Karantinas staigiai užtrenkė visas duris. Šlept per pakaušį, ir ramu... Sėdėkite namie, brangieji. Nes koronai visai nesvarbu, kokie darbai buvo pradėti, kokie nebaigti. Todėl mūsų geri norai padėti draugams pasidaryti svetainės remontą baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo – paskutinę minutę spėjome draugams telefonu patarti, ką jie gali nusipirkti, jei nori tą remontą pasibaigti patys. Džiugu tai, kad draugai vis tik pasitaikė nepėsti ir patys puikiai susidorojo su lubų bei sienų dažymo iššūkiu.
Mes gi dar spėjome vieną dieną pasidžiaugti Vykinto draugija ant užšalusio ežero ir žaidimų aikštelėje (kai dar kontaktai nebuvo apriboti iki vieno šeimos ūkio), o tada...
Prieškalėdinai projektai
Tiesa, mums, kaip namisėdoms, tas užsidarymas nebuvo skausmingas – anaiptol, sakyčiau... Išsitraukėme naują stalo žaidimą „Ticket To Ride. Europe“ ir nėrėme visa galva į jį...
Senokai norėjau šį žaidimą vaikams nupirkti, ir štai užtaikiusi ant žaidimų išpardavimo taip ir padariau. Jei neteko žaisti, turėdami progą būtinai pabandykite. Tikrai smagus, nors iš pirmo žvilgsnio ir paprastas. Žaidėme kelias dienas iš eilės. Stumdėme traukinukus, skaičiavome vagonus, kūrėme geležinkelių tiesimo strategijas, bandėme rasti ir įsiminti miestų pavadinimus, dalinomės gera nuotaika, džiaugėmės vienas kito laimėjimais, guodėme pralaimėjusius... Žodžiu, buvo tikrai smagu.
Tiesą pasakius, norėjau šias porą savaičių skirti netradicinių žemėlapių temai, todėl šis ant XX a. pradžios žemėlapio išdėliotas žaidimas tam labai pasitarnavo. Bandėme taip pat susipažinti ir su žvaigždėlapiais, tačiau visas porą savaičių neaptikome nei vieno vakaro su giedru dangumi, todėl teko šią mintį atidėti kitam kartui. Ir man teko persiorientuoti kita kryptimi. Ilgai galvoti nereikėjo, nes pats laikas diktavo dienų ir savaičių temas. Artėjo Kalėdos, ir norom nenorom viskas su didžiuliu pagreičiu skriejo jų link. Vieną dieną rinkomės savo sklype eglutę (jų čia pas mus kasmet pridygsta apsčiai), nešėme namo, puošėme...
Jau praktiškai Kalėdine tradicija tampa ir imbierinių sausainių kepimas. Tiesa, anksčiau mielai lipdydavome imbierinius namelius, kuriuos galėdavome įteikti draugams dovanų, ko negalėjome padaryti šiemet, todėl apsiribojome plokščiais sausainiais, kurių prikepėme ir paprastų, ir vardais aprašinėtų, ir tiesiog visaip kaip prikeverzotų. :)
Taip pat mūsų laukė krūvelė kalėdinių atvirukų, kuriuos tradiciškai kasmet siunčiame giminėms ir artimiausiems draugams Lietuvoje bei kitose šalyse... Tiesą pasakius, šių atvirukų ruošimas prasideda dar lapkričio pradžioje, kuomet sugalvojame, kokia bus šių metų nuotraukos dominuojanti spalva, susideriname aprangą (jei ko neturime, skolinamės ar ieškome vinted skelbimuose). Kai jau šis reikalas būna išspręstas, skiriame vieną pusdienį savo tradicinei auto-fotosesijai. Šiemet ji jau dešimtoji. Oranžinė. :) O kadangi šiemet vaikai atrado Minecraft'ą, taip jau susidėliojo, kad mes ne kartą kalbėjome apie grafikos geometrizavimą, pikselius ir panašius dalykus. Iš viso to išėjo įdomus bandymas paimti mūsų nuotrauką ir pikselizuoti ją. Nuo štai tokios...
Taip užsiėmę sulaukėme gruodžio 18-osios, kuomet prisijungėme prie mokyklos paruoštos virtualios kalėdinės šventės. Kai ką vaikams buvo labai įdomu stebėti, kai kas jiems buvo nuobodu, vis tik iki galo išbuvome, pasidžiaugėme kitų sukurtais ir pasidalintais šventiniais sveikinimais, palinkėjimais.
Mes gi kažkaip per vėlai susivokėme, apie ką visai tai, todėl su savo sveikinimais į šventinį mokyklos traukinį pavėlavome. Magdei pastaruoju metu užėjęs koks tai vaidinimo ir improvizacijų vajus, deja, nevirto į rimtesnį veikalą... Tačiau rankų nenuleidome ir toliau ruošėmės šventėms – klausėmės kalėdinių dainų, dirbome įvairius kitus darbus, kol štai vieną dieną, bežiūrint nuostabų Jose Feliciano dainos „Feliz navidad“ video klipą, jis mus taip pagavo, kad Liutaras pareiškė: „Aš irgi norėčiau, kad mes sukurtume tokį“. Buvo likę dvi dienos iki Kalėdų, vėlokas vakaras, vaikai jau buvo su pižamomis, pasirengę eiti į lovas, tad aš teatsakiau, kad rytoj galėsime apie tai pagalvoti.
Vaikams sugulus manęs ta idėja neapleido. Nuėjus miegoti galvoje dar ilgai sukosi pagavi „Feliz navidad“ melodija, o prieš akis jau piešėsi įvairūs vaizdiniai, kaip smagu būtų iš tiesų imti ir sukurti kažką panašaus, tik savo. Užmigau. Po poros valandų paviršutiniško miego nubudau – niekaip negalėjau išmesti iš galvos tos galimybės išnaudoti šią puikią vaikų entuziazmo bangą. Įsijungiau telefoną, e-užrašinėje ėmiau kurpti siužetą galimam klipui. Sąrašas galimų nufilmuoti su vaikais scenų išsiplėtė iki šešiasdešimties. Tada jau galėjau ramiai užmigti ir laukti ryto. Kiek numigusi atsikėliau ir susiradau šios dainos karaoke versiją, kitaip tariant – garso takelį, kuris puikiai tiko mūsų video sveikinimo pagrindui... Na, o tada atsikėlė vaikai. Kuomet pasiūliau vis tik įgyvendinti iš vakaro kilusią idėją, vaikai labai susižavėjo ir tuoj puolė skaityti mano paruoštą sąrašą. Dar kartelį įsijungėme vakarykštę dainą ir šiek tiek ją paanalizavome, kad vaikai turėtų bent šiokį tokį supratimą, kaip mes ką darysime ir kokio rezultato sieksime. Таčiau jei galvojate, kad toliau viskas ėjosi mums tarsi per sviestą, stipriai klystate. Nes čia viskas ir prasidėjo: „Aš nenoriu taip rengtis!“ „Aš nedainuosiu!“ Palaipsniui spalvos tirštėjo: „Na kiek čia galima kartoti???“ „Fui, kaip lyja, man šalta, aš noriu namo!!!“ „Pati ir dainuok!“... Na gerai, pripažinsiu, viskas iš tiesų vyko bangom. Jei vienas užsiožiuodavo, tai kitas pareikšdavo, jog tuomet jis darys, tada jau, žiūrėk, ir pirmasis atlyždavo ir vėl prisijungdavo... Taip laviruodami ant nekantrumo, džiaugsmo, entuziazmo ir nuovargio bangų, nufilmavome apie pusę reikalingų filmukui scenų. Vaikams leidau eiti pailsėti, o pati sėdau peržiūrinėti filmuotos medžiagos ir sužiūrėti, ko dar trūksta. Paaiškėjo, kad realiai mums jau užtenka to, ką nufilmavome maždaug per pusantros valandos. Beliko po pietų įdainuoti solo partijas. Ir čia Magdė pareiškė, kad ji nedainuos. Derybos buvo nuožmios... Bet vaisingos. Įkalbėjau. :) Vėlai vakare viską sudėjau į krūvą ir štai ant pačių Kūčių suspėjome nusiųsti draugams savo sveikinimą:
Taip ekspromtu visai neplanuotai gimė šis kūrinėlis, suteikęs ne tik mūsų draugams daug gražių emocijų, bet ir mums patiems. Plius jis buvo labai puiki proga dar porą dienų kalbėtis su vaikais apie tai, kam reikalingi vieni ar kiti mūsų įgūdžiai ir kokių įgūdžių reikia štai tokiam filmukui sukurti ir kaip tie įgūdžiai mūsų gyvenimuose atsiranda ne per vieną dieną, tačiau kaupiasi po truputį... Ir man pačiai buvo labai įdomu prisiminti, kur vienokius ar kitokius įgūdžius, reikalingus šiam video sukurti, aš per gyvenimą įgijau: muzikos mokykla, vokalinis džiazo ansamblis, patirtis reklamos agentūroje, universiteto teatre, bendravimas su garso ir vaizdo operatoriais, įvairių audio įrašų redagavimas ir montavimas, fotografijos patirtys – visa tai, kas leido šiam nuotaikingam filmukui gimti.
Montažo viražai...
Galiausiai Liutauras pareiškė: „Gal galėtume mes dar kokią dainą nufilmuoti? Man labai patiko!“ Ir dar ukulėle groti užsimanė. Abu... :D Va taip. Neklauskite, kur visa tai nuves – aš ir pati nežinau. :D
Pravėdinkime geriau galvą ir paruoškime kaimynams staigmeną. Pamenate mūsų kaimynus, su kuriais per pavasario karantiną žaidėme geokešingą? Paruošėme Kalėdų rytą nedidelę staigmenėlę jiems, supakavome ir paslėpėme miške po egle (tiesa, nuvirtusia, nes kitos slėptuvei tinkamos neradome) ir nusiuntėme vietos koordinates.
Kaimynai nors ir išsiruošė lobio ieškoti jau saulei nusileidus, tačiau buvo nepėsti, ir ne tik greitai surado mūsų jiems paliktą lobį, bet ir saviškį paruošė, pateikdami mums netikėtą staigmeną... Atsiųsdami koordinates... mūsų namo. Pradžioje galvojome, kad tai – klaida, tačiau paaiškėjo, kad tai buvo anaiptol ne klaida, o iki pat durų mums paslapčia pristatytas Kalėdinis lobis. :) Taip tyliai, kad nei šuo joks nesulojo, nei joks katinas nesumiaukė... :)
Mes gi tuo tarpu sau tyliai servetėles krakmolijome ir snaiges karpėme, nieko net neįtardami...
Toks štai buvo mūsų namuose Kalėdų laukimas, ir turbūt nebeverta rašyti apie tai, kaip dvi pastarąsias savaites vaikai stengėsi pabaigti savo matematikos (Liutauras) ir rašymo (Magdė) pratybų sąsiuvinius. Stengėsi. Labai stengėsi. Ir... beveik pabaigė. :) Liko vos po porą lapų, tad atostogos vis tik šiokios tokios nusimato... :)
Na, ir pabaigai, kaip visada – žiupsnelis video akimirkų iš visų šių prieškalėdinių dienų:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą