Žaibiškai lekiant vasarai, dirbdama įvairiausius darbus daug mąsčiau apie mokymo(si) procesą. Mokant vaikus šeimoje kyla pagunda perkelti į namus mokyklos modelį. Juo labiau, kad ir patys juk buvome mokyti ne kur kitur, o nuo savęs nepabėgsi. Tačiau besigilindamas į užsienio patirtį supranti, kad tokį modelį galima rinktis tik iš bėdos. Visgi toks atsakymas vargiai turbūt duoda kokios naudos, jei nežinai, kuo tai pakeisti, tiesa?
Bevartydama vienaip ir kitaip mintis, supratau, kad visų pirma turiu perlipti per save ir į mokymosi proceso planavimą bei organizavimą kuo giliau įtraukti vaikus. Kad, bandant vaikus įtikinti, jog ką nors reikia išmokti, nes „reikia“, neišgirsčiau tarsi šaltu dušu perliejančios frazės: „Ne man čia reikia, mama, o tau pačiai...“
Žodžiu, brangieji, plušom pirmąją rugsėjo savaitę kaip turi būti. Nes jau pirmos dienos patirtis, kuomet visos mokymosi priemonės kėsinosi nutūpti ant valgomojo stalo, parodė, kad šviežiai turime prisijaukinti erdves naujuose namuose, surasti savo vietas juose ir nusibrėžti ribas. Nuo to ir pradėjome. Šarlotės Meison mokymo sistemos šalininkai skelbia, kad mokymuisi svarbiausi trys elementai: mokymosi atmosfera, disciplina ir pritaikymas gyvenime. Tam kartui suskubome pasirūpinti pirmąja.
Naujajame vaikų kambaryje mums vis dar trūko ne tik kėdžių, bet ir papildomų laikmenų mokymosi priemonėms, erdvės ant sienų mūsų daromiems projektams ir piešimui, vietos smuikavimui. Per savaitę savo iššūkį visa tai susiorganizuoti įveikėme. Po ilgų derybų vaikai išsirinko reguliuojamo aukščio važinėjančias kėdes, ant sienos įsikūrė pakabinami indeliai pieštukams, flomasteriams ir kitoms gėrybėms, sieną papuošė tėčio pieštas paveikslas, magnetinė piešimo lenta ir žymioji magnetukų lenta (ją teko dar kartą tobulinti ir didinti, bet apie tai gal kitą kartą).
Žodžiu, brangieji, plušom pirmąją rugsėjo savaitę kaip turi būti. Nes jau pirmos dienos patirtis, kuomet visos mokymosi priemonės kėsinosi nutūpti ant valgomojo stalo, parodė, kad šviežiai turime prisijaukinti erdves naujuose namuose, surasti savo vietas juose ir nusibrėžti ribas. Nuo to ir pradėjome. Šarlotės Meison mokymo sistemos šalininkai skelbia, kad mokymuisi svarbiausi trys elementai: mokymosi atmosfera, disciplina ir pritaikymas gyvenime. Tam kartui suskubome pasirūpinti pirmąja.
Naujajame vaikų kambaryje mums vis dar trūko ne tik kėdžių, bet ir papildomų laikmenų mokymosi priemonėms, erdvės ant sienų mūsų daromiems projektams ir piešimui, vietos smuikavimui. Per savaitę savo iššūkį visa tai susiorganizuoti įveikėme. Po ilgų derybų vaikai išsirinko reguliuojamo aukščio važinėjančias kėdes, ant sienos įsikūrė pakabinami indeliai pieštukams, flomasteriams ir kitoms gėrybėms, sieną papuošė tėčio pieštas paveikslas, magnetinė piešimo lenta ir žymioji magnetukų lenta (ją teko dar kartą tobulinti ir didinti, bet apie tai gal kitą kartą).
Liutauro indeliai jau sukabinti ant sienos...
...Magdės turtas dar laukia savo eilės ir tėvelio malonės...
Lutaurui jau prasidėjo smuiko pamokos, tad reikėjo atrasti ir naują vietą muzikavimui.
Didžiulį darbą nuveikę galėjome atsipūsti, todėl išlėkėme mokslo metų pradžios atšvęsti į Anykščių rajoną, pas draugus.
Po smagaus pasibuvimo su bičiuliais visi jautėmės pakankamai gerai pasiruošę kibti į mokslus. Priešakyje – daug rimtesni iššūkiai... Kova su disciplina, o paskui jau ir visa ko pritaikymas realybėje.
Kas porą savaičių bandysime jums raportuoti, kaip mums sekasi, tad likite eteryje. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą