Kai pradėjo snigti, ir pušų lajos sliegiamos sniego tapo panašios į eglių, į mūsų kiemą pilna koja įžengė atostogos...
Pratybų sąsiuviniai, kankinti iki pat sausio pirmosios, pagaliau buvo baigti ir užversti, ir savaitės tvarkaraščiuose beliko vieninteliai inkarai – būreliai. Magdė, tiesa, pradėjo niurzgėti, kad jai nebepatinka dailė. Iš tiesų – tos keistos šventinės temos, išskyrus kalėdinio atviruko piešimą, man irgi pasirodė ne itin patrauklios ir „pritemptos“. Todėl teko gerokai įkalbinėti Magdę, kad pabaigtų, ką yra pradėjusi – jau turėjome patirties, kad viduryje mokslo metų jai buvo atsibodęs smuikas, ir susigundėme tada nutraukti jo pamokas. O dabar štai mergužėlė vėl užsimanė juo groti... Mūsų prieškalėdiniai pasidainavimai įtakojo ir tai, kad vaikai panoro išmokti groti ukulėle (maža havajietiška gitara), ir aš mielai „pasirašiau“ tokiam jų norui, nes ir pati neatsisakyčiau pramokti ja groti. Taigi sprendimas buvo vienbalsis: perkam ukulėlę! Greitai išsirinkome internetu ir užsisakėme oranžinę gražuolę. Tiesa, dėl spalvos buvo daugiausia debatų, nes vienam patiko balta, kitam – mėlyna su jūros bangų piešiniu, trečiam – prislopinta mėlyna... Galiausiai nusprendėme, kad klasika yra klasika, ir nugriebėme oranžinę. Kai ji atkeliavo, sunku buvo pasidalinti. Vaikai ėmė prašyti, kad nupirktume dar vieną, tačiau sutarėme, kad iki vasaros palauksime ir pažiūrėsime, ar tikrai ta meilė ukulėlei tokia didelė, kaip pirmosiomis dienomis.
Na, o kai po kelių dienų pirminis entuziazmas atslūgo, supratau, kad arba reikia griebti jautį už ragų, arba pamiršti visą šį reikalą. Savarankiškai judėti į priekį nelabai buvo kaip, todėl nusprendžiau paieškoti ukulėlės mokytojos, ir jau už kelių dienų Magdė kartu su Liutauru susipažino su ukulėlės mokytoja Monika. :) Magdė, kaip ir galima buvo tikėtis, pradžioje spyriojosi, kad jokios mokytojos jai nereikia, ir kad ji jokiu būdu nelankys „jokio ukulėlės būrelio“, tačiau įkalbėta pabūti bent pirmojoje pamokoje, o tik paskui spręsti, vėliau turėjo atsiimti savo žodžius: pirmoji ukulėlės pamoka abiems nepaprastai patiko, nepaisant to, kad tai buvo įžanginė pamoka su daugiau teorijos nei praktikos!
Тokiu būdu mūsų namuose atsirado daugiau muzikos... :)
Na, o visa kita, kas karaliavo visą savaitę, be abejonės, buvo sniegas! Po pernykštės besniegės žiemos jo buvome išsiilgę visi. Todėl veikla keitė veiklą: tai lipdėme visi senį besmegenį, tai traukėme roges, slides, stojome į sniego gniūžčių karą, voliojomės kartu sniege, darėme sniego lietų... Telefonas dažnai likdavo namuose, tad geriausi vaizdai liko užfiksuoti tik atmintyje... :)
Tikrai ne paskutinėje vietoje buvo ir kompiuteris – kada jei ne per atostogas galima leisti vaikams juo atsižaisti... Tai taip ir laviravome – laukas, kompiuteris, laukas, būreliai... :)
Šalia Minecraft'o, kuriuo vaikai žaidė ir vieni, ir tinkle su draugais Barbora, Simonu ir Vykintu, atsisiuntėme dar vieną labai įdomų, Vykinto mamos rekomenduotą žaidimą – „Inventioneers“ (Išradėjai). Tai – žaidimas, apie kokį seniai svajojau, kad kažkas tokio vaikus patrauktų. Nes tai – ne koks bukas šaudymas-gaudymas, o iš esmės – mąstymo ir, sakyčiau, fizikos dėsnių pažinimo žaidimas. Bandydamas sukonstruoti įvairių vienas kitą veikiančių reiškinių grandinę, susipažįsti su tuo, kaip veikia oro jėga, magnetai, lazeriai, veidrodžiai, ugnis, inercija, atatranka, dantračiai ir kt. Įsitraukėme į šį žaidimą visi, kartais labai ilgai sukdami galvas, kurioje vietoje ką padarėme ne taip, kad kažkas tai neveikia...
Žodžiu, tikrai labai rekomenduoju. Žaidimo dėka mokėmės kantrybės, atlikti darbą iki galo ir nenueiti lengviausiu keliu. Mat iš principo čia galimi du variantai – išspręsti duotą uždavinį taip, kad rezultatas tiesiog būtų, o galima taip, kad papildomai pakeliui surankiotum ir nupieštoje schemoje išdėstytas žvaigždutes. Liutauras pradžioje visai ignoravo tas žvaigždutes, nekantraudamas pamatyti, kas gi bus toliau. Tačiau po truputį pavyko mums susitarti, kad bandome tol, kol padarome taip, kaip galime geriausiai. Po keleto dienų Liutauras pripažino, kad ir jam dabar patinka daryti taip, kad pakeliui surinktume visas žvaigždutes. Taigi – šalia smagumo gavome ir labai naudingų gyvenimiškų pamokų...
Na, o tuo tarpu... :))) Kol vaikai atostogavo, ką gi veikė tėvai?.. Tėtis dirbo įprastus darbus, retkarčiais neatsispirdamas, žinoma, žiemos malonumų pagundoms – kaip ir aš. Tačiau vaikų atostogos yra toks metas, kai turi galimybę susitvarkyti kitus reikalus. Tuos, kuriems neišeina skirti daugiau dėmesio mokslo dienų eigoje. Tai – jo didenybė planavimas...
Ne itin patrauklios BUP (Bendrųjų ugdymo planų) paklodės...
Kuomet rugsėjo mėnesį susidėlioji metų planus, jau po pirmojo mėnesio imi matyti, kad ne viskas vyksta taip, kaip norėtųsi. Tai čia, žiūrėk, kažkas einasi lengviau ir sklandžiau, o kažkas atvirkščiai – vos išsijudina iš vietos, nutempdamas visus tavo gražius ketinimus ir planus šuniui ant uodegos... Todėl tokia štai mokslų pauzė viduryje mokslo metų bent jau man yra tiesiog gyvybiškai svarbi – kad susivokčiau, kur čia mes esame, kiek čia ko vaikai išmoko, kur link galime judėti toliau.
Seniai norėjau rasti laiko taip vienu ypu prisėsti kokią gerą savaitę ir susirankioti į krūvą tas visas į šalis išsisklaidžiusias planavimo šukes – bendrųjų ugdymo programų reikalavimus, vadovėliuose esančią medžiagą, „Classical conversations“ temas, reikalingos perskaityti literatūros sąrašus ir kitus padrikus elementus, kurie atskirais lapais gyvena savo gyvenimus kas kur – segtuve, ant šaldytuvo ir pan... Tai štai – šventėms praėjus pagaliau ir aš galėjau tiesiog sėsti ir viską susidėlioti...
Ne mažiau svarbiu uždaviniu man atrodė rasti vizualinį tų susidėliotų planų sprendimą. Nes per laiką supratau, kad tas formatas, kuriuo savo planus susidėliodavau iki šiol, man pasidarė per sudėtingas. Kuomet viskas ima klibėti mokslų eigoje, sunku darosi tą savaitėmis suskaidytą planą suvaldyti ir atsirinkti, kas kurioje vietoje yra. Ir vietoje to, kad jis taptų pagalbininku, jis pasidaro kliuviniu...
Negana to, vis norėjau rasti sprendimą, kaip į visa tai įtraukti daugiau ir vaikus – kad ir jie aiškiai matytų bei suprastų, kur mes esame, ko dar reikėtų išmokti, kur pasistengti... Kiek anksčiau internete rastos idėjos apie „mokslo namą“, kurį kažkada buvau padariusi Liutaurui ir pakabinusi ant sienos, bei kitas iš principo identiškas „raketos“ variantas nesuveikė – ant sienos pakabintas lapas taip ir lieka kabėti, visai neatlikdamas savo darbo. Todėl ilgai sukau galvą, kokiu formatu viską pateikti vaikams, kad ir jiems būtų nauda, ir man...
Tačiau apie tai plačiau papasakosiu po poros savaičių, o tuo tarpu kviečiu pasižiūrėti, ką pavyko (nors ir ne gausiai) užfiksuoti video formatu. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą