliojančių projektų verpetą. Tačiau kartais būna tokių, kurias nugairina viską iš galvos išpučiantys šiaurės vėjai. Ir pagalvoji – turbūt reikia ir tokių. Nes tik jų dėka pamatai abi medalio puses...

Pavadinkime tai mini kūrybinėmis atostogomis – tokia savaite, kurioje mažai kūrybos. Todėl situaciją gelbsti paprasti pratybų sąsiuviniai, eiliniai rutininiai darbai ir žinojimas, kad visa tai – laikina...

Projektas

Kiek benorėjau vaikus užvesti ant tolimesnio mūsų „Išgyvenimo“ projekto tako, jie niekaip nesutiko eiti toliau – labai jau jiems norėjosi dar „pažaisti“ su ugnimi. Juo labiau, kad atradę įdomų lietuvišką Youtube grojaraštį apie išgyvenimą gamtoje, sužinojome dar apie vieną ugnies išgavimo būdą – naudojant kalio permanganatą ir cukrų.

Kadangi lauke vyravo stipriai vėjuoti orai, eksperimentus vykdėme prie krosnies. Buvo tikrai įdomu. Jei turite galimybę, pabandykite ir jūs. Kaip tai padaryti, pasižiūrėkite čia.

Ne paskutinėje vietoje liko ir Liutauro pamėgtas ugnies įžiebimo būdas su ugnies skiltuvu. Vienbalsiai nutarėme, kad ugnies skiltuvas tubūt būtų pats patikimiausias ugnies išgavimo įrankis atsidūrus gamtoje. Nes galimybė, kad jį turėsi pasiėmęs eidamas į gamtą, daug didesnė nei kalio permanganato...

Dar šiek tiek užgriebėme temą apie drabužius ir išgyvenimo kuprinę, tačiau nieko giliau pakapstyti nesugebėjome. Tai ir nesikankinome ir vienas kito nekankinome...

   

Matematika

Verčiau pakankinome, kaip jau minėjau, pratybų sąsiuvinius – rašymą, skaitymą ir matematiką. Su Liutauru vis dažniau pakalbame apie skaitymą ir jo naudą. Ir nors tai – ne ta veikla, kuria jis mielai užsiima, vis tik paaiškėja, kad mano bernužėlis labai puikiai supranta, jog kuo greitesniu tempu gebėsi skaityti, tuo pačiam bus lengviau tekstą suvokti ir daug naujo sužinoti per trumpesnį laiką. O kaip išmokti greičiau skaityti? Na, tiesiog imti ir skaityti... Nes, kaip pats pripažįsta, norėtų skaityti nebe plonas vaikiškas knygeles, o tokias dideles ir rimtas, kaip jo draugas Vykintas. Taigi – vilties yra. Net beveik susigundė paimti į rankas „Pasaulio istoriją jaunajam skaitytojui“, mat kažkurią dieną užsiplepėjome įdomiai apie karus, šalių konfliktus, ir natūraliai įklimpome į tą diskusiją. Vis tik atėjus skaitymo laikui dar pasičiupo savo numylėtą ir n kartų perskaitytą „Nevalos Berčio“ seriją. Tebūnie. Ateis laikas ir istorijai.

Sesė kiek kukliau žiūri į storas knygas, o paklausta, kodėl tuomet iš bibliotekos pasiėmė tiek daug knygelių, jei vengia jas skaityti, man paaiškina:
– Kaip tu, mama, nesupranti, aš jas ne skaityti imu, o kad galėčiau pavartyti“...

Todėl su Magde, matau, dar daug kantrybės man reikės... :) Ir ne tik su skaitymu, bet ir su rašymu. Šią savaitę išsikėlėme uždavinį – būtinai parašyti rašinėlį pagal vadovėlyje pateiktą schemą: 

Patiko mums ši schema. Tačiau nei vienas labai nenorėjo pasirašyti plano, todėl mes nutarėme planą nusipiešti. Tai įvyko žaibiškai. Abiejų vaikų pasakojimai gimė taip greitai, kad vos spėjome viską užfiksuoti. 

Magdės istorijos veikėju tapo vienaragis, kuris labai norėjo turėti savo nuotrauką, idant galėtų ją parodyti savo būsimiems vaikams. Tačiau kadangi vienaragis nemokėjo kalbėti, jis nutarė savo šeimininkui parašyti laišką. O kadangi neturėjo jis ir popieriaus bei negalėjo kanopomis suimti jokio rašiklio, tai susirado didelį akmenį, pasiėmė iš laužo anglį ir ant to akmens surašė viską, ką norėjo. Atėjęs šeimininkas rado vienaragio „laišką“ ir padarė jo portretą.

Štai tokia puiki išėjo Magdės istorija.

Liutauro gi istorijos veikėja tapo molyje pamesta adata, kuri vieną vasaros dieną pasijuto pamesta. Ji labai norėjo būti naudinga, todėl ėmė galvoti, ką daryti. Ji nusprendė atsistoti, kad kas nors ją pastebėtų. Tačiau nutiko taip, kaip pro šalį ėjo berniukas, kuris įsidūrė į ją. Jis pakėlė adatą, prisiminė, kad jo šortai suplyšę, susisiuvo šortus ir padėjo adatą atgal į vietą. Taip adata ir berniukas vėl buvo laimingi.

Be didesnio vargo, koks paprastai lydi rašinėlius, kurių prieš tai nebuvome nusipiešę, štai taip paprastai įveikėme užduotį. Liutauras buvo toks sužavėtas pats savimi, kad netgi pasiūlė sukurti šios istorijos „knygiuką“. Pasilikome šią idėją kitai savaitei – belieka tikėtis, kad jam užteks kantrybės tai įgyvendinti.. :)

Šiais rašinėliais vaikai baigė savo antruosius (iš trijų) pratybų sąsiuvinius ir mėgavosi darbo vaisiais. Magdė jau spėjo ir į trečią sąsiuvinį įšokti bei esamojo laiko veiksmažodžius pašokdinti.

Liutauras su būdvardžiais pabendravo, jų derinimo su daiktavardžiais pasimokė.

Tada šoktelėjome į matematiką. Magdė bandė prisijaukinti dalybą iš 3, 4 ir 5, pasikartojo lyginius ir nelyginius skaičius, Liutauras tuo tarpu, įveikęs kartojimo uždavinius, toliau draugavo su paprastosiomis ir dešimtainėmis trupmenomis. 

Žodžiu, padirbėjome iš peties. Ne veltui sakau, kad kartais labai sveika ir tokias mažiau kūrybines savaites pasidaryti... :)

Dailė

Aišku, visai be kūrybos gyventi mums neišeina. Todėl prisilietėme šiek tiek prie Albrechto Diurerio kūrybos. Pasižiūrėję neilgą filmuką, nutarėme padaryti medžio raižinį ir mes. Aišku, mieliau būčiau pasiūliusi vaikams kokią lengviau pasiduodančią medžiagą nei medis, kita vertus, pagalvojau, kad gal kaip tik gerai, kad neturėjom nieko minkštesnio – žinosime bent iš dalies, koks darbas laukia medžio raižytojų...

Taigi. Pasiėmėme po eglinę kaladėlę ir persikėlę ant jų po piešinuką, bandėme susikurti antspaudą – medžio raižinį. Galiu pasakyti, kad Magdei pavyko geriausiai. Jai išėjo kuo puikiausias vienaragis.

Liutauras pabandymui pasirinko paprastą mašinėlės piešinuką. Užmiršome tik įvertinti medžio lentutės rievių kryptį, tad automobiliukas išėjo toks... lietuje, o ne lekiantis su vėjeliu... :)

Tokia buvo mūsų trumpa pažintis su Diurerio kūryba. Na, o kitomis dienomis pažindinomės su Magdės kūryba, mat ji vis ko nors man pripiešia ar prilipdo... Tai baldų, tai pilnų blynų miniatiūrinių keptuvių... :)

Žaidimai

Tiesa, reikėtų paminėti, kad kai baigiasi kūryba, čiumpame tai, kas po ranka pasipainioja. O pasipainiojo mums praeitą savaitę bibliotekoje stalo žaidimas Dixit. Nebuvome jo žaidę, todėl pasiėmėme išbandyti. Visai įdomus jis mums pasirodė – ypač Magdei, kuri kaulijo visų iš eilės eiti dar vienos partijos sužaisti... :)

Visgi, kad nenusibostų tas vienas, bandėme ir kitus žaidimus pakaitomis ištraukti...

Išvykos, susitikimai

Galiausiai prasiblaškyti ir aplinką pakeisti išlėkėme su draugais į kačių parodą, kurioje tikėjomės pamatyti daug kačių, visgi pamatėme daugiau žmonių, bandančių tas kates pamatyti ir prie jų prisigrūsti... Na bet... Tuo pačiu su draugais pabendravome, rūpesčiais pasidalinome...

Kitądien pas naujus draugus į svečius, gyvenančius ne per toliausiai nuo mūsų, užsukome, pabendravome, vaikai dviračiais prasilėkė, apie bendrus pomėgius pasikalbėjo... Diena pasitaikė išskirtinai šilta, tuojau pakursčiusi mintis pasidaryti artimiausiu metu kokią iškylą į mišką...

Charakteris

Šalia viso to vaikai ugdė savo valią, priimdami iššūkį nevalgyti visą savaitę saldumynų. Liutauras labai didvyriškai be didesnių problemų atsilaikė, tuo tarpu Magdei buvo sunkiau – vis norėjosi jai ko nors saldesno užkrimsti, bet irgi daugiau mažiau susidorojo su iššūkiu... 

Muzika

Ttaip ir prabėgo praskriejo nepastebėtos šios dvi savaitės... Vaikams solfedžio ir smuiko pamokose besimokant linksmas daineles, rimtesnius kūrinius, pažindinantis su boso raktu ir kitais muzikos elementais, visokius bandytus ir nebandytus eksperimentus bedarant...

Kažką pavyko video kadruose pagauti, kai kas liko už kadro, bet gal irgi bus įdomu pažiūrėti...

Iki greito!