21-22 savaitės. Kai gyvenimas nubloškia į Magelano sąsiaurį, Tūkstantmečio odisėją ir švenčių sūkurį.

Na ką, brangieji, norisi jau vyti žiemą iš kiemo? Mums dar ne... Ir mes, pasirodo, tokie ne vieni – sutikti Užgavėnių išvakarėse kaimynai mums paantrino: „Nevysime mes žiemos iš kiemo – per daug ji šiemet graži...“ Ir iš tiesų – argi ne grožis tokie saulėlydžiai? Ar ne pasakiškos tos visos pusnys, kurias tuojau kėsinasi pakeisti tirpstančio sniego pliurzė, vakarais vėl tampanti didžiule pavojinga čiuožykla?.. Taigi – mėgaujamės, kol galime...

  
Projektas /  Istorija /  Pasaulio pažinimas

Toliau vartome senuosius pasaulio žemėlapius, stebime, kaip iš iliustratyvių jie tampa schematiniais, peržvelgiame senuosius Lietuvos žemėlapius, kuriuose net ir aš, tik filmuotoje medžiagoje po laiko kelis kartus peržiūrėjusi įrašą, randu pasislėpusį Lietuvos pavadinimą MAGNVS DVKATVS LITVANIAE – Didžioji Lietuvos kunigaikštystė.

Taip kalba pakrypsta ir apie to meto žmonių gyvenimą, skirtingų laikmečių gyvenimo būdą. Čia mums į pagalbą ateina prieš keletą metų namų bibliotekoje apsigyvenusios Steve'o Noon'o knygos apie besikeičiančią per amžius gatvę ir miestą, kur tarp visų kitų paveikslėlių aptinkame ir gatvės, apimtos maro, paveikslą. Liutauras tuojau prisimena istoriją apie prancūzų vagis, kurie, po ilgasnapėmis kaukėmis pasislėpę eterinių aliejų (kitur sakoma, kad įvairių žolelių acto) mišiniu prisotintas skepetaites, apiplėšinėjo mirusias maro aukas. O jūs ar žinote šią istoriją? 

Kita viduramžius menančia istorija mums tampa Rumunijos grafas Drakula. Kadangi Brano pilyje (kaip spėjama – vienoje iš šio grafo pilių) pati esu buvusi, gavau vaikams pasakoti, kokį įspūdį ji man paliko. 

Kaip žinia, ne grafo pilis yra baisiausia, o jos papėdėje esantis kankinimo įrankių muziejus. Liutauras degė noru rasti kokį nors video apie tą muziejų, bet tokį suradus, po kelių pirmų eksponatų pats paprašė išjungti – vaizdai išties nevaikiški... Taip... Viduramžių gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Todėl ilgiau čia neužsibuvome ir keliavome toliau...

Kažkaip pasisuko kalba apie įvairius išradimus. Liutauras dažnai mėgsta jutūbėj pasižiūrėti, kaip per laiką kito vieni ar kiti daiktai – telefonai, kompiuteriai, todėl neišvengėme šios temos ir šį sykį. Ir taip jau nutiko, kad visa tai nunešė mus į XX a. pradžios Paryžių, į garsaus kino kūrėjo George Melier istoriją, paliestą filme „Hugo išradimas“, kur kinas susiduria su laikrodžių tikslumu, o nuotykiai persipina su negailestinga to meto pamestinukų tikrove. Nuostabi Martino Scorcesės susukta tikrais įvykiais paremta kino juosta, kuri neabejotinai patiks, manau, ne tik vaikams, bet ir visiems, kiną mėgstantiems suaugusiems. :)

Beje, jei jau kalba apie filmus... Pamenate, prieš porą savaičių žiūrėjome filmą apie Kolumbą. Šį sykį pasimėgavome istorija apie Magelaną, žiūrėdami Ispanijoje sukurtą vaikišką-nevaikišką filmuką „Elkanas ir Magelanas“. Nuotykių dinamika jame ne disnėjiška, tad vietomis vaikams pritrūko dėmesio sekti visą istoriją, tačiau pažinčiai su šiuo keliautoju labai pravertė. Sužinojome ne tik, kad Magelanas gyvas savo tėvynės nepasiekė, bet ir apie pavojingąjį Magelano sąsiaurį, apie kurį aš ir pati žalio supratimo iki šiol neturėjau. Tad po šio filmo tęsėsi ir tolesnė mūsų pažintis su Pietų Amerikos žemyno „apačia“, žiūrinėjant žemėlapius, įvairią video medžiagą ir diskutuojant apie to meto keliones.

Keliavome taip pat ir į Niekados šalį kartu su filmu Piteris Penas. Tiesa, šioje vietoje kiek esu suglumusi, kodėl šis kūrinys yra įtrauktas į mokyklos programą. Skaitome dabar knygą, kad tai išsiaiškintume, nes filmas pasirodė šiurpokas... Vaikams ne itin patiko. Man – juo labiau.

Taip po truputį keliaudami filmais prisikasėme ir iki lietuviškosios Tūkstantmečio odisėjos „Vienas vardas – Lietuva“. Vaikai negalėjo patikėti, kad ir šiais laikais kažkas imasi plaukti aplink pasaulį. „O kam to reikia, juk pasaulis jau atrastas?“ – klausia Liutauras... Tad buvo proga pakalbėti apie šalies vardo garsinimą, apie žmonių gyvenimo aistras, apie iššūkius, apie norą pasigalynėti su stichijomis ir pan... 

Bet grįžkime prie mūsų lietuviškosios odisėjos. Šia kelione esu domėjusis anksčiau, mat joje dalyvavo mano buvęs darbdavys, todėl kažkada su didžiausiu malonumu skaičiau P. Kovo knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti sausam“. Jei nesate skaitę – rekomenduoju. O jei tenorite trumpai susipažinti su šia kelione, tuomet gal jums patiks šis valandos trukmės filmas apie Tūkstantmečio odisėją. Mums patiko. 

  
Eksperimentai / Judesys / Šventės

Tūkstantmečio odisėja atvedė mus ir iki eksperimento su kompasu. Juk dažnai teigiama, kad saulė tiksliai pietuose būna vidurdienį. Tačiau, kaip žinia, tai – ne visai tikslu, nes saulės padėtis priklauso nuo vietovės... Tad mes ryžomės išsiaiškinti, kada gi mūsų namuose saulė stoja tiksliai pietuose. 12 valandą padėję ant palangės kompasą, stėbėjome... Mūsų didžiam nustebimui, saulė iki tikslios kompaso rodomos krypties nenukeliavo nei 12 val., nei 13 val... Na, apie 13:30 šešėlis plius minus jau sutapo su kompaso rodomais pietumis... Kažkas man pasirodė čia įtartina. Ir, kaip jūs manote, kas buvo dėl to kaltas?.. O gi po palange įmontuotas metalinis tinklelis, kuris vertė kompaso rodykles rodyti netikslią kryptį. Todėl eksperimentą kartojome dar kartą, dabar jau lauke. Apie 12:15 val. jau kaip ir mūsų prilipinto ant kompaso dantų krapštuko šešėlis daugmaž sutapo su šiaurės rodykle, ir tai dar... ne visai... Galvojau jau, kad vėl kažką ne taip padarėme, kol neįlindau į šią puikią tikrojo saulės laiko skaičiuoklę, kuri padėjo susigaudyti situacijoje. Taip išsiaiškinome, kad mūsų vietovėje tiksliai pietuose saulė būna 12 val. 34 min. (vasaros laiku tektų pridėti papildomai vieną valandą, kas dar labiau atitolintų teoriją nuo praktikos). Beje, į šią svetainę įdomu įlįsti keletą kartų per metus, kad pasimatytų, kaip keičiasi dienos trukmė įvairiose pasaulio vietose tam tikrais sezonais. 

Taip mums beeksperimentuojant ir šventės atėjo. Mes iš tiesų nesame dideli švenčių mėgėjai, bet simboliškai pažymėti „prisiverčiame“. :) Tad Valentino dienai pažymėti kepėme širdučių ir žmogeliukų formų sausainius, Užgavėnėms suėjo bulviniai blynai.

Tuo tarpu Vasario 16-ajai teko liūto dalis... Seniai svajojome įsigyti istorinę valstybės vėliavą. Progai pasitaikius, įsigijome. Tik kol dar neturime jai tinkamo stiebo, tai tam kartui tik pasigėrėjome, išsitiesę ją ant sniego, ir pakabinome terasoje.

Mūsų turimos trispalvės gi istorija mena Sąjūdžio laikus. Mat ši dar mano tėtės siūta trispalvė yra ta, kurią tėtė nešdavosi į Katedros aikštę bei kitas vietas per tas įsimintinas Atgimimo dienas. Saugome ją dabar mes, ištraukdami išskirtinėmis progomis. Vasarą, tikiuosi, padarysime jai jau ir stacionarų kotą – kad į pusnis badyti netektų. :)

Na, o vaikai, užmatę Tūkstantmečio odisėjos filme, kad žmonės ant kalnų viršūnių kelia savo šalies vėliavas, ir patys šįkart tapo savo kiemo sniego kalno „alpinistais“, išdidžiai pozuojančiais prie trispalvės... :)

Tuomet sumanėme surengti Vasario 16-osios varžybas „Bėgimas dėl vėliavos“. :) Vaikams reikėjo nubėgti ~60 metrų, paimti vėliavą ir grįžti atgal. Džiaugsmo abiems buvo iki vėliavos „paėmimo“. 

Deja, kai ji atiteko Magdei, Liutauras liko bais nusiminęs ir nusivylęs, tačiau, kaip aš mėgstu sakyti, „bloga patirtis – taip pat patirtis“, todėl gyvenimas čia nesustojo, ir grįžę į šiltus namus tęsėme savo virtualias keliones po pasaulį.

Dailė

Atradau internete nuostabią A. Spelz'o knygą „Coloured Ornament Of All Historical Styles“ su įvairiais senaisiai pasaulio ornamentais. Mums ji labai gerai suėjo – viskas glaustai, aiškiai, paprastai išdėstyta.

Tuomet pasinėrėme į pasaulio tautinių rūbų lobyną. Youtube yra nemažai informacijos apie tai, mes gi pasiteinkinome šiuo video (3 dalys) ir keliais fragmentais (tame tarpe – ir Lietuvos) iš šio. Taip gavome progą „užkabinti“ istorinį ir tautinį lietuvių kostiumą bei sugretinti jį su kitų tautų drabužiais.

Muzika

Tuomet mus eilinį kartą pagavo muzika. Šįkart nusikėlėme į Pietų Ameriką, kuri įsuko mus į Argentinos tango, Brazilijos salsos ir kubietiškos rumbos ritmus...

Kuomet vėl „grįžome“ į Lietuvą, prisiminėme ir lietuviškas dainas, kurių vieną – mūsų mėgstamiausią – „Mažam kambarėly“ vaikai panoro išmokti groti ukulėlėmis. Tiesa, viskas prasidėjo per užgavėnes, kuomet prisiminėme liaudies šokį „Kepė močia blynus“. Na, o tada jau nešėmės per viską, ką žinome... :)
Muzika mus taip įsuko, kad – nepatikėsite – net tėvėlis ėmė mokytis groti ukulėle... Kaip anglai mėgsta sakyti, „I didn't see that coming“, arba, lietuviškai tariant, šito tai jau tikrai nesitikėjau... Taigi, kaip jau suprantate, net ir dviejų ukulėlių mūsų namuose darosi maža... :D Na, bet gal kaip nors pasidalinsime...

 
Planavimas / žaidimai

Kadangi teoriškai po Vasario 16-osios priklausytų mokyklinės atostogos, kurių mes paprastai nedarome, nes namuose mokantis ritmas nėra toks, nuo kurio reikėtų ilsėtis – juk nuo gyvenimo atostogų nėra, tiesa?.. Visgi visi, kas tik netingėjo, apie tas atostogas vaikams pranešė (nevyko nei smuiko, nei ukulėlės pamokos), todėl teko ir man eiti į kompromisą, skiriant vaikams kiek mažiau užduočių. Ta proga keletą dienų buvo „nuobodulio programa“, kurios sąlyga viena – gali daryti, ką tik sugalvoji, bet negalima naudotis nei kompiuteriu, nei planšete, nei telefonu. Tad vaikai traukė iš lentynų visus turimus žaidimus, piešė, grūmėsi su sniegu ir visaip kaip bandė „pratempti“ laiką... :D Aš vis laukiu tuo tarpu, kada gi tas bandymas „pratempti laiką“ virs į ką nors daugiau, bet kol kas sunkiai su tomis paieškomis sekasi... :D

Biblija

Kol vaikai nuobodžiavo, aš naują dainelę pagal Romiečių laiško 12:2 eilutę įdainavau. Šį kartą – apie (ne)prisitaikymą prie pasaulio ir jo būdo. Apie Dievo mums duotą pavyzdį, kaip turime gyventi. Kalbamės su vaikais apie draugų įtaką, apie tai, kur nuveda blogos kompanijos, ir kodėl mes turime visada galvoti, kur mūsų gyvenimo kelius gali pakreipti vieni ar kiti mūsų sprendimai. Teoriškai lyg ir viskas paprasta, ar ne? Deja, gyvenime ne viskas taip vienprasmiška... Ne veltui juk ir apaštalas Paulius sako: „Viskas man yra teisėta, bet ne viskas naudinga“. (1Kor 6:12)

 
Rašymas / Skaitymas

Taigi – tęsiant apie tą naudą... Nori nenori, tenka sėsti mokytis rašyti. Šioje vietoje turėčiau pasakyti, kad Liutaurui visada yra labai sunku imtis ko nors naujo – jam sunku išbandyti tai, ko nėra daręs, jam sudėtinga įveikti save, jei mato, kad iš pirmo karto to padaryti nepavyks. Todėl kas kartą turime įdėti daug pastangų, kai susiduriame su nauja užduotimi. Jau kuris laikas bandome susidraugauti su sakinių ir istorijų perkėlimu į rašytinį formatą. Su pačiu pasakojimu bernužėlis lyg ir neturi didesnių bėdų, bet štai tik padėk prieš akis baltą popieriaus lapą, ir jis tarsi pavirsta sunkia geležine spyna, kuriai atrakinti reikia nemažų pastangų. Todėl kaskart pradedame labai mažais žingsneliais. „Ne, nedarysiu, nesuprantu, nemoku“ – pagrindiniai burtažodžiai, lydintys dažną užduotį. Tačiau jei įveikiame tą tuščio lapo baimę ir pavyksta susitarti, kad imsime ir pabandysime, žiūrėk, ima ir viskas labai neblogai pavyksta. Taip šį kartą nutiko ir su būdvardžiais, su kuriais reikėjo sugalvoti ir užrašyti keletą sakinių. Pirmasis sakinys – su ašaromis, paskutinis – su šypsena ir išvada: „Bet čia juk visai nesunku... Ar galėsime kitą kartą vėl tokių sakinių sukurti?..“

Taigi – viltis, kad įveiksime ir ilgesnius rašinėlius, – yra. O tuo tarpu mėgstamiausia Liutauro rašymo užduotis – nurašinėti tekstą nuo pasirinktos knygos.

Magdė tuo tarpu pradėjo slėpti nuo manęs užduočių sąsiuvinį, vos pabandau įjungti telefono kamerą. Todėl per dvi savaites nedaug ką pavyko užfiksuoti, nors mergužėlė ir dailyraštį rašė, ir raitė mažąsias bei didžiąsias i, y raides. Tiesa, pavyko bent jau užfiksuoti, kaip linksmai kartu su Liutauru abu įveikinėjo 1 klasės teksto suvokimo užduotis (žr. video šio įrašo pabaigoje).

Kad viskas nebūtų taip „baisu“, kimbame į smagų M. Vainilaičio eilėraštį „Šalčio natos“ ir mokomės jį mintinai. Kadangi turime gudrią tokią aktorių trupės „Teatriukas“ išleistą knygelę „Vaikystės pusnys ir žiedai“, kurioje šis eilėraštis gyvena, susigundom paieškoti, ar nėra kur ir įdainuoto to eilėraščio. Randame. Tik kiek kitą tos dainos versiją. 

Matematika

Su Magde tęsiame ir kelionę po matematikos TAIP serijos pratybas. Bandome įveikti tai, ko pernai nepavyko – sudėties ir atimties su dviženkliais skaičiais labirintus. Nors labai pamažu tas suvokimas ateina, bet, panašu, kad vis tik jau pradeda mergužėlė suvokti, kas prie ko, nors skaitliukai ar pagalbinės Math-U-see kaladėlės dar tikrai nepadedami į šalį...

Liutauras tuo tarpu liūdi dėl pasibaigusių Šerloko Bono serijos knygelių ir bando piktintis, kodėl tokių nėra dalybos tema. Deja, pasipiktinęs ir susitaikęs su realybe, turi grįžti prie pratybų, kuriose bandome įveikti dalybą iš 4, 5, 6 ir 7. Dar pora savaitėlių, o paskui žiūrėsime, kas per siaubas baubas bus lygtys ir skaitiniai reiškiniai.

Anglų kalba

Bandant susidraugauti su anglų kalba, kuri, keliaujant po pasaulį, kaip matėme, tikrai daug kur praverčia, mums į pagalbą šį kartą ateina puiki įgarsintų knygų svetainė vooks.com su savo linksmai iliustruotomis ir profesionalių aktorių įgarsintomis istorijomis. Vaikams anksčiau labai patiko ten esanti knygelė apie arklį ir vienaragį, na, o šį kartą pasirinkome knygelę žiemiška tema „The mitten“. Šią pasaką žinome dar iš „Žaidimų laboratorijos“ laikų, todėl smagu buvo ją išgirsti/pamatyti ir angliškai.

Pasimėgaukite žiema, kol galite, nes nežinia, kiek jos bus belikę už dviejų savaičių... :) O kad liūdna nebūtų, tradicinis praėjusių dviejų savaičių video: