Lapkritis, kaip jam ir pridera, ėmė ir nubarstė paskutinius lapus... Vos spėjome tą grožį, sukritusį čia pat po medžiais, užfiksuoti...
Išvykos / Pasaulio pažinimas
Kartą per porą mėnesių nutinka, kad dėl apylinkėse vykstančių statybos darbų atjungia mūsų namuose visai dienai elektrą. Nematydami prasmės tūnoti namuose be vandens ir elektros (o ypač dabar, kai dienos trumpėja žaibiškai), tokią dieną paprastai imame ir kur nors išvykstame. Kadangi šįkart tokia situacija išpuolė vos kelios dienos iki Vėlinių, nutarėme imti ir aplankyti vaikų senelio ir prosenelių kapą Šimonių kapinėse nelaukdami Vėlinių dienos.
Pirmasis pakeliui namo pasitaikė Šeimyniškėlių piliakalnis. Stabtelėjome čia iš anksto nepasidomėję, kokia tai vieta ir ko galėtume čia tikėtis. Kitaip tariant, neturėjome absoliučiai jokių lūkesčių – tiesiog stabtelėjome, galvodami, kad pasižvalgysime po piliakalnius, paskaitinėsime, kas parašyta vienoje ar kitoje informacinėje lentoje, ir judėsime toliau. Bet štai sužinojome, kad ši vieta – viena iš labiausiai tikėtinų Karaliaus Mindaugo Vorutos tvirtovės vietų! Informaciniame stende radę nuorodą į filmuką ir pažiūrėję, kas čia vyko prieš 600-800 metų ir kaip buvo pilami šie piliakalniai bei statoma pilis, supratome, kad ne veltui sustojome.
Jau beveik ketinome traukti toliau, kai štai eidami pro medinio rąstinio bokšto duris pastebėjome pro jas sklindančią šviesą! Pravėrę jas atradome, kad čia yra dar ir muziejus! Tokio dalyko darganotą popietę tikrai nesitikėjome – galvojojome, kad aplink čia nei gyvos dvasios nerasime... Taigi – labai malonus muziejaus darbuotojas mus ne tik įleido, bet ir viską aprodė, viską išbandyti ir pačiupinėti leido, iš lanko šaudyti pamokė, naujų stalo žaidimų užrodė ir vasarą atvažiuoti pakvietė, kai kieme bus daugiau visokių veiklų. Nors mums ir dabar buvo jų iki valiai. Dar net smagiau buvo vieniems visame pilies kieme pašeimininkauti (introvertų svajonė)... :)
Praleidę geras porą valandų Vorutos pilyje, traukėme namo niekur nebeužsukdami – įspūdžių visi pasikrovėme ilgam. Namo grįžome dar neatsiradus elektrai, kas dar sustiprino mūsų dienos įspūdžius, kalbantis apie senesnius laikus, kuomet žmonių buitis buvo visai kitokia...
- - -
Kalbos apie praeitį mūsų namuose paskutiniuoju metu sukosi neatsitiktinai. Su vaikais vis nukrypdavo kalba apie didžiuosius pasaulio išradimus, ne kartą atkreipiant dėmesį į tai, kaip vieni ar kiti (rodos visai paprasti) daiktai, įrankiai ar prietaisai šiandien palengvina mūsų buitį...
Ta proga pažiūrėjome porą filmų apie išlikimą: „Prarastasis“, „Stebuklas virš Hadsono“. Pirmasis vaikams labai patiko, tuo tarpu antrasis patiko pusėtinai. Nors pati istorija (ypač Liutaurui) buvo labai intriguojanti, tačiau tiriamasis filmo charakteris ir lėta jo dinamika vaikams kėlė daugiau nuobodulį nei smalsumą. Vis tik abu filmai sukėlė nemažai diskusijų apie išlikimą, apie tai, kas gyvenime svarbiausia, ir apie tai, kokie mus supantys dalykai, kai jų netenki, tampa aukso vertės.
Į pagalbą mums atėjo keletas knygų...
... ir mūsų toliau pildoma „Amžių knyga“, kurią šįsyk papildė 20 vaikų pasirinktų išradimų bei išradėjų.
Projektai / Biblija
Šioje vietoje gi turiu dar trumpam stabtelėti prie mūsų praeito mėnesio projekto apie Biblijos knygas, nes tąsyk mane užklupusi sloga sutrukdė įrašyti trumpąjį dainos variantą. Dalinuosi dabar:
Na, o jei jūs norėtumėte pasinaudoti mūsų darytu projektu, kviečiu užsukti į mūsų krautuvėlę ir įsigyti visą 20-ties lapų rinkinį:
Jei stebitės, kad aprašiau mūsų kelionę į kapines, tačiau niekur neužsiminiau apie daugelio pamėgtą Helovyną, žinokite, kad šios šventės mes nešvenčiame. Vietoj jos esame pasirinkę prisiminti spalio 31-ąją dieną švenčiamą Reformacijos dieną. Ta proga bandžiau surasti vaikams tinkamos video medžiagos apie Martiną Liuterį, deja mano paieškos nebuvo itin sėkmingos... Atradusi vieną animacinį mini serialą jau buvau beapsidžiaugianti, kad vaikams (pa)tiks, tačiau po poros serijų teko nusivilti ne vien dėl per tylaus lietuviško dubliavimo, bet ir dėl ne itin vaikams suprantamų, daugiau suaugusių auditorijai skirtų dialogų... Šioje vietoje mane išgelbėjo kitas atrastas filmukas (rusų k. arba anglų k.).
Tuo pačiu susipažįstame su 5 reformacijos „solomis“:
Planavimas / Charakteris
Šioje vietoje peršokame į kitą gretimą temą – gerų įpročių formavimą, discipliną ir planavimą. Grįžtame prie mūsų anksčiau jau naudotų įrankių – namų taisyklių, kalendoriaus piešimo, svajonių sąsiuvinio. Peržiūrinėjame, kas nebeveikia, kas turi būti pakeista, pritaikyta per metus pasikeitusiai situacijai.
Taip pat įsivedame naują įrankį – emocijas fiksuojantį medį (tiksliau – vieno mėnesio šaką), kur spalviname, kokias emocijas, nuotaikas tądien patyrėme. Mėnesio pabaigoje pabandysime pasižiūrėti, koks bus bendras šeimos paveikslas...
Kalbant apie tai, kad dažnai mes patys renkamės, kaip reaguoti į vienus ar kitus dalykus, kaip elgtis, vaikai sugalvojo parungtyniauti, pas ką mėnesio pabaigoje bus mažiau pykčio ir nepasitenkinimo, todėl bus labai įdomu stebėti, kaip visa tai įtakos vaikų elgesį.
Kadangi kaimynų berniukams, lankantiems mokyklą, šiuo metu atostogos, jiems užbėgus įtraukiame ir juos į kalendorių piešimą...
Susitikimai / Žaidimai
Galvojome, ramiai šios savaitės praeis... :) Kur tau... :) Čia, žiūrėk, kitų svečių sulaukėme, o ir patys į gimtadienį pakviesti buvome... Todėl vaikiško šurmulio, žaidimų (ypač paskutiniuoju metu atrastos „aklos vištos“) netrūko...
Robotika / programavimas
Su draugais kartu laiką leidome ne tik vieni pas kitus. Vykinto mamai suorganizavus, Liutauras prisijungė prie Micro kompiuteriukų programavimo edukacijos, vykusios Trakų gatvėje esančioje A. Mickevičiaus bibliotekoje, iš kurios išėjęs pareiškė, jog buvo neįdomu. Visgi grįžęs namo ir pailsėjęs paatviravo, kad iš principo tai buvo įdomu, tik labai užsitęsė, todėl jis pavargo ir pabaigoje nieko nebenorėjo daryti. Informacijos buvo per daug, o erdvės eksperimentavimui – mažai. Visgi summa summarum edukacija jam patiko. Juo labiau, kad lankėsi čia kartu su draugais.
Nuo lapkričio Liutaurui prasidėjo ir robotikos būrelis, kurį jis buvo lankęs pernai, tačiau metė dėl nuolat besikartojančių vienodų kosmoso temų, kurios jam buvo visai neįdomios. Šiemet, pasikeitus ir temoms, ir mokytojai, Liutauras vėl susidomėjo šiuo būreliu.
Dailė / Technologijos
Mes gi grįžkime į Trakų gatvę... Kol Liutauras tąsyk su draugais mokėsi programuoti, lauke nosį kuteno lietus... Nestiprus, tačiau visgi ne itin malonus. Todėl pasinaudoję proga įlindome po stogu – apžiūrėjome Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią, kurioje mus pasitiko nuostabaus grožio skliautai, vitražai ir kiti restauruoti monumentalaus meno kūriniai.
Paskui patraukėme į netoliese esantį MO muziejų. Prisipažinsiu – esu modernaus meno nemėgėja. Menas vardan meno man nepatinka, na bet, galvojau, vardan vaikų reikėtų ten nueiti. Internete užmatę, kad paskutinėmis dienomis vyksta šeimai skirta paroda „Ežeras pilnas žvaigždžių“, suskubome nuvykti. Parodos idėja graži – meną ne tik pamatyti, bet ir jį pajusti. Tik keista, kad vos pabandžius tai vaikams padaryti, tuoj prisistatydavo muziejaus darbuotojos ir skubėdavo „pataisyti“ vaikus, kad jie ne taip kaip „reikia“ tą meną bando pajusti – tai smėlį ne taip žarsto, tai suraizgytą pasiūtą ilgą „gyvatę“ bando išmazgyti ne pagal taisykles (nors šalia esantis stendas lyg ir aiškiai bylojo, kad visa, kas ekspozicijoje yra, gali būti liečiama, imama, interpretuojama). Tai taip ir liko vaikai (o ir mes) nesupratę, kurioje vietoje padėti kablelį sakinyje „Neliesti negalima paliesti.“ Todėl ilgai čia neužsibuvome.
Kiek ilgiau mūsų dėmesį išlaikė kita čia buvusi paroda – pirmame aukšte palei sieną įsitaisiusi S. Inčirauskaitės-Kriaunevičienės paroda „Donaldo nuotykiai“. Taip jau sutapo, kad dieną prieš buvau aptikusi savo vaikystės „Donaldo“ kramtomos gumos kolekciją, kurią parodžiau vaikams. Mano surinkti 99 skirtingi gumos popierėliai užvedė kalbą apie kolekcionavimą. Todėl kitądien aptikę šių popierėlių fototapetu išmargintą sieną, stabtelėjome. Mane, kaip rankdarbių gerbėją, sužavėjo ir siuvinėjimas ant metalo, nors aišku, man, kaip praktiškam žmogui, tokį meną norėtųsi perkelti ant naudotinų daiktų... :)) Vaikams gi buvo proga susipažinti su Donaldo nuotykiais ir mūsų vaikystės aktualijomis. :)
Magdei tuo tarpu mieliausia buvo ši parodos dalis...
Į meno pasaulį nėrėme dar vieną vakarą. Įsikalbėjome apie tapybą. Čia aš vaikams parodžiau jaunos lietuvių kilmės dailininkės Akianės Kramarik darbus. Peržvelgėme jos kaip dailininkės progresą pradedant jos vaikyste. Tuomet pasinėrėme į keleto jos darbų pagreitinto proceso filmavimo reportažus, kurie atskeidžia, kad ne visuomet darbas yra lengvas, kad ne visuomet tai, kas yra paveiksle, dailininkui pavyksta iš karto... Vaikai buvo apstulbinti Akianės darbų detalumo, preziciškumo ir realistiškumo. Tai buvo neblogas kontrastas moderniam, minimalizmo link sukančiam menui...
Muzika / Smuikas
Muzikoje – kaip ir mene – reikia nemažai pastangų, kad žiūrovas/klausytojas išvystų/išgirstų tai, kas džiugina jo sielą. Todėl vėl ir vėl kalbamės apie kasdienio darbo reikalingumą. Apie tai, kad tik kasdienių pastangų dėka galime kažką pasiekti, ir kad nieko neišmokstame per dieną – nei piešti, nei groti... Bet, žinoma, visada yra smagiau, kai darome tai vidinės motyvacijos, vidinio noro vedini. Svarbu atrasti, pajusti, kur link krypsta tavo širdis ir kam tu esi sutvertas.
Magdė šiuo metu noriai ima į rankas smuiką ir spračiai vejasi brolį, kuris pritingi daryti namų darbus. Kūrinys po kūrinio, ir mano nergužėlė, įtariu, neužilgo baigs I-ąją Suzuki knygą. Nes jau vieną kūrinį užgriebė ir iš. II-osios knygos. Liutauras tuo tarpu pradėjo groti vieną sudėtingiausių II-osios knygos kūrinių – A. Thomas Gavotą iš operos „Mignon“. Bandysime žiūrėti, kaip jam seksis. :)
Rašymas / Literatūra / Skaitymas
Tą patį kasdienio darbo principą bandome išlaikyti ir su akademiniais dalykais, nors, žinoma, toli gražu ne visada pavyksta. Deramės. Tariamės. Taikome „daugiau yra mažiau“ ir visokius kitokius žinomus principus. Su Magde – lėčiau keliaujame gramatikos vingrybėmis, nors štai su kasdieniu skaitymu lyg ir jau išsiugdėme įprotį. Reikia tai reikia... Po P. Mašioto „Sparnuočių“ pasičiupo Dž. Rodario „Čipoliną“. Panašu, kad užteks ilgam... Liutauras, pabaigęs dvi „Agus ir monstriukai“ serijos knygas, panoro padraugauti su „Mažuoju princu“.
Tuo tarpu Liutauras, nors ir mažais žingsneliais, bet kantriai juda toliau. Draugavome pastarąsias savaites su veiksmažodžio laikais ir asmenavimu. Įveikėme netgi „baisųjį“ rašinėlį su tiesiogine kalba. Ne, ne tiesioginė kalba koją čia kiša. Tiesiog bernužėlis labai jau nenoriai savo istorijas galvoja, jei žino, kad visa tai reikės užrašyti. Kaip ten bebūtų, įveikėme ir tai. Su viltimi, kad kuo dažniau tai darys, tuo kaskart bus lengviau...
Matematika
Nuoseklus matematikos uždavinių sprendimas jau parodė, kad nieko nėra neįveikiamo. Net jei naujos temos pradžioje viskas atrodo beviltiška ir pamiršta... Bet štai darai, sprendi, smegenims darbo duodi, ir, žiūrėk, ledai pajuda... Taip abu vaikai įveikė baisiąją atimtį... Magdė – su dviženkliais skaičiais, Liutauras – su keturženkliais. Palinkėkite sėkmės – kitą savaitę abiejų laukia daugyba... :)
Judesys
O kad smegenys geriau veiktų, įtaisėme vaikams kambaryje dvi lipimo virves, kurios tapo šių savaičių vyšnaite ant torto... Pats tas, kai lauke dargana, ir nėra jokio noro nosies ten kišti, bet pajudėti norisi... Turėtumėte pamatyti, kiek veiklų vaikai ant tų virvių prisigalvojo – ir laipiojo, su suposi, ir gimnastikos vingrybių mokėsi po vieną ir po du... Kaip suprantate, džiaugsmo ir geros nuotaikos namuose neabejotinai padaugėjo...
Čiupkite tad mūsų džiaugsmą, kol jo pilnos kišenės, ir žiūrėkite, ką pavyko užfiksuoti:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą