Myliu rudenį. Ne tik dėl jo nuostabių spalvų, kurios kaskart atima žadą, bet dar ir dėl to, kad pagaliau galima atsipūsti nuo uodų atakų ir vasariško karščio. Kartais net pagalvoju, kad jei toks komfortiškas bobų vasaros oras būtų ištisus metus, žemėje tikrai būtų rojus... :)
Deja, rojaus žemėje nėra, ir mums tenka grįžti į žemiškus rūpesčius...
Projektas / Biblija / Dailė
Baigėme šią savaitę savo Biblijos knygų lentynos projektą. Tiesą pasakius, tai baigėme tik pasigaminti viską, ką ateityje, tikiuosi, naudosime su vaikais kaip įrankį Biblijos studijoms. Mat iki šiol kartu skaitydavome vien padrikas Biblijos istorijas, dabar gi jau norisi, kad vaikai pamatytų tą visą bendrą Dievo plano paveikslą. Nuo-iki. Kad gaudytųsi, kokios knygos sudaro Bibliją, iš kokių dalių ji susideda, kokiomis stambiomis knygų grupėmis Biblijos knygos skirstomos ir, galiausiai, kokios kiekvienos grupės yra konkrečios knygos.
Galėjau, žinoma, nueiti paprasčiausiu keliu ir pasinaudoti štai tokia visai patrauklia lentele (kurią kada nors tikriausiai pasidarysime ir lietuviškai):
Bet jūs gi žinote, kaip man sudėtinga nueiti paprasčiausiu keliu ir suvaldyti tas fantaziją kirbinančias mintis, nuolat kuždančias: „įgyvendink mane“... :D Sunku man nepasiduoti jų pagundai, todėl lengviausia tampa imti ir tiesiog padaryti... O bedarant ir vaikus į visą tą košę nusitempti.
Ta proga iki galo baigiame surašyti knygų pavadinimus ant dėžučių, tuomet sulankstyti, sudėlioti į jų vidų iliustracijas su tose knygose aprašytais įvykiais ir... sudėlioti viską į lentynas.
Pakeliui susipažįstame su visa Bibline laiko juosta. Be abejo, ne viskas į galvą susėda per vieną dieną.
Viršuje priklijuojame pagalbinę knygų išdėstymo schemą, kuri bet kada, knygoms pabirus iš lentynų (kaip jau buvo nutikę), padės be vargo sudėlioti viską atgal į vietas. Taip pat užklijavome knygų kategorijų pavadinimus, kas suteikė bibliotekėlei išbaigtumo.
Atsiminti visas Biblijos knygas iš eilės – iššūkis nemenkas. Ne tik vaikams. Tačiau mums padeda tiek knygų suskaidymas grupėmis, prisikiriant joms skirtingas spalvas, tiek mano sukurta panoraminė pažintinė daina:
Mintinai dainos kol kas nesimokėme, tačiau kaip pagalbininkė ji mums labai pasitarnauja ir, manau, dar ne kartą pasitarnaus.
Kaip visas šis mūsų projektas atrodė nuo-iki, galite pasižiūrėti šiame reportaže:
Charakteris / Fizinis lavinimas
Kaip žinia, mokslai mokslais, bet svarbiausia gyvenime – charakteris. Čia ir yra didžiausias mūsų darbo laukas, kuriame nelengva ne tik vaikams, bet ir mums patiems. Ypač jei pats esi nuolaidus, „minkštas“, o rezultato nori tokio, kuris toli gražu nepasiekiamas nuolaidumu ir minkštumu... :D Todėl taip vieni kitus ir mokome – einame, klystame, griūname, keliamės ir vėl einame. O kelius, kuriais einame, deja, reikia karts nuo karto taisyti...
Taip ir mes štai suskumbame kelio duobių lopyti... Tiek žmogiškųjų, tiek į namus vedančių... Dar pavasarį išsivažinėjęs kelias, nei pavasarį nei vasarą nesulaukęs greiderio, ėmė savo vis gilėjančiomis duobelėmis grasinti, kad ims ir atėjus pavasariui mus visai įklampins... Ta proga nutarėme užsipilti esančias duobes, o šis darbas pasirodė dar ir itin tinkamas charakterio nelygumams taisyti: kantrybei, ištvermei ugdyti, bambėjimo mažinimui ir džiaugimosi rezultatu pajautimui.
Ir, o dangau, sutapk tu taip, kad šį darbą atlikus, kur buvęs kur nebuvęs, ir pats greideris atvažiavo pagražinti viso mūsų atlikto darbo. Tad sulygino dabar gražiai visas mūsų užpiltas duobeles, tarsi paliudydamas – dirbk pats, ir tau kiti padės...
Tiesa, moliūgų, ne itin gausiai šiemet mums užderėjusių, niekas surinkti nepadėjo. Turėjome patys pasidarbuoti. Tačiau diena buvo tokia saulėta ir viliojanti ilgiau pasilikt lauke, kad tuo pačiu dar ir tokią buitinę ūkinę fotosesiją pasidarėme... :)
Į kadrą nepateko dar ir visas glėbys mažesnių draugužių...
Pasaulio pažinimas / Išvykos, susitikimai / Fizinias lavinimas
Labai norėjome į darbų sąrašą įtraukti ir gilių rinkimą. Tuo tikslu iki Lentvario dvaro nulėkėmė, kurio parke prieš trejetą metų prisirinkome galybę gilių, lepinusių mus kvapnia kava iki pat šio pavasario. Deja, šį kartą gilių neradome... Tačiau pasigrožėjome atnaujinamais dvaro pastatais, davėme peno visiems penkiems pojūčiams, o ir smagiai visus parko pakampius išlandžiojome, su draugais pasibuvome.
Dvaro panelė... :)
Apžiūrėjome krioklių nebelepinamas tvenkinius jungiančias grotas...
Bandėme iššifruoti, ką reiškia A+J...
... ir senojo malūno bei kitų dvaro statinių paslaptis...
Žavėjomės šimtametėmis tujomis...
... ir jų skleidžiamu aromatu...
Tą savaitę Liutaurui labai norėjosi bendrijos, todėl kitądien ištrūkome į Vingio parką susitikti su dar keliais draugais. Į kompaniją pasiėmėme naują bičiulį, su kuriuo prieš porą savaičių Liutauras susipažino mums beviešint „Patirčių slėnyje“. Taip pat prie mūsų prisijungė dar pora mergaičių, tad buvo smagu.
Išbandėme viską, ką tąkart galėjome: ir paspirtukus, ir kartingus, ir supynes, ir treniruoklius...
Deja, su mumis kartu buvusiam Vykintui šis susitikimas baigėsi ne itin smagiai – krito vaikinukas nuo paspirtuko ir, nors susižeidė nestipriai, vis tik turėjo su mumis atsisveikinti ir važiuoti namo. Aš gi, matydama, kad vaikams labai smagu draugėje, pakviečiau naująjį bičiulį pas mus į svečius. Pakeliui važiuodami užsisakėme didžiulę gardžią picą, grįžę visi papietavome, vaikai paskui žaidė, o Liutauras dar kelias dienas nenustojo kalbėti apie tai, kokia puiki buvo tąkart diena... :)
Puikių dienų iš tiesų pastarosiomis savaitėmis netrūko. Viena jų mus užklupo muilo dirbtuvėlėse draugų sodyboje. Šeimininkų dukra – mažoji verslininkė, kurios apsukrumo gali pasimokyti net ir suaugusieji. Mergaičiukė ne tik muilus gamina, bet ir mezga, piešia, aktyviai savo produkciją reklamuoja ir dar sėkmingiau ją parduoda. O pardavusi investuoja į naujų priemonių įsigijimą. Todėl turbūt nereikia sakyti, kad vaikams tai buvo visapusiškai puiki edukacija, išmokiusi ne tik kaip iš muilo bazės gražių muiliukų pasigaminti, bet ir kaip apskritai įgyvendinti savo idėjas.
Prisigaminome muilų turbūt metams į priekį... :) Džiaugėmės savo rankų darbu ir, aišku, „užsikabinome“... Tiek Magdė, tiek ir aš...
Liutauras per didelio susidomėjimo nerodė, nes jo dėmesį traukė visai kiti dalykai... Mat pas sodybos šeimininkus auga du jauni šuneliai, nuo kurių Liutauras tiesiog negalėjo atitraukti rankų... Taip labai bernužėliui mano reikia keturkojo draugo... Bet kai kalba pasisuka apie rūpestį juo, aš dar stipriai abejoju, ar jis juo pasirūpintų taip, kad ilgainiui tai netaptų mūsų – suaugusiųjų – dar vienu rūpesčiu, kuris tikrai nėra mano troškimų sąraše... :D
Šaudymas į taikinį – ant akmens padėtą obuolį – buvo dar viena berniukus traukusi atrakcija... Vis tik ji nekaustė taip ilgai Liutauro dėmesio, kaip keturkojai draugai.
Na, o istorijos tęsinys toks: po kelių dienų nusipirkome ir mes muilo bazės... Ir dabar jau veiksmas įtraukė ne tik Magdę, bet ir Liutaurą... Namai virto tikru muilo fabrikėliu... :)) Pjaustėm, virėm, pylėm, pakavom, dovanojom kaimynams ir sutiktiems draugams, o porą net močiutei vaikai sugebėjo parduoti... :)
Darėm pridarėm, dabar laukia naujas išbandymas – surasti visų šių muiliukų savininkus. Istorija parodys, kaip sėkmingai tai vaikams pavyks... :)
O kol ta istorija susidėlios į laiko ratą, mes dar skubame draugus už parankių pasiėmę pasimėgauti nuostabiu rudeniu... Šlamančiu, žėrinčiu, jau po truputį ryto šerkšnu apsitraukiančiu, bet vis dar tokiu fantastiškai įkvepiančiu...
Čia iš tiesų kaltos vis tos pačios gilės, kurių šiemet visur ieškome, bet taip ir nerandame. Tai jos šeštadienio popietę, kuomet paprastai mėgaujamės ramybe po visų savaitės rūpesčių, išviliojo mus į Markučius – prisiminėme, kad kurį tai rudenį būtent ten gilių aptikę buvome... Deja, ir čia mūsų gilės nelaukė... Tačiau vietoj jų radom su draugais tooookią gausybę gerų emocijų, susisukusių į byrančius lapus, nukritusių ant žolės tų pačių lapų krūvomis, kad dabar jau galime sakyti: „Tikrai pajautėme rudenį. Išsimaudėme jame. Galime lipt lauk ir grįžti namo...“
Jei jūs to pajusti nespėjote, šokite bent į mūsų nuotraukas. Gal krašteliu dar spėsite prisiliesti prie šito auksu alsuojančio gėrio... :)
Na, pasisotinote? Įkvėpėte to čežančio rudens aromato? Tuomet keliaujame toliau.
Rašymas / Skaitymas / Matematika
Kad kelionėje netrūktų iššūkių, grįžtame prie ištikimųjų kasdienių reikalų... Magdei kol kas daugiau per nenorą viskas einasi. Pritingi mano mergužėlė kartais, nori lengviausiu keliu nueiti, išsisukti, išsiderėti, o kartais tiesiog išsiblaškymas koją kiša, todėl tenka mokytis būti griežtai ir atstovėti nubrėžtas ribas. Ir tada, žiūrėk, įvyksta stebuklas – žodžiai, kurių atrodė lape daug, ima ir sugula į sąsiuvinį, o 15 minučių skaitymo prabėga pakankamai greitai, ir belieka tuomet tik vienintelę matematiką suvaldyti, nes jos uždaviniuose per daug dalykų, pažadinančių vaizduotę – tai vaiko vardas, tai ne į tą pusę nuvingiavusi kokio penketo „kepurėlė“... Tad tenka gerai paplušėti, kol prisijaukiname uždavinius bei juos įveikiame...
Su Liutauru šiemet jau daug paprasčiau. Matau, kaip nepalyginamai stipriau šiemet jis imasi to, ties kuo pernai dar spyriojosi ne mažiau už Magdę. Ir nors matau, kad dar daug dalykų yra taisytini, tobulintini, jau jau štai užsikabinome, tikiuosi, už tos mokslo valtelės krašto, su kuria galima bus pradėti irstytis po žinių ir galimybių jūras...
Komiksų knygelės – puiki medžiaga tiesioginės kalbos rašymo taisyklėms įtvirtinti...
Anglų kalba / Rusų kalba
Taip ir iriamės – po truputį, metodiškai, stengdamiesi nepaleisti irklų tiek matematikoje, tiek ir įvairiose kalbose. Visos jos skirtingos, visos tokios individualistės, kad skirtingai tenka ir mokytis. Ypač tuomet, kai vieną dieną staiga suvoki, kad vaikai rusiškai skaito vos ne laisviau nei lietuviškai. Magija, ne kitaip. Tuoj, žiūrėk, Puškino eilėraščius deklamuot pradėsime... :D
Robotika / Eksperimentai /Žaidimai
Arba sulauksime dar įdomesnių laikų, mat Liutauras pareiškė, kad robotikos užsiėmimai, kurie pernai įsibėgėjus pavasariui jam nebepatiko, šiemet vėl labai įdomūs (mat išbandė pamoką pas kitą mokytoją), todėl ruoškitės įdomybėms nuo lapkričio mėnesio... Nes dabar viskas, kas susiję su kompiuteriniu raštingumu, apsiriboja daugiausiai žodžiu „Roblox“, pakeitusiu pernykštį „Minecraft“. Pastarasis Liutaurui pasirodė jau kiek išsemtas, o štai naujajame galimybių ir kūrybinių aplinkų kur kas daugiau, juo labiau, kad čia įmanoma žaisti tinkle net su šalia sėdinčia sese. Kartais net gailiuosi, jog nestoviu šalia su kamera, nes gimstantys dialogai ir situacijos būna aukso vertės... :D
Kartu su sese ypatingos misijos jūroje metu...
Visgi lapkričio mėnesio, kuomet prasidės robotikos užsiėmimai, reikia dar sulaukti, todėl linksmybės tam kartui vyksta virtuvės kriauklėje... Spontaniškos, buitiškos, visgi – su pamąstymais, bandymais suprasti, suskaičiuoti, įsigilinti... Į tūrio ir svorio sąsajas, į vandens įtempimo jėgas ir skirtingų paviršių sąveiką su vandeniu.
Eilinį kartą žiūrėjome filmą apie Titaniką. Senokai bebuvome matę. Todėl vandens tema tarsi vėl iš naujo namuose gyva... Net nežinau, kaip čia mes vėl tą dramą prisiminėme. Nes namuose įvairiausių dramų ir taip netrūksta – Liutauras humoro pilnas, vis gaudo mus ant žodžių, vis prigalvodamas įvairiausių žaidimų žaidimėlių... :)
Nors išsitraukiame ir standartinius kortų ar stalo žaidimus vakarais.... :)
Žodžiu, kaip suprantate, veiksmas čia visoks pas mus vyksta... Ir sukasi ratu, kaip tie rudens lapai, atskleisdami tai ryškiąsias savo puses, tai vėl užsiversdami jau parudavusiu šonu... Verčiam naujos savaitės lapą, ir tikimės, kad nepermerks kiaurai artėjantys lietūs...
Susitiksime kaip įprasta – po poros savaitėlių. O tam kartui – tradicinis reportažas (tik be mėnesio projekto, kurio fragmentus, jei nepražiopsojote, turėjote pamatyti aukščiau). Saugokitės, kad ruduo į savo pinkles auksines neįtrauktų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą