Žiema pusiaukelėje. Sniego – nors vežimu vežk. Džiaugiatės dėl to ar jau niurzgate, kad tas sniegas jau atsibodo? Jei vis dar džiaugiatės, tai jums su mumis pakeliui. Mums sniegas ir ta pusninė ramybė patinka... :) Medžiams gal tik kiek sunkiau nešti tą žiemos naštą. Kelios pušų šakos ir mūsų kieme sniego svorio neatlaikė – nespėjome suskubti joms į pagalbą...
Darbo krintant sniegui – per akis. Atsikėlus net laiptų iš namo nesimato, nors iš vakaro juk viską buvome švariai nukasę...
Kimbame į darbus... Sniego – iki kelių, o vietomis ir dar daugiau... Nuostabi mankšta, neleidžianti užsisėdėti.
Jei ne technika, po poros dienų gyvenimo pusnynuose atskubėjusi į pagalbą, taip ir sėdėtume užkasti, užpustyti, atkirsti visiškai nuo miesto, maisto ir kitų reikalingųjų paslaugų. O dar kaip tyčia sugenda mano kompiuteris, ir be specialistų pagalbos nepajėgiu jo sutaisyti... Tenka gyventi laukime, tačiau ši drama baigiasi sėkmingai – į miestą vis tik ištrūkti pavyksta, kompiuterį nuvežti į taisyklą ir jį atgaivinti – taip pat... Uf..
Visgi ne viskas taip paprasta... Traktoriaus nuo kelio nustumtas sniegas per naktį vėl užpustomas ant kelio – bandę mus pasiekti kurjeriai nuslysta į pakelės pusnis... Po kelių valandų bandymų išsikapstyti patiems, išgelbsti juos tik vietinis kaimo traktoristas...
Įklimpo: „Barbora“ ir ją atvažiavęs traukti džipas; iš paskos atlėkęs kitas kurjeris išvengė žiemos linksmybių...
Ta proga prisimename laiko patikrintą krovinių gabenimo būdą – roges... :))
Traktoriaus išstumdyti sniego gabalai – vos ne vaikų dydžio...
Už tai labai lengva iš didžiulės pusnies išsikasti sniego namą – iglu...
Saulutei išlindus.
Miške
Saulė kyla...
Projektas
Kai žiema tokia, nėra nieko geriau, kaip turėti šiltus namus, daug knygų ir internetą... :) Visu tuo pasinaudoję tęsiame savo nepaprastąsias keliones po pasaulį... Susipažįstame su seniausiais žemėlapiais. Paruošiu vaikams tų žemėlapių korteles, kurias suklijuojame į atitinkamus lapus mūsų „Amžių knygoje“.
Kadangi žemėlapius spausdinau namuose juodai-baltai, tai kai kuriuos jų iš karto pasiruošiau bespalvius. Tačiau visus juos taip pat peržiūrinėjome ir kompiuteryje, spalvotus, didelius. Kai kuriuos radome ir savo turimose knygose, kurias vartydami aikčiojome. Ne tik vaikams, bet ir man pačiai buvo nematyti praktiškai visi žemėlapiai: tiek seniausias Babilono molinis žemėlapis(~2400-2200 m. pr. Kr.), tiek Hekatėjo Miletiečio (~500 m. pr. Kr.), Eratosteno (~200 m. pr. Kr.), Tito Pomponijaus Melos, sudalijusio pasaulį į žemynus (~43 m. pr. Kr.), tiek Klaudijaus Ptolemėjo (~150 m.), suraižiusio pasaulio žemėlapį į 360º, ar ispanų vienuolio Beato sudarytas žemėlapis, paremtas Bibliniu pasaulio vaizdu (776 m.). Kvapą gniaužė Idrisijaus (Marokas) sudarytas tiksliausias to meto žemėlapis – Tabula Rogeriana (1154 m.), Pietro Vesconte portulanas (1321 m.) ir Kataloniškojo atlaso fragmentai (1375 m.), kuriuose ieškojome Lietuvos. Taip prisikasėme iki XV-ojo amžiaus ir pirmojo gaublio. Jei įdomu ir jums visi tie žemėlapiai, įlįskite čia į Vikipediją.
Toliau savo kelionę tęsime kitą savaitę.
Toliau savo kelionę tęsime kitą savaitę.
Pasaulio pažinimas / gamta
Pakeliavę virtualiai senaisiais žemėlapiais, ištrūkome su Liutauru (Magdė tądien atsisakė) į mišką užtvirtinti pažintį su kompasu. Pasiėmę vietinį orientacinio žemėlapį patraukėme į mišką. Įvyniojau visa tai į „lobio paieškos“ formatą, nes kitaip tai, žinote, kaip būtų: „Aj, sninga, aj, šalta, aj, ko man ten eiti?..“ :D
Ant jaunų eglučių viršūnių aptikome keistas apnašas. Kiek bandėme grįžę ieškoti informacijos internete,
išsiaiškinome, kad tai greičiausiai kažkokia liga...
išsiaiškinome, kad tai greičiausiai kažkokia liga...
Taigi. Į kišenę Liutaurui nematant įsikišau „Snickers“ šokoladinį batonėlį (turėjau pažadėti, kad lobis bus tai, ko šiaip paprastai neperkame ir namuose neturime), ir patraukėme į kelionę. O pakeliui abu labai smagiai pasišnekėjome. Tiek apie žemėlapius, azimutus, kompasus, tiek apie Minecraft'ą, tiek apie kitas svajones (žr. video apačioje). Nežinantiems pasufleruosiu, kuo šis pasivaikščiojimas ypatingas: Liutauras yra iš tų, kuris padarys viską, kad tik jam vienam netektų niekur eiti, nieko daryti. Jei Magdė nesutinka ko nors daryti/eiti kartu, jis irgi neis. Todėl aš visada labai džiaugiuosi tomis retomis progomis, kai atskirai su kiekvienu vaiku (išskyrus tas akimirkas, kai kokias nors mokomąsias užduotis jie atlieka kiekvienas atskirai su manimi) pavyksta ką nors nuveikti. Lygiai taip pat už tat džiaugiausi ir kai kitądien vien su Magde išėjome pasivaikščioti, po pusnis pabraidyti...
Labai į temą mums įsipaišė ir Liutauro pagaliau išsirinkta kalėdinė dovana – dronas. Praktikuojame jau antri metai tokią dovanojimo sistemą: vaikams dovanojame nedideles pinigines sumas, už kurias, sudėjus kartu su gautomis iš močiutės, babytės ir dėdės, jie išsirenka kokią vieną stambesnę dovaną. Taip išvengiame bereikalingų smulkių dovanėlių, kurios po savaitės atsibosta ir tampa eiliniu balastu namuose, o ir vaikai, neįsprausti į laiko rėmus, gauna galimybę gerai apsvarstyti, ko tikrai nori. Taigi. Liutauras jau seniai norėjo drono. Tačiau mes vis delsėme, laukėme, kol vaikis išmoks atsargiau elgtis su daiktais (Liutaurui šioje vietoje yra erdvės tobulėjimui). Panašu, kad tokia valanda atėjo, nes teko ilgai įkalbinėti Liutaurą išeiti su dronu į lauką – baiminosi bernužėlis, kad į sniegą neįkristų, kad nesugestų..
Iš tiesų naviguoti droną pasirodė ne taip jau paprasta. Tačiau buvo proga susipažinti su tuo, kas yra kalibravimas, kokia tvarka sudėlioti drono sparnai (jie dviejų tipų, poromis sudėti įstrižai). Praktikavomės saugiai jį pakelti ir nuleisti, apsisukti, skristi numatyta kryptimi, teko pakalbėti ir apie duomenų, kuriuos dronas filmuoja, saugumą, apie žmogaus privatumą ir panašius dalykus.
Biblija
Kaip tikintieji gi, kalbame apie mūsų pačių amžinąjį saugumą. Kas mus gali atskirti nuo Dievo, nuo sielos išgelbėjimo? Ogi niekas... Apie tai ir nauja dainelė pagal Laiško romiečiams 8 skyriaus 38 eilutę:
Taip pat pradėjome skaityti Džono Bunjano knygą „Piligrimo kelionė“. Tai – viena iš tų žymiųjų „gyvųjų knygų“, kurią Šarlotė Meison yra įtraukusi į rekomenduojamų knygų sąrašą bet kurio amžiaus vaikams, kurie pradžioje gali klausytis jos kaip pasakos, vėliau – kaip alegorijos.
Skaitymas / literatūra
Taip pat bandėme užgriebti ir kitas turimas knygas apie pasaulį ir jo atradėjus, keliautojus. Pradėjome nuo H. Alexander ir M. Hamilton knygos „Vaiko pažintis su pasauliu“. Liutaurui labai patiko, tuo tarpu Magdei dar pasirodė per sudėtinga. Bent jau pradžia, kur pasakojama apie žemėlapius, jų sudalijimą ir pan. O štai P. Novaresio knyga „Didieji atradėjai“ paliko labai didelį įspūdį. Vienas paskutiniųjų mūsų pirkinių (ačiū sena.lt), kuriuo nepaprastai žavimės. Gigantiška knyga su nuostabiomis iliustracijomis ir dar puikesniais keliautojų bei jų kelionių aprašymais. Turėčiau daugiau laiko, tai turbūt ne vieną kartą ją nuo-iki perskaityčiau. Nežinau, kaip jūs, bet aš turiu įtarimą, kad savu laiku mokykloje viso to gal tik kokį vieną procentą girdėjau ir žinau... Kvapą gniaužiančios istorijos apie senųjų keliautojų vietinius atradimus, apie keliones jūromis, tuos pačius vikingus, aplenkusius Kolumbą atrandant Ameriką (va taip, prireikė ne vieno dešimtmečio, kad sužinočiau, jog vikingai penkiais šimtais metų anksčiau už K. Kolumbą nuplaukė į Šiaurės Amerikos žemyną), apie šilko kelią ir daugybę kitų dar mūsų nespėtų perskaityti istorijų. Tam kartui prisikasėme tik iki K. Kolumbo, jo istoriją vainikuodami peržiūrėtu filmu „1492: Rojaus užkariavimas“. Filmas įdomus, įtraukus, tik pabaigoje kiek per daug žiaurios kovų su salų genčių gyventojais scenos. Tai jei nutarsite pažiūrėti, turėkite tai omenyje.
Muzika
O dabar pasinerkime į kelionę po... muzikos pasaulį. Pripažinsiu – kai kalba pasisuka apie muziką, turiu pristabdyti arklius. Man pačiai muzika yra neatsiejama gyvenimo dalis. Ir nors mūsų namuose paprastai neskamba nei radijas, nei šiaip specialiai klausomės kažkokių muzikos įrašų – anaiptol, mes labai mėgstame tylą, – vos progai pasitaikius (aišku, jų tarp visų darbų nepasitaiko per daug) aš pati sėdu prie pianino tiesiog pagroti, paimprovizuoti, ir visada džiaugiuosi, kai vaikai parodo iniciatyvą į visa tai pasinerti su manimi. Pirmas toks vaikų iniciatyvos žingsnis buvo tuomet, kai Liutauras, būdamas trejų, pasakė, kad nori išmokti groti smuiku. Du metus tikrinau, ar noras nepraeis. Nepraėjo. Sesė neužilgo panoro taip pat sekti brolio pėdomis. Antrąsyk tai nutiko prieš mėnesį, kai Liutauras po mūsų kalėdinio muzikinio sveikinimo filmavimo, kuomet sukome be perstojo Jose Feliciano dainos „Feliz Navidad“ video klipą, pareiškė: „Noriu ir aš išmokti groti gitara“. Hm... Paklausiau, ką galvotų apie mažesnį gitaros variantą – ukulėlę. Peržiūrėjus keletą video su ukulėlės atlikėjais, alternatyva pasirodė patraukli. Magdė, žinoma, panoro taip pat išbandyti. O dar labiau nudžiugo, kai sužinojo, jog jos geriausia draugė Barbora taip pat domisi galimybe išmokti groti šiuo instrumentu. Taip prieš mėnesį prasidėjo mūsų kelionė po ukulėlės pasaulį.
Šią savaitę gi, po mūsų šeimyninių muzikos pamokų, kuomet domėjomės įvairių pasaulio kraštų muzika, Liutauras pareiškė:
– Mama, man labai patinka tokios muzikos pamokos. Gal galime dažniau ką nors tokio pasižiūrėti?.. Na ką... Suksiu galvą toliau, ką čia dar įdomesnio atradus ir pasiūlius. O tuo tarpu jūs pasižiūrėkite, koks įdomus šis šaltinis apie įvairių tautų muziką. Galite pasirinkti bet kurią jus dominančią šalį ir pasinerti į dar neatrastus muzikos vandenis.
Mūsų gi namuose apsigyveno antra ukulėlė. Pirkta nebrangiai per skelbimus, ilgai keliavusi iki mūsų užpustytais keliais, bet dabar jau čia, taip vadinama koncertinė, kiek sodresnio skambesio nei mažesnioji jos sesė – tradicinė sopraninė ukulėlė.
Žodžiu, peštynės dėl vienos ukulėlės jau praeityje, o šiai dienai turime galimybę pasimėgauti ukulėlių ansambliu. :) Magdė ypač laiminga. Gaila, kad Liutauras vengia kameros, tačiau tikimės, kad ateityje ir su juo ką nors „suskelsime“. :)
Matematika
Pats metas pakeliauti po matematikos džiungles. Vartinėjau kurią tai dieną virtuvėje sau pasiėmusi knygą „How to be good at math“. Čia priėjo Liutauras ir tarė:
– Ką čia turi? O, kas čia per skaičiai... O čia?..
Taip mes nejučia ėmėme versti lapą po lapo, kalbėdami apie arabiškus ir romėniškus skaitmenis, apie teigiamus ir neigiamus skaičius, apie trupmenas, apie įvairias skaičių sekas, apvalinimą ir... daugybą bei dalybą. Pagal programą pastarosios dvi dabar turėtų būti itin aktualios Liutaurui, todėl šią knygą buvau atsivertusi būtent ieškodama patrauklaus formato daugybai įtvirtinti. Kažko ypatingo neradau, tačiau ant mūsų stalo puikavosi ir kita knygų pora – „Šerloko Bono“ sudėties ir atimties bei daugybos ir dalybos detektyvai. Pasiėmėme iš bibliotekos jas visai šviežutėles, panašu, kad dar niekieno nevartytas...
Pažvelgusi į pastarąsias supratau: jei noriu Liutaurą sudominti daugyba ir dalyba, šios knygelės bus pats tas. Neklydau. Puslapis po puslapio įveikėme visą knygelę ir visą daugybos lentelę iki 12 (knygelė versta iš anglų kalbos, tai toks nelietuviškas formatas išėjo, bet mums tik į naudą). Liutaurui ši knygelė nepaprastai patiko (žr. video įrašo pabaigoje). Net klausė, ar nėra kažko panašaus kitiems dalykams, kaip, pvz., rašymui... Žodžiu, jei jūsų vaikui daugyba ir dalyba – iššūkis, labai rekomenduoju pasikviesti į pagalbą Šerloką Boną – bus smagu ne tik vaikui, bet ir jums. Išduosiu paslaptį, kad net aš sužinojau vieną kitą daugybos iš 4 ar 8 triuką. Jau nekalbant apie mano žinotą, bet tikrai ne visiems žinomą pirštų pagalbą dauginant iš 9.
Magdė labai norėjo imti iš brolio pavyzdį ir tą patį padaryti su analogiška sudėties bei atimties knygele, deja, jai pasisekė mažiau. Mat nors ant viršelio nurodyta, kad knygelė skirta vaikams nuo 7 metų, joje yra ne tik pirmos klasės uždavinių. Ji skirta visoms 1-4 klasėms, įskaitant ir paprastąsias bei dešimtaines trupmenas, ir neigiamus skaičius, ir reiškinius su vienu nežinomuoju. Tad entuziastingajai mergužėlei, deja, teko ne tik minėtos knygelės puslapiais prasieiti, bet dar ir prie tradicinių pratybų sąsiuvinių padirbėti... :)
Rašymas
Pratybų sąsiuviniai gelbsti ir kovoje su rašymo malūnais... Magdė galynėjasi su e, ė ir ie rašyba, Liutauras – su veiksmažodžių laikais. Kad smagiau būtų, įtraukiame žodinių žaidimų. Pvz., sukurti tris istorijas: viena jų turi būti vartojant esamąjį laiką, kita – būtąjį, trečia – būsimąjį laiką (žr. video įraše). Pasiseka visai neblogai. Ir tema „pačiupinėta“, ir vaikams smagu.
Dailė
Įveikus visas užduotis, smagu ką nors nekasdieniško nuveikti. Tam šį kartą labai puikiai tinka siūlų burbulai. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad vaikams taip patiks juos gaminti... Liutauras net iškėlė idėją prigaminti tokių mokyklos Kaziuko mugei, jei iki to laiko karantinas pasitrauktų...
Nežinau, nežinau, ar entuziazmo čia jiems užteks abiems su tais bumbulais, nes jau vos kelis padarius kantrybė baigėsi... :D
Eksperimentai
Kantrybės užtat visada užtenka žaidžiant ir kvailiojant... :D
Kaip jūs manote, kam gali būti skirta vonia? Atspėjote – sniegui ji taip pat tinka... Tiesa, sniego vonių nepriiminėjome, nors palakstyti po sniegą basomis bandėme. Grūdinomės, supraskite... :)
Tiesa, vonia nėra būtina norint sniego audrą ar sniego torto degustaciją surengti. Tam puikiai tinka ir didesnis dubuo... :))) Ypatingai skanu, pasirodo, sniegas su klevų sirupu. Su ką tik išvirtu šiltu kompotu – irgi visai nieko. O štai su šaldytomis uogomis – ne itin skanu. O jūs ar kada siūlėte savo svečiams sniego patiekalų?.. :D
Gyvenimas natūraliai padiktavo ir dar vieną žaidimą-eksperimentą. Tai – sniego tirpdymas ir jo garinimas. O jei dar pridėsite druskos, iš viso išeis magija... Liutauras, pvz., nežinojo, kad garinant sūrų vandenį druska neišgaruoja... Greta sūdyto sniego verdantis uogų kompotas irgi labai pravertė vandens distiliavimo ir spalvos „neišgaravimo“ pailiustravimui...
Virtuvė – geriausia vieta eksperimentams... :)
Žaidimai / susitikimai
Karantino sąlygomis ne taip paprasta rasti alternatyvas vaikams pažaisti su savo bendraamžiais, todėl labai džiaugiuosi, kad Liutauras ir Magdė taip laiku užmezgė ryšius su draugais, su kuriais gali žaisti bent jau virtualiame pasaulyje. Minecraft'as, kurio dėka šiemet vaikai sužinojo ne tik apie patį žaidimą, bet ir pramoko laikytis taisyklių, susitarti, ieškoti sprendimų, atrasti naujus dalykus bei juos ištirti, tapo savotišku gelbėjimosi ratu šiame keistame laikotarpyje. Todėl visuomet smagu matyti džiaugsmingus vaikų veidus, laisvai liejamas emocijas kartu gaudant kokį nors priešą ar grumiantis su netikėtai juos „užpuolusiais“ nelauktais svečiais. O paraleliai skaitomos knygelės apie šį žaidimą, žiūrėk, dar ir skaitymą po truputį padeda prisijaukinti... :)
Vis tik labai smagu buvo netikėtai išgirsti kaimynų automobilį, atriedėjusį patikrinti jų apsnigto vasarnamio stogų... Tad vaikai bent trumpam pasimatė, pasidžiaugė, prasiblaškė. :)
Tokios tam kartui žinios iš mūsų kaimo, kurių dalelę pabandėme, kaip visada, išsaugoti ir video formatu.
Iki susitikimo prie artimiausios pusnies saulei leidžiantis!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą