Molio vaikai: 1-2-oji rugsėjo savaitės. Kodėl ir kaip žmonės mokosi? Disciplinos pančiuose.

Jau rugpjūtį supratau – nors pagrinde eisime per „Vaivorykštės“ vadovėlio temas, rugsėjo tema apie vasaros įspūdžius mums netinka. Neaktuali ji mums – sakykite, ką norite. Todėl mąstydama, kuo ją pakeisti ar bent jau modifikuoti, supratau, kad nepajudėsime iš vietos, jei nesuprasime, kam apskritai mes mokomės, kaip tai reikia daryti, kur ir kada tas mokymosi procesas vyksta, ir ką daryti, kad mokytis būtų smagu. Taigi tokią temą su savo pirmoke ir trečioku mes šiam mėnesiui ir imame: apie tai, kodėl ir kaip žmonės mokosi, ir ką daryti, kad mokytis būtų smagu!

Pradėjusi naršyti po internetą ieškodama šiai temai resursų, radau nuostabių knygų. Viena jų mane sužavėjo taip, kad negalėjau neišversti jos į lietuvių kalbą. Todėl jei pavyks artimiausiu laiku suderėti su viena ar kita spaustuve, gal, žiūrėkite, pasiseks ir jums turėti ją savo rankose lietuvių kalba. Tai – Olimpijos Mesos knyga „Kaip žmonės mokosi“ (Olipia Mesa "How People Learn“). Knyga skirta vaikams, tačiau man pačiai ją skaityti buvo didžiulis malonumas. Knygą lydi daugybė edukacinės medžiagos, plakatų, kuriuos galima peržiūrėti ir įsigyti autorės svetainėje.

Ši knyga ir visa informacija, kurią sužinojau, taip mane užvedė, kad skubu bent dalį to entuziazmo perduoti vaikams. Laikykite kumščius – gal, žiū, kas nors pavyks. :) Tačiau pradėti tenka nuo mažiau romantiško dalyko, nes jei praeitame įraše kalbėjome apie mokymosi aplinką, kurią kūrėme namuose, tai šiandien laikas pakalbėti apie jos didenybę... discipliną. :)

Planavimas / Disciplina

Mūsų vasara buvo smagi. Bet mokslams ir disciplinai ji kirto žemiau juostos. Vaikai ir toliau nori gyventi vasaros režimu. Skaityti, rašyti ir atlikinėti matematikos užduotis visai noro nėra. Todėl vėl grąžinti į vietą mokymosi rutiną per šias porą savaičių tapo dideliu iššūkiu. Kadangi ši bėda ne mane vieną kankina, su kitomis mamomis, ugdančiomis vaikus šeimoje, Facebook'e susibūrėme į savitarpio pagalbos grupę. Joje bandysime įveikti 50-ties dienų disciplinos iššūkį. Jei ši tema aktuali ir jums, galite atsisiųsti paruoštuką ir bandyti taip pat narplioti savo bėdų kamuolį, išsikeldami pagrindinį tikslą, išskaidydami jį į smulkesnes užduotis ir paskui pabandydami pasinagrinėti, kas gi per tas nugyventas savaites pavyko/nepavyko.

Iššūkis po truputį įgauna pagreitį, ir mes judame toliau. Aš – bandydama viską sustyguoti, vaikai – bandydami visame tame išlaviruoti tarp savo norų ir pareigų. Kelias nusimato nelengvas, ir viskas nėra taip paprasta, kaip norėtųsi, tačiau tikiu, kad rytojus bet kokiu atveju visuomet yra geresnis už vakar dieną, jei dedi bent minimalias pastangas ir nori tobulėti. Pasirengę keliauti kartu? Judam!

Kūno kultūra

Seniai norėjau pradėti rytus nuo šiokio tokio judesio. Todėl labai apsidžiaugiau, kai vaikams pasiūlius pasivažinėti dviračiais prieš sėdant prie mokslų, šie sutiko. Ir tai mums visai neblogai prilipo (bent jau kol orai labai nesispardo). Nežinau, kiek ilgai mums pavyks išlaikyti šią iniciatyvą, todėl skubu džiaugtis, kol ji nenumirė. :D

Na, o pajudėjus ir smegenis pravėdinus jau kaip ir visai neblogai imtis mokslų.

Mėnesio projektas

Žodžiu. Prisipažinsiu, kad projektinė veikla mane visada žavėjo, bet kai kalba pasisuka apie projektų darymą su vaikais, bent jau man tai yra iššūkis. Nes pats gali visa galva pasinerti, bet kaip bent pusę to entuziazmo perduoti vaikams, kad ir jiems tai būtų įdomu ir naudinga, o ne tik tau? Verstis per galvą bandžiau įvairiomis kryptimis, tikėdamasi sujudinti vaikų smegenis, todėl pradėjau būtent nuo minėtos O. Mesa'os knygos apie šį organą. Pradžioje knygą tiesiog skaičiau vaikams, paskui bandėme kalbėtis apie tai, kam apskritai žmonės mokosi. Tuomet kėlėme klausimą, ar visko, ką reikia išmokti, kad galėtum savarankiškai gyventi, įmanoma išmokti per vieną dieną? O per savaitę? Mėnesį? Metus? Žodžiu, priėjome prie išvados, kad išmokti visko reikia daug, ir to neišmoksi per vieną dieną, todėl mes mokomės kas dieną, po truputį. Ir kuo daugiau tą dieną išmoksti, tuo visko daugiau žinai, ir vis daugiau įgauni išminties, kurios prireiks, kai jau „būsi didelis“.

Žvelgdami į tai iš kito kampo, bandėme suprasti, ko gi mes per gyvenimą mokomės. Ar mokslai apsiriboja tik matematika, lietuvių kalba ar skaitymu ir panašiais akademiniais dalykais? Ar vis tik tai yra daug platesnė sąvoka?.. Taip išsiaiškinome, ką mes iki šiol nuo gimimo išmokome. Vaikai vardijo viską iš eilės: išmoko vaikščioti, kalbėti, valgyti, važinėtis dviračiu, plaukti, sisioti, kakoti (kaip gi be šių kategorijų) ir t.t. Rašėme tai ant atskirų lapelių ir klijavome ant vieno lapo, į kurį viskas, žinoma, netilpo. Tai dar geriau leido suprasti, kad labai daug mes išmokstame tada, kai net neįvardijame, kad mokomės. Ką jau kalbėti apie tai, kad mokomės ir bendrauti, ir atjausti, ir atleisti, ir pan.

Berašydami vaikai tuo pačiu pasikartojo ir tai, kas yra skiemenys, balsės, priebalsės –

taip integravome lietuvių kalbos „pamoką“.

Na, o tada ėmėmės kurti minčių žemėlapį, kuris mums padėtų suprasti, ko reikia, kad mokslai eitųsi kaip per sviestą.

Bendromis jėgomis sukurpėme štai tokį minčių žemėlapį:

Visas procesas pasidalijo į tokias sąlygines penkias dalis: aplinką, jausmus (nusiteikimą), sveikatą, pavyzdžius (informaciją) ir pagalbą. Daugiau nelabai ką sugalvojome. Kadangi aplinką jau susitvarkėme, su jausmais ir nusiteikimu teks susikauti kasdien, sveikata irgi pakeliui stengsimės rūpintis, informacijos stygiumi kaip ir nesiskundžiame; tai sustojome prie paskutiniojo dėmens – pagalbos. Ne paslaptis, kad geri pavyzdžiai užkrečia, todėl sukūrėme draugams anketą su klausimais apie mokymąsi, kurią išsiuntėme su prašymu į tuos klausimus atsakyti. Tai buvo kompleksinė užduotis, apėmusi ir video kvietimo kūrimą (viešai, deja, juo negaliu dalintis), ir elektroninių laiškų rašymą, ir jau paskui atsakymų skaitymą/žiūrėjimą. Čia liūto dalis jau teko man, nes informacijos buvo daug, ir ją kažkaip reikėjo susisteminti prieš pateikiant vaikams. Todėl sugalvojau padaryti iš to žaidimą. Sudėjau gautus draugų atsakymus į vieną lentelę ir žaidėme spėliojimo žaidimą. Imdavome po vieną klausimą ir vaikai bandydavo atspėti, kuriam iš draugų toks atsakymas galėtų tikti.

Tokiu būdu perėjome per didžiąją dalį mums rūpimų klausimų. Išvadų ir apibendrinimo dar nepadarėme, palikome ateinančiai savaitei.

Tuo pačiu, sekdami minėta knyga „Kaip žmonės mokosi“, piešėme smegenų dalis ir aiškinomės, kokia smegenų sritis už ką atsakinga. Čia motyvacijos vaikams nepritrūko, nes knygoje ši informacija pateikta tikrai įdomiai ir vaizdingai. Todėl visi kartu juokėmės iš suraityto Amono rago – tarsi kokio labirinto, kuris mumyse yra kaip GPS sistema, gumburas vien savo pavadinimu kėlė juoką, ką jau kalbėti apie migdolinį kūną, kuris, kaip išsiaiškinome, atsakingas už emocijas ir malonumus ir kuris yra tas priešakinės smegenų srities (atsakingos už sprendimų priėmimą) konkurentas, kuomet tenka rinktis – eiti daryti ką nors malonaus ar eiti daryti tai, kas reikalinga, nors ir nemalonu. Čia vyksta praktiškai identiška dvasios-kūno kova, jei žvelgsime iš krikščioniškos perspektyvos...

Piešiant vaikams smegenų palakatus, smagiai šnekučiavomės apie tai, kas būtų, jei nebūtų vienos ar kitos mūsų smegenų dalies, ir kaip žmonijos istorijoje būta įvairių eksperimentų su smegenimis, šalinant vieną ar kitą dalį ar gydant vienokius ar kitokius smegenų susirgimus. Fantazija čia mus nešė pakankamai toli... :D

Tokia buvo mūsų duoklė šio mėnesio projektui. Žiūrėsime, kaip seksis ateinančiomis savaitėmis gautą informaciją susisteminti, apdoroti ir pritaikyti praktikoje.

Pasaulio pažinimas / Gamtos stebėjimas / Literatūra

Šalia mėnesio projekto vyko ir visokie kitokie ne visai į projektą telpantys, bet tarsi kažkur šalia esantys dalykai. Norėdama praplėsti vaikų suvokimą apie mokymąsi, norėjau ištraukti juos iš tos išskirtinai akademinių dalykų dėžutės, parodydama, kad realiai mes kiekviename žingsnyje mokomės. Todėl šias dvi savaites ką beveikėme, vis bandžiau atkreipti dėmesį į tai, ką mes darome.

Kaskart išlindus grybauti, kalbėdavome apie tai, kaip smagu yra išmokti atskiri grybus bei sužinoti, kokie grybai kokių savybių turi...

Kaip įdomu stebėti, kokiu greičiu vyksta kai kurie procesai gamtoje... Tam šį kartą mums puikiai tiko gausi musmirių šeimynėlė. Pažiūrėkite patys – skirtumas tarp nuotraukų – viena diena...

Gražuolės, ar ne? Šiemet jų, kaip ir baravykų, – neįtikėtinai daug...

Grybavimo pamokos buvo superinės! Тiek grybų apylinkėse nesame matę nei vienais metais, kiek čia gyvename. Manėme, kad aplink mus tik kazlėkai ir visokie šungrybiai. O, pasirodo, reikia tik gerų metų – prigrybavom ir baravykų, ir šilbaravykių, ir kazlėkų, ir raudonikių, ir lepšių, ir Liutauro mėgstamų ūmėdžių.

Prisigrybavę vaikai vėl prisiminė seniau matytą filmuką apie operatorių Kipsą – šį kartą filmukas nuskambėjo visai naujai – turėjome progą suvokti, kaip informacija susiveda su praktika.

Bandydami per daug nenutolti nuo mūsų mėnesio temos, bandėme užkabinti ją ir kitais įvairiais rakursais. Kažkada žiūrėjome filmą „Pakeliui į mokyklą“ (jei nesate jo matę, būtinai pažiūrėkite). Filmo šį kartą nežiūrėjome, tačiau prisiminėme, su kokiais iššūkiais skirtingose pasaulio šalyse vaikai susiduria, norėdami gauti išsilavinimą. Užtat pažiūrėjome filmą „Šaunusis kapitonas“. Lietuvių kalba šio filmo neradome, todėl šioje vietoje labai džiaugiausi, kad vaikai jau pakanakamai supranta rusiškai ir gali žiūrėti filmus ne gimtąja kalba. Svajoju dabar, kad ir anglų taip „prasimuštų“ kurią dieną... Na, o kol kas suėjo ir rusiškai. Labai geras filmas diskusijai apie normas, jų laikymąsi, taisykles ir jų laužymą, na ir pan... Vaikai gal ir ne visą filmą suprato, bet žvelgdami per savo projekto prizmę galėjome pakalbėti apie tuos mokymosi skirtumus, kuriuos atrandame pradėdami gilintis į įvairių žmonių vis kitokį gyvenimo būdą.

Kitas filmas, kurį žiūrėjome – „Tėtis ir skautas“ – apie tėčio ir sūnaus, kartu išsiruošusių į skautų stovyklą, nuotykius. Gera medžiaga aptarti ne tik išgyvenimo gamtoje, bet ir santykių momentus.

Dar ant vieno kelio mus užvedė Monikos Vaicenavičienės knyga „Kas yra upė“ – ji suintrigavo pasidomėti įvairiomis pasaulio upėmis, o kartu ir šalia jų gyvenančiais žmonėmis. Gaudydama progas, vis bandžiau vaikų klausti, kaip jie įsivaizduoja, ko vieni ar kiti žmonės, rodomi dokumentinėje medžiagoje, mokosi. Kaip galėtų atrodyti šalia Kongo upės gyvenančios tautos, ko mokytųsi vaikai, kas dieną matantys Amazonės džiungles..?

Vaikams nebuvo lengva įsivaizduoti, kad yra tautų, gyvenančių ne tik kad be interneto ar mobilių telefonų, bet ir be šilto ir/ar švaraus vandens, be elektros ir kitų mums savaime suprantamų patogumų.

Natūraliai kažkaip nuklydome iki interneto ir jo pavojų. Kodėl tėvai vaikams riboja prieigą prie interneto ir kodėl Facebook'o paskyra gali naudotis tik sulaukęs trylikos metų? Čia prisiminiau ir vaikams papasakojau apie vienos mokytojos iš Anglijos eksperimentą su obuolių maišelio nuotrauka. Jei su juo nesusidūrėte, būtinai paskaitykite ir papasakokite apie tai vaikams.

Eime toliau...

Biblija / Dorinis ugdymas

Seniai stalčiuje laikiau keletą vaikams skirtų Biblinių kursų, kurių vis neprisiruošdavau praeiti su vaikais. Tai jie kažkur dėžėse nuguldavo per kraustymąsi, tai man koją pakišdavo anglų kalba, tai vėl kas. Šiemet nusprendžiau, kad pats metas imtis jų. Pradėjome nuo pagrindinių doktrininių dalykų, per kuriuos eidami bandysime pažiūrėti į nuodėmę, kaip tokią, į jos pasekmes, į žmogaus pasirinkimus, į Dievo dovanojamą išgelbėjimą bei išgelbėto žmogaus amžinąjį saugumą. Paskui bandysime irtis per kontrastus Biblijoje: per išgelbėjimą darbais ir tikėjimu, per Įstatymą ir Malonę, per Žydų ir pagonių tikėjimą, senojo ir naujojo žmogaus vidinį konfliktą ir kt...

Na, o tam kartui pradėjome nuo trejybės. Aiškinomės, kas ji per viena ir kokių dar kelių-viename dalykų mes gyvenime sutinkame. Žmogus (vyras+moteris) tiko kaip geriausias pavyzdys. Kūnas +siela+dvasia taip pat tiko. O kol visai manęs kiti darbai neužgriuvo, sugebėjau net ir porą dainelių mokytis biblinėms eilutėms sukurti. Tik va bėda, kai jau pradėjau jų video montuoti, pastebėjau, kad porą žodžių supainojau, kas reiškia, kad reikės viską iš naujo perkurt ir iš naujo įdainuoti... :D Va taip. Norėjau geriau, o išėjo kaip visada. :) Na bet, kas nedirba, tas ir klaidų nedaro, tiesa? :)

Muzika / Smuikas

Balsą ir muzikinę klausą teko lavinti kitais būdais. Magdė, nors šiemet nutarė smuiko nebelankyti, vis tiek retsykiais traukia smuiką ir bando palaikyti broliui kompaniją. Į pagalbą ateina ir muzikos vadovėlio medžiaga, kuria pasinaudoję bandome kartotis ritmines natų ir pauzių vertes. Liutauras visai neblogai ima gaudytis natose, todėl mane jau varo iš kambario, kai mokosi groti naują kūrinį (kuo aš iš tiesų labai džiaugiuosi, nes dar vienas mūsų šių metų iššūkis yra susijęs būtent su savarankiškumu). Įtariu, kad tuoj mane aplenks, nes kartu tenka pagroti vis rečiau...

Charakteris

Kad jau užsiminiau, tai ir plačiau pasiaiškinsiu. Galvodama apie vaikų charakterio formavimą, kuris yra turbūt vienas kertinių ugdymo šeimoje akmenų, išsikėliau šiemet uždavinį kiek labiau išstumti vaikus iš tos komforto zonos. Tai iš tiesų susiję su ta pačia disciplina, apie kurią rašiau aukščiau, nes būnant kartu namuose labai lengva nuslįsti į pagalbą vaikui, kuri gali tapti meškos paslauga. Na, kai pagalvoji, argi taip jau sunku paduoti kažką vaikui ar perskaityti, jei jis prašo (nes visa tai – kaip ten bebūtų – savitarpio pagalbos dalis), vietoj to, kad pasiūlytum pasiimti pačiam ar persiskaityti savarankiškai tai, ką jau vaikas tikrai geba. Paprastai esu labai minkšta ir greitai įkalbama, tačiau šiemet metu sau tvirtumo iššūkį. Ta proga su Liutauru sutarėme, kad nuo šiol jis pats skaitys visas pratybų užduotis. Keletą kartų vaikinas jau bandė mane palaužti, bet aš laikausi... Tad laikykite kumščius. :D Nes tvirtumo prireiks ir su Magde, kuri šiemet kol kas visai neturi motyvacijos mokytis ir bando visaip kaip nukreipti mano dėmesį kitur. :D

Rašymas

A... šita... Juk sakiau, kad šie metai pas mus iššūkių metai? Nesakiau dar? Na, tai nuo šiol žinokite. Nes pristatau dar vieną iššūkį, kurį priėmė Liutauras. Tai – dailyraščio iššūkis. Pamatę, kad po vasaros ranka visai nebeklauso, ir pakalbėję, kad Liutaurui dažnai mano duodamos užduotys atrodo jam per sunkios, nutarėme pradėti nuo pradžių ir pasižiūrėti, ties kuria vieta jam jau pasidarys per sunku. Nuo Magdės pernykščių rašymo pratybų nurašiau į atskirą sąsiuvinį raidžių jungimo pratimų ir sutarėme, kad dvi savaites kas dieną jis perrašys po pusę puslapio. Nedaug, kad iššūkis atrodytų ne per sunkus, bet pakankamai, kad susiformuotų nuosekliai vykdomo darbo įgūdžiai. Bent jau aš taip manau...

Kol kas viskas atrodo labai paprasta, todėl puslapiai pildosi su vėjeliu. Tiesa, ši istorija turi priešistorę. Ne paslaptis, kad besiugdantys šeimoje vaikai neturi vieno mokymosi komponento – grupinio pavyzdžio, kuris gajus mokykloje. Kuomet klasėje kiti rašo, ir tau nesunku daryti tai vien dėl to, kad tai daro kiti. Namuose gi tų kitų nėra, ir tu turi pajungti visas savo valios pastangas, kad pasirinktum rašymą vietoje bėgimo į lauką. Tačiau... Šiuolaikinės technologijos daro savo. Ir štai, pamatęs video apie tai, kaip jo draugas rašo į dailyraščio sąsiuvinį, tuojau ir Liutauras užsimanė rašyti. Štai taip. Draugystė rulz...

Skaitymas

Norėčiau, kad kokia nors draugystė įkvėptų ir skaityti. Nes po „Nevalos Berčio“ serijos Liutauras neatranda kitos jam patinkančios serijos, vertos jo dėmesio, todėl sunku įsiūlyti kažką, kas užkabintų. Lyg ir bandom pradėti mums vasarą draugų padovanotas „Rainiuko Pikseliuko keliones po Lietuvos miestus“, tačiau matau, kad kur sukęs apsukęs, jis ir vėl kalba apie Bertį. Iš bėdos gelbėja n kartų skaityta „Sibiro haiku“, kurią Liutauras mielai varto ir vis skaitinėja. Aukščiau minėta „Kas yra upė“ savo vizualine stilistika panaši, ir Liutauras teigia, kad jam ši knyga taip pat patinka. O aš mąstau, ką čia dar tokios stilistikos pasiūlius, jei jau vertinimas eina kol kas per vizualinę prizmę...

Su Magdės skaitymu dar sudėtingiau. Jai norisi vien paveikslėlių, o ne teksto. Visas iš bibliotekos pasiimtas knygas ji vertina taip: gražiai iliustruota, ar ne. Ir nebandyk skaityti knygos, kurios iliustracijos jai ne prie širdies. Nepraeis... :) Todėl tai, kad knygelė „Smalsi katytė“ įtiko ir iliustracijomis, ir tekstu, – man prilygsta beveik stebuklui. :)

Čia, įtariu, sužaidė tai, kad rugsėjo pradžioje vaikai malkinėje aptiko du mažučius kačiukus, ir katinėlių tema dabar tiesiog ant bangos. Tiesa, vienas kačiukas neišgyveno. Buvo labai liūdna. Katinėlis buvo nepaprastai mielas, baltas – mūsų baltojo Kipso sūnelis. Smagu, kad kitas margas juodai baltas katukas gyvas ir ne mažiau mielas. Magdė kas rytą lekia prie malkinės pažiūrėti, kaip jam sekasi...

Literatūra

Įtariu, reikės ieškoti ir lietuvių liaudies pasakų apie katinėlius... Nes norėdami būti uolūs ir pradėję skaityti tąsias pagal turimos knygos turinį, supratome, kad toli nenuvažiuosime. „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ visai nepatiko vaikams. Pareiškė, kad labai nuobodi pasaka, jokio įdomumo... Ir ką tu pasakysi?.. Gavau patarimą su liaudies pasakomis pažindinti per filmukus. Įtariu, reikės pasinaudoti...

Rusų kalba

O štai iš Sandros gavę šūsnį kišeninių rusiškų knygelių visai mielai gliaudėm kaip kokius riešutėlius. :)

Anglų kalba

Norėčiau, kad ir anglų kalba galėtume taip imti ir jau skaityti knygeles, bet panašu, kad dar reikės palaukti. O gal... irgi kokį iššūkį sugalvoti? :D

Tam kartui gi kartojomės anglų kalbos abėcėlę, spelinom savo vardus ir klausėmės Eglės užrodytų vooks.com knygelių. Magdė, kaip pasinešusi ant vienaragių, tiesiog negalėjo likti abejinga knygelei „Vienaragis ir arklys“ (The Unicorn and the Horse)... Nors patiko ir Liutaurui.

Matematika

Taip patyliukais štai atėjome iki sudėtingiausios metų dilemos mūsų šeimoje – būti Magdei antroke matematikoje ar nebūti?.. Pernai ne per sunkiausiai įveikusi pirmos klasės kursą, mergina kaip ir visai galėtų imtis antrosios klasės krūvio. Tačiau atsivertusi pernai pamėgtas TAIP pratybas, mergina nuliūdo... Ir žinote, kodėl?.. O gi todėl, kad jose... per mažai paveikslėlių... Ir tikrai, žiūriu – pernai pas pirmokus TAIP pratybos tuo ir patraukė mus, kad jose buvo labai aiškiai viskas per paveikslėlius perteikta. Šiemet gi vyrauja schemos, o ne visokie obuoliukai ar pieštukai... Todėl suku galvą, ką čia daryti. Šiaip ne taip pernai metų medžiagą pasikartojome, sudėtį ir atimtį iki šimto bei skaičių tieses prisiminėme, o kaip bus toliau – man dar reikia susivokti... Arba prie Vaivorykštės pratybų grįšime, arba naudosime vadovėlio užduotis, o ne pratybų, arba tiesiog pasitelksime papildomas vaizdines priemones uždaviniams iliustruoti... Bus matyti. Likite eteryje ir sužinosite, kaip išsisprendė ši mūsų dilema.

Dailė ir technologijos

Jei skaityti dar nepavargote, tai žinokite, kad atsidūrėte toje sferoje, kuri Magdei – tarsi oras. Kaip jau minėjau, Magdė nusprendė šiemet nebelankyti smuiko kartu su Liutauru, vietoj to pasirinkusi dailės būrelį. Rugsėjo antrąją dieną nuo pat ryto manęs klausinėjo, kada gi važiuosime, ir visą dieną labai laukė... Deja, atėjus vakarui teko baisiai nusivilti, nes pasirodė, kad dailės studija dar nespėjo surinkti grupės, todėl užsiėmimas yra perkeliamas į kitą savaitę. Mus, kaip pirmuosius užsiregistravusius tiesiog pamiršo perspėti... Tai spėkite, apie ką mergina kalbėjo likusią savaitės dalį? Visiems, kam tik netingėjo, kartojo, kad ji šiemet eis į dailės, o ne į smuiko pamokas.

Žodžiu, išmušė ta valanda. Pasirodė, kad neprašovėme pro šalį. Mergina visa laiminga, o grįžus namo vis piešia, piešia ir piešia... Tai namus, tai kalnus, tai kates, tai boružes ar papūgas... Piešinių kolekcija auga, o man smalsu, kaip ji metų eigoje kis...

Liutaurui gi piešimas – ta sritis, kurios realiai galėtų ir nebūti. Todėl jis mieliau imasi kitokios veiklos. Iš įvairiausių lentgalių bando susikurti apžvalgos aikštelę. Pradžioje su tėvelio pagalba, paskui jau ir vienas, su kaimynu Liudu.

Kiek teko girdėti, planuose – šią apžvalgos aikštelę pratęsti palei visą mūsų šiaurinį šlaitą, tik kažkodėl man kirba abejonės, ar suspės šis šedevras išvysti dienos šviesą iki žiemos. Įtariu, kad projektas iš tokių, kuris gali būti atidėtas iki pavasario... :)

Išvykos / Susitikimai / Draugai / Žaidimai

Na, dar nenusikamavote galutinai mano rašliavas skaitydami? Pasistengsiu pabaigti greitai ir neskausmingai. Nes čia – pati smagausia dalis. Dalis, kurios vaikai laukia bet kokiu oru, bet kokia koja iš lovos išlipę, ir sutinkantys vykti kad ir vidury nakties. Taip, tai susitikimai su kitais šeimose besiugdančiais draugais. Šiemet taip nutiko, kad vaikų gimtadienių atskirai nešventėme. Tik susitikimuose su draugais vis nepraleisdavome progos su kokiu nedideliu torčiuku ir žvakutėmis paminėti, pasidžiaugti. Taip neišvengiamai Magdės gimtadienį „šventėme“ net keletą kartų. Pirmiausia – pas Sandrą su jos ketveriuke, tuomet – su močiute, paskui – su į svečius atvykusiais Saule, Dovydu ir Kotryna, galiausiai merginą pasveikino ir dailės būrelio kolektyvas. :) Pagaliau ji gali drąsiai girtis, kad jai – septyneri, o nebe šešeri su puse, kaip kad ji skelbė iki pat gimtadienio dienos. :)

Taip baigėsi mūsų šeimos gimtadienių maratonas, kurį nuo vasaros vidurio prabėgome ir dabar štai ramiai galime gyventi iki kitos vasaros...

Dabar jau ir aš galiu atsipūsti – nebereikia nei žvakutėmis rūpintis, nei pyragų kepti. :) Galima ramiai su draugais susitikti, pasibūti, pasibendrauti...