Paskutinėmis rudens dienomis iškritus sniegui, norisi, regis, tik sėdėti prie lango ir žiūrėti, kaip tykiai krenta snaigės... Vaikai vos prabudę čiumpa roges ir leidžiasi nuo kalnelio – nesvarbu, kad vis dar žalią žolę dengia vos regimas greitai tirpstančio sniego sluoksnis. Svarbu, kad to sniego apskritai YRA!!!
Projektas
Mano nuotaikos kiek kitokios. Po vakarykštės dienos, praleistos lovoje, kuomet organizmas pareiškė, kaip aš maniau, kad laikas pailsėti (vėliau pasirodė, kad tai tebuvo nedidelis apsinuodijimas vienu bandytu išgelbėti maisto gaminiu), sunkiai susirankioju nespėtus užbaigti savaitės darbus. O juk paskutiniąją savaitės dieną įsivaizdavau visai kitaip – iliuzija apie tai, kaip kibsim su vaikais į atlapus mėnesio projektui ir sudėsime visus taškus ant i, ėmė ir subliūško kaip kramtomosios gumos burbulas... Chi chi, cha cha... Mes planuojame, o Dievas juokiasi. Na, yra kaip yra. Kaip ten bebūtų, dvi savaitės prabėgo ne taip jau ir blogai. Tiesa, karantinas kiek kišo koją, bet tuo pačiu ir mokė ieškoti kitų išeičių. Žodžiu...
Tęsdami savo projektą apie tai, ką ir kodėl mes valgome, pabandėme nusiaubti biblioteką ir susirinkti visas įdomiausias vaikiškas knygas apie maistą. Deja, tai padaryti pasirodė ne taip jau paprasta. Jei naudojatės LIBIS sistema, kurioje susiradęs reikiamą knygą dar turi žiūrėti, ar ji yra būtent tavo pasirinktoje bibliotekoje, suprantate, kiek užtrunka rasti norimas knygas. O dar, pasirodo, būna ir taip, kad pasirinkęs knygą, užsakymo laukelyje po valandos išvysti užrašą, kad knyga nerasta, greičiausiai pamesta... Vargo vakarienė, ne kitaip... Kankinausi gerą pusdienį, kol šiaip ne taip radau bent kažką mūsų smalsumui patenkinti. Ir nors medžioklė nebuvo tokia gausi, kokios buvo tikėtasi, vienas laimikis vertas pačio didžiausio dėmesio. Tai – Aino Havukainen ir Sami Toivonen knyga „Tatai ir Patai, prie stalo!“ apie tai, kam mes apskritai valgome, kaip gaminti valgį, kaip jį valgyti, iš ko pažinsi maisto gamintoją ir kt.
Jei jums nepavyks niekur tokios rasti, tai bent virtualiai pavartykite! Mūsuose ši knyga tooookį pasisekimą turėjo, kad nutarėme, jog tai nurungia net ir „Nevalos Berčio“ knygų seriją ir yra verta mūsų namuose tapti smagiausia metų knyga. Skaitėme ne vieną kartą nuo pradžios iki galo, vaikai pasičiupę dar ir dar kartą vartinėjo, skaitinėjo, žiūrinėjo, krizendami ir kartodami tatiškas ir patiškas frazes, o vakarui atėjus ir vėl prašė: „mamyte, paskaityk!!!“
Dar tradiciškai iš bibliotekos nugvelbėme jau pernai vartytą „Šaukšto šmaukšto stalo akademiją“, naujai išleistą knygelę „Baltasis lokiukas: pasakų knyga vaikams apie maisto gaminimą“ ir „Gaminu pats“. Dar porą pavyko rezervuoti vėlesniam laikui, o į kitų knygų viršelius tik seilę pavarvinome internete, bet jei jums pasisektų kada labiau, dalinuosi sąrašu kitų gardžių knygelių, kurias pavyko surasti:
- „Užkanžiai vaikams“,
- „Muminuko mamos receptai“,
- „Samčio burtai“,
- „Mikės pukuotuko skanėstų knyga“,
- „Gaminame kartu: mažojo virėjo paslaptys“,
- „Vaisių šventė: iš kur atsiranda vaisiai, kuriuos valgome?“,
- „Geriau – sveikiau! Kulinarinė žaidimų knyga visai šeimai“.
„Didysis pasaulio katilas“ ir „Maisto atlasas“
Mūsų maistinių knygų grobis:
Kaip suprantate, daug daug skaitėme, daug vartėme, daug kalbėjomės, dar daugiau visko užsimanėme, bet taip ir likome pusalkaniai, savo plakato ėmėm ir neužbaigėm... :) Būna ir taip.
Pasaulio pažinimas / gamta
Būna ir taip, kad gyvenimas pats pasiūlo jį pažinti. Vaikus pastarąsias savaites kaip niekada traukė grynas oras. Kur sukę apsukę vis vienas kitą ragino: „Eime į lauką?“... Klausiausi, žiūrėjau, stebėjausi, iš kur čia tokia išaugusi trauka rudeniniams vėjams ir darganotam orui... Kaltos, pasirodo, mūsų vištelės, kurios, nuo birželio mėnesio gerokai ūgtelėję, pasidarė labai meilios ir jaukios, vaikus prisileidžiančios. Tai vaikai tas vištaites ir gainiojo, ir mylavo, ir glostinėjo... Gaideliai tik Liutauro ištvermę bandė, po kiemą laikstė ir nei vienas nesidavė pagaunamas. Tokie gyvieji treniruokliai po kiemą lakstė – Liutaurui tik į naudą.
Rašymas
Gal, sakau, tas grynas oras kaltas ir dėl to, kad Liutaurui rašymo banga užėjo?.. Ir dienoraštį vaikinas įsitaisė (na, kol kas ne kasdien parašo į jį, bet po truputį pratinasi, pratinasi...)...
...ir pakankamai noriai dirbo savarankiškai, užmiršdamas, kad sesės, sėdinčios šalia, niūniavimas kartais trukdo...
Magdė irgi visai noriai įsitraukė į mūsų žodinius žaidimus....
Paskui galiausiai įveikė savo nemėgstamiausią ir sunkiausiai pasiduodančią raidę k...
O brolį kopijuodama ir savo dienoraštyje viso ko prirašinėjo... :)
Skaitymas / Literatūra
Kaip jau minėjau, skaitėme kartu ir atskirai šią savaitę nemažai, pradėdami nuo knygelių apie maistą, mano naujai užmatytą bibliotekos kataloge „Nevalos Berčio“ serijos knygelę „Purvas!“, jau ką kalbėti apie „Minecraft“ žaidimo knygas, kurias vaikai ir į lovą nešėsi, ir man siūlė paskaityti...
Liutauras, panašu, po truputį prakunta ir nebėra įsikabinęs vienos knygos, nors, tiesa, „Nevalos Berčio“ serija vis tiek lieka populiariausia. Bet lyg ir pradeda vaikis suprasti, kad tikrai yra įdomių ir smagių knygų. Gal ne visai dar tų, kurias aš norėčiau, kad jis skaitytų, bet čia jau aš turiu stabdyti arklius ir leisti vaikams rinktis pagal savo brandą, o ne pagal mano norimą iliuziją... Vis bandydama prisiminti, kokias knygas pati skaitydavau pradinėse klasėse. Tai tikrai nebuvo storos nuotykių knygos ar kita geroji klasika... Aš pati taip pat buvau lėtos brandos, man ilgai patiko plonos, greitai susiskaitančios knygelės su keliais sakiniais puslapyje, su daug iliustracijų...
Matematika
Greta visų kitų knygų pagriebėm ir „Smagiosios edukacijos“ matematinę knygą „Šerlokas Bonas: sudėties ir atimties detektyvas“, su kuria smagiai leidome laiką (žr. video įrašo pabaigoje). Nors knygelėje yra visokio lygio uždavinių, kurie mano pirmokei dar per sunkūs, o trečiokui per lengvi, vis tik labai patiko mums visiems ši knygelė. Puiki idėja su į knygą įdėta „paslapčių akimi“, per kurią pažvelgus matosi užduočių atsakymai.
Visa kita plius minus vyko įprastai: su Magde toliau keliavome per „Vaivorykštės“ pratybas, bandant tam kartui prisijaukinti atimtį eilute ir stulpeliu...
Liutauras gi baigė įtvirtinti atimtį iki 1000 išardant dešimtį, šimtą, tūkstantį. Čia scenarijus kaip ir prieš tai – pradžioje sunku, o išmokus – viskas paprasta. Tiesa, susikaupimo mano bernužėliui dar vis trūksta, kartais pripainioja negalvodamas, ką kur kada reikia daryti, bet tikiuosi, kad pakeliui dar prie šių dalykų grįšime ir užtvirtinsime...
Juo labiau, kad panašu, jog vaikis pagavo azartą, nes net ir man apsirgus atbėgo ant lovos su pratybų sąsiuviniu uždavinių spręsti...
Anglų kalba
Su anglų kalba kol kas mums sunkiai einasi. Vis laukiu tos akimirkos, kai vaikams ši kalba „pramuš“ taip, kaip pramušė rusų. Todėl vis ieškau įvairių tinkamų resursų, nes vadovėliniai mums sunkiai šioje vietoje padeda – pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina... Kažkas gal ir lieka, bet ne tiek, kiek man norėtųsi. Tam kartui, šalia „Reading eggs“ programėlės, kurios dėka vaikai bando įgauti skaitymo įgūdžių, pabandžiau leisti žiūrėti šmaikštų krikščionišką animacinį serialą „Veggie tales“ (galima rasti tiek Youtube (tik prastesnės kokybės), tiek Netflix platformose). Kol kas vaikai žiūri su susidomėjimu, tad žūrėsime, kas iš to išeis...
Rusų kalba / Dailė
Rusų kalbą šį kartą suderinome su daile. Taip išėjo dėl dviejų knygelių, kurias pernai pirkau Sankt Peterburge. Tai – labai netikėti, dažnai šmaikštūs eiliuoti pasivaikščiojimai po Ermitažo ir Tretjakovskio galerijoje eksponuojamus dailės kūrinius. Tokiu būdu ir paveikslus paanalizuojame, ir turtingesnės rusų kalbos išgirstame.
Ta pačia proga prisiminiau ir namie jau kelerius metus gulintį dailės kūrinių rinkinuką iš „Meškiuko bibliotekoje“. Išsitraukėme ir jį. Smagi idėja, puikūs paveikslai ir jų aprašymai. Trūkumas tik vienintelis – paveikslus ir jų aprašymus atsispausdinau ant to paties lapo abiejų pusių, todėl labai nepatogu – apžiūrinėjant paveikslą vis tenka versti kitą pusę... Taip kad, jei jūs sumanysite atsispausdinti šį rinkinuką, tokios klaidos nedarykite... Paveikslus spausdinkite atskirai, tekstą – taip pat atskirai...
Na, o prisižiūrėję paveikslų ir apie juos prisikalbėję, nejučia nuklydome ir iki dailininkų biografijų. Susiradau namų bibliotekoje keletą jų, bet vaikams dar per daug neįdomu, nors man pasirodė, kad Van Gogo biografija parašyta ganėtinai paprastu, vaikams suprantamu stiliumi... Na, ne laikas, tai ne laikas... Luktelėsiu, kol ūgtels mano mažieji literatūros (ne)mėgėjai...
O kol ūgtels, geriau pasižiūrėkite, kaip Magdei sekėsi piešimo būrelyje, kuris šiuo metu vyksta virtualioje aplinkoje. Du užsiėmimai buvo skirti šaltų ir šiltų spalvų analizei.
„Šiltas“ vėžlys „šaltame“ vandenyje.
„Šilta“ medžių lapija „šaltame“ fone...
Dar vienas užsiėmimas buvo skirtas pasirinktam objektui, kurį reikėjo nupiešti iš įvairių pusių. Magdė pasirinko bananą.
Muzika
Apart Liutauro smuiko užsiėmimų (kurie šiuo metu taip pat vyksta per zoom'ą), vaikai bando įgyti muzikinio raštingumo įgūdžių naudadamiesi „Simply piano“ programėle.
Taip pat vaikai susipažino su muzikiniu sakiniu, motyvu ir fraze. Šioje vietoje labai gerai suėjo palyginimas apie tai, kad kaip iš raidžių mes sudėliojame žodžius, iš žodžių – tam tikras mintis, sakinius, taip ir muzikoje – iš natų mes sudėliojame motyvus, iš tų motyvų – ilgesnes frazes, o iš frazių – sakinius... Iliustracijai pasinaudojau šiuo video.
Robotika
Na ir, žinoma, pabaigai – linksmoji dalis. Tai – robotika. Rimtoji dalis (nuotoliniu būdu) – tai tik įžanga į tai, kas paskui vyksta namų darbų užduotyse... Vieną savaitę Liutauro užduotis buvo sukurti iš Lego ar kitų namie turimų priemonių kokį nors gyvūną, o Minecraft'e sukurti gyvūnų prieglaudą.
Ir štai tokia gyvūnų prieglauda...
Kitą savaitę vaikai nagrinėjo teleskopus, žvaigždžių tyrinėjimo stotis, todėl namuose gavo užduotį sukurti observatoriją...
Šioje vietoje, besukant galvą, kaip čia ta observatorija galėtų būti padaryta, netikėtai atradome internete įdomų pagalbininką, kuris gali būti panaudotas ne tik Mincraft'e – pažūrėkite, koks puikus geometrizuotų objektų paruoštukas – plotz.co.uk. Štai kas Liutaurui šiek tiek su mano pagalba skaičiuojant kubelius, išėjo.
Žaidimai
Kad jau karantinas apribojo draugų lankymą ir kitas pramogavimo formas, vaikai buvo priversti ieškoti kitokių bendradarbiavimo ir pramogavimo formų. Paskutinę savaitę mus išgelbėjo Lego. Jei kada buvo užėjusi rūbų demonstravimo banga, tai šįkart vaikų nebuvo galima atplėšti nuo konstravimo. Seniai buvau bemačiusi saviškius taip darniai ir sutartinai besidarbuojančius prie ko nors. Valandų valandas abudu sėdėdavo palinkę virš Lego detalių dėžių, ieškodami vienos ar kitos detalės savo sugalvotai dailės studijai, kuri vėliau prasitęsė į grožio saloną. Čia viskas vaikų buvo apgalvota iki mažiausių smulkmenų – kvepalų buteliukų, dezinfekcijos priemonių prie įėjimo, iškabų dizaino...
Mane visada žavi, kuomet vaikai konstruoja iš Lego ne tai, kas priklausytų pagal instrukciją, o patys sugalvoja iš turimų detalių, ką galima būtų sudėlioti; todėl net nebandžiau jų, tokių įsitraukusių į veiklą, stabdyti...
Na, ir kita, ne mažiau smagi atrakcija – kibernetinis vaikų bendravimas žaidžiant su draugais tinkle Minecraft'ą. Ten jau aukštoji santykių matematika – kai tenka išlaviruoti tarp periodiškai trūkinėjančio ryšio, tarp neišgirstos nuomonės, įsižeidimo, nesusikalbėjimo, netyčia ar tyčia padarytos skriaudos, nenoro nusileisti ar padėti, neįsiklausymo į kito nuomonę, bandymo išlaviruoti tarp savo ir draugų norų ir pan...
Na, ir kita, ne mažiau smagi atrakcija – kibernetinis vaikų bendravimas žaidžiant su draugais tinkle Minecraft'ą. Ten jau aukštoji santykių matematika – kai tenka išlaviruoti tarp periodiškai trūkinėjančio ryšio, tarp neišgirstos nuomonės, įsižeidimo, nesusikalbėjimo, netyčia ar tyčia padarytos skriaudos, nenoro nusileisti ar padėti, neįsiklausymo į kito nuomonę, bandymo išlaviruoti tarp savo ir draugų norų ir pan...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą