Lapkričio pradžia mus tradiciškai priremia prie sienos su kalėdine šeimos fotosesija... Ant sofos, kaip kasmet, fotografuotis atsibodo, todėl sugalvojome, kad šiemet fotografuosimės... kitaip. Koks bus galutinis idėjos išpildymas, jei būsite geri, parodysime per šventes... :)
O tuo tarpu persibėkime per praėjusias savaites, kurios tokios... Tarsi šiokios, tarsi ir ne visai kokios... Lėtos, vangios kažkokios, pusiau greitos, pusiau lėtokos... Na, patys spręskite.. :)
Projektas / Pasaulio pažinimas / Istorija
Man sunku greitai persijungti nuo vieno projekto prie kito... Kol galvoje viskas susidėliojo, kad jau pabaigėme viską su Biblijos knygų mini bibliotekėle, o ir apie išradimus visokius tam kartui kalbėti gana, praėjo ne viena diena. Trypčiojau vietoje, tarsi neapsispręsdama, ką darome toliau. Ir kažkaip vieną dieną su vaikais nusprendėme – judėsime per istorijos tarpsnius.
Pervertusi vadovėlius supratau viena – informacija ten taip išblaškyta, kad net aš pati nesusigaudau, ko kur norima vaikus išmokyti. Trupinėliais išbarstyta informacija apie šį bei tą be jokios sistemos. Todėl spjoviau į juos ir tradiciškai traukiau visas turimas knygas iš namų bibliotekos. Šalia to prisiminiau mano kadaise kurtas istorijos korteles, bet jų tam kartui pasirodė per daug. Visgi gerai, kad jas paėmiau, nes toje dėžutėje radau tai, ko man šiuo metu labiausiai reikėjo – trumpos apžvalginės laiko linijos, kurioje labai glaustai ir struktūriškai matytųsi pasaulio istorijos laikmečiai ir svarbiausi jos įvykiai. Nuo to ir atsispyriau, pasiūlydama vaikams pasidaryti apžvalginę istorijos laiko juostą.
Kai jau mano galvoje mintys susidėliojo, galėjau į projektą pagaliau įtraukti ir vaikus. Susiklijavome iš skirtingų spalvotų lapų išskleidžiamą aplanką – kiekvienam istoriniam tarpsniui po vieną. Viršuje vaikai užsirašė jų pavadinimus, o tuomet, pasižiūrėję keletą filmukų apie priešistorės laikus, išsirinkome pagrindinius tai iliustruojančius vaizdus ir juos atspausdinę suklijavome į pirmąjį lapą.
Mes esame kreacionizmo, o ne evoliucijos šalininkai, todėl su vaikais aptarėme, kodėl apskritai mes šį priešistorės lapą darome. Taip, mes galime tikėti vienaip ar kitaip, tačiau lygiai taip pat mes turime žinoti ir priešingą nuomonę, kad galėtume diskutuoti, kal galėtume mąstyti, kad žinotume terminus ir galėtume vieni su kitais susišnekėti. Kitaip tariant, žinios – žiniomis, o tikėjimas – tikėjimu...
Tam kartui spėjome prasibėgti per akmens ir geležies amžių. Kadangi vaikai mieliau renkasi rusakalbius filmukus, žiūrėjome šį. O tuomet vaikai mane nustebino, staiga prisiminę, kad yra matę juokingą akmens amžiaus parodiją viename youtube'o kanale. Tad pasižiūrėjome ir ją...
Žodžiu, su evolicijos teorija ir priešistoriniais laikais susipažinome, toliau laukia daug įdomesni laikai, bet apie juos – kitą kartą.
Informacinis raštingumas
Tuo tarpu namuose pas mus perversmas... Kadangi vis sukus apsukus bandau vaikus kažkaip užvesti ant motyvacijos bangos, dėl ko esame susikūrę net ir svajonių sąsiuvinius, vis bandau juos pakutint, paklausti, priminti, ką gi jie dėl savo svajonių planuoja daryti ir iš viso ar ketina ką daryti... Buvo ilga šneka, kurios pabaigoje vaikai vis tik pareiškė, kad nori pabandyti sukurti savo youtube kanalus. Nebeturėjau kur trauktis... Na negaliu visą laiką būti ta blogietė, kuri nieko vaikams neleidžia... Tad nutarėme – pabandykime...
Nors pradžioje norėjau vaikus įtikinti, kad svarbiausia – kanalo turinys ir idėja, jiems labiau rūpėjo apskritai tą kanalą turėti ir pavadinimą sugalvoti... Taigi pristatau: Liutauro kanalas tam kartui vadinasi „Rytojus“, o Magdės – „Meškutė“. Tris pusdienius vaikai intensyviai filmavo, režisavo, krimto montažo pradžiamokslį: kaip susistatyti kameras, kaip parinkti apšvietimą, kaip įsikelti nufimuotą medžiagą į kompiuterį, importuoti į programą, uždėti titrus, muziką, eksportuoti failą ir įkelti jį į platformą. Liutauras greitai perprato pagrindinius principus ir praktiškai be mano pagalbos viską pasidarė pats (tiesa, aš peržiūrėjau finale, kad kokio provokacinio turinio neįdėtų :)). Magdei sekėsi kiek sunkiau – jai norėjosi dėti absoliučiai viską, vos ne valandos trukmės medžiagą, tad su ja teko padirbėti kartu, šnekantis, kokia yra pagrindinė konkretaus video tema, ką ji vienu ar kitu vaizdu nori parodyti, kodėl turime vienas ar kitas vietas iškirpti, ar žiūrvui įdomu žiūrėti, kaip n-tąjį kartą darai tą patį veiksmą ar maivaisi prieš kamerą ir pan... Žodžiu, buvo tikrai įdomi patirtis mums visiems. Nežinau, ar ilgam vaikams užteks entuziazmo, bet manau, kad tegu pabando, kol užsidegimo turi, tegu įgyja tam tikrų montavimo ir filmavimo įgūdžių, kurie dar niekam napamaišė...
Kiek matau, nei vienas iš vaikų nėra per daug linkęs į informacines technologijas, o tiksliau – į programavimą, tačiau šiais laikais turėti bent minimalų supratimą šioje sferoje, manau, ne mažiau svarbu nei mokėti rašyti ar skaityti. Todėl Liutauras toliau tęsia robotikos būrelį, kuriame šiemet vaikai yra supažindinami su Scratch programa. Matau, kad Liutauras joje gerai gaudosi, tačiau ar primityvoka jos grafika, ar platesnio paveikslo nematymas Liutaurui tarsi trukdo giliau į tai pasinerti ir žiūrėti į šį reikalą rimčiau.
Tuo tarpu Magdė, nusižiūrėjusi nuo brolio, su daug didesniu entuziazmu tyrinėja šios programos galimybes, atrasdama joje tai, kas patinka būtent jai – spalvos, lėlių miestai, muzikos efektai ir panašūs dalykai... :)
Dailė, technologijos
Naujų įgūdžių išmokti padėjo ir įsigytas (ačiū Gabijai su Gaja, kad užrodė) veido dažų rinkinys su mokomąja knygele „Linksmieji veidukai“. Magdė vieną po kito sau veidus paišėsi, vos spėjau fiksuoti. Viską pati, tik su tigru pagalbos prireikė, nes vienąkart pabandžius neišėjo gražiai...
O štai su muilais pagalbos visiškai nebereikia. Vyksta procesas su pagreičiu. Ir filmuojamas, ir atvykusiems draugams pristatomas...
Išvykos, susitikimai
Virtuvėje pastaruoju metu daug veiksmo vyko... Tai muilai, tai blynai, tai keksiukai, kurių prikepę išskubėjome vieną rytą draugų aplankyti ir jų ūkio apžiūrėti su avelėmis, ožka ir iš mūsų viščiukų išaugusiomis vištomis.
Jaunoji ūkininkė Saulė ir jos avelių pulkas.
Vištos apsimetėlės... :)
Pabendravę, stalo žaidimų prisiskolinę grįžome toliau savo gyvenimo gyventi...
Rašymas
O gyvenime, kaip visada, visko pasitaiko – ir malonių dalykų, ir tokių, ant kurių prikabinta etiketė „reikia“... :) Todėl sėdam prie stalo ir kimbam į rašymą... Magdė šiaip ne taip išjuda iš mirties taško, kuriame buvo strigusi su savo didžiuliu noru nerašyti. Bet lyg ir po truputį, po nedidelį gabalėlį keliaujame toliau. Ir jei taip nutinka, kad užduotis nepatinka dėl to, kad joje aprašomas berniukas ir jo katinėlis, imame ir keičiame ją į tokią, kurioje pagrindinė veikėja – megaitė ir jos katytė. Nes va taip tiesiog jai norisi, nes norisi susitapatinti, prisijaukinti tekstą.
Liutauras tuo tarpu toliau tęsia pažintį su asmenavimu. Šį kartą po linksnių langelius šokinėja būtojo dažninio laiko veiksmažodžiai... Bręstu vis su juo knygą „Gramatikos šalyje“ atsiversti, bet dar šiek tiek delsiu ir laukiu tinkamo momento... Labai jau vykę ten iliustracijos, kurių pagrindu norisi įdomų plakatą vaikams padaryti, bet autorinės teisės man koją kiša, todėl mąstau, kaip čia perdaryti, kad ir idėja nenukentėtų, ir meninis lygis liktų ne prastesnis... Laikas parodys, ar gims koks apčiuopiamas dalykas iš to...
Matematika
Su matematika gi susikalbėjom visai neblogai. Pasirodė, kad daugybos velnias ne toks baisus, kokį jį piešė vaikų vaizduotė. Magdė net panoro prašokti per pernelyg lengvus uždavinius su daugyba iš dviejų. Taigi žiūrėsim, ką mergaičiukė kalbės kai prasidės didesni skaičiai. Na bet – tegul tam kartui pasidžiaugia. :)
Liutauras irgi pradžioje norėjo išsigąsti daugybos iš visų tų dešimčių tūkstančių, bet kai perkando principą, irgi pasijuto visai užtikrintai. :)
Kūno kultūra / Žaidimai
Po dienos darbų smagu prie kokio stalo žaidimo prisėsti... Šios savaitės mėgstamiausiųjų sąraše buvo „Pictureka“, „Gaidys ir višta“ bei Lego... užteko jų visiems vakarams.
Savaitės ėjo į pabaigą ir, regis, nieko iki pilnos laimės prieš savaitgalį netrūko. Tačiau kai į svečius užsuko Deimantės trijulė, atrodė, kad laimės sąvoka dešimteriopai prasiplėtė... :) Kaip ten bebūtų, ne pirmus metus besitęsianti Magdės ir Barboros draugystė gilėja, todėl nenuostabu, kad kiekvienas judviejų susitikimas tampa laimės užtaisu. O ir Liutauras su Barboros broliu Simonu po truputį atranda vis daugiau bendrų taškų, todėl visiems buvo smagu.
Taip ir dar dvi savaitėlės prabėgo... Ką pagavome, ko nepagavome užfiksuoti, bet kažką jums surinkome, tad jei įdomu, čiupkite, žiūrėkite, bloguoju neminėkite (:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą