Jei manote, kad prisėdau parašyti apie tai, ką mes valgome, galvokite iš naujo. Nes parašyti ketinu apie tai, kaip sekėsi vasarą pasodinti vaikus prie stalo, idant šie nepamirštų, kaip rašyti, skaityti ar skaičiuoti. Tiesa, su skaičiavimu pas mus kažkaip paprasta – vaikai patys labai noriai žaidžia matematinius žaidimus, mindami vienas kitam matematines mįsles, todėl Liutauras jau visai neblogai gaudosi sudėtyje ir atimtyje šimto, o kartais ir kelių šimtų srityse – neblogai operuoja dešimtimis, šimtais, puikiai suvokia skaitmenų vietą ir jų reikšmę skaičiuose. Magdė gi kaip ir jos amžiui dar priklauso, maudosi 10-ties, 20-ties ribose, kartais nustebindama ir kokiu sudėtingesniu sprendiniu.
Tuo tarpu su rašymu ir skaitymu – kiek sudėtingiau. Neypatingai veržiasi vaikai nei skaityti, nei rašyti. Tad tenka griebtis gudrybių ir motyvuoti ar tai leidimu pažaisti planšete, ar tai pažiūrėti filmuką, ar kokiais ledais palepinti, prie ežero nuvažiuoti... :)
Po praėjusių mokslo metų liko ne vienas darbui dar tinkamas lapas pratybose, tad jie labai gerai pasitarnavo Liutaurui pasikartojimui.
Magdė tuo tarpu savame stiliuje – prašo manęs ką nors parašyti, kad ji galėtų apvedžioti. Jaunoji raštininkė ganėtinai užsispyrusi, todėl ne taip paprasta paakinti, kad vieną ar kitą raidę jungia netaisyklingai. Kita vertus, ji daug noriau rašo pavienes raides, kurių nors ir visą lapą prirašytų, norėdama pasiekti norimo rezultato. Priešingybė Liutaurui, kuris visiškai nemato prasmės vedžioti tas pačias raides šimtą kartų. Jis geriau vieną ir tą pačią, kuri nesigavo, trins šimtą kartų,ir rašys ant viršaus tol, kol išeis.
Vienintelis dalykas, kurį vaikai tikrai noriai darė ir patys prisimindavo, kad reikia padaryti, – tai kalendoriai. Liutauras buvo ištikimas lėktuvams iš vieno žaidimo planšetėje ir vis prašė pagalbos juos nupiešti. Magdė pradžioje irgi tarsi norėjo kopijuoti brolį, tačiau paskui persigalvojo ir pasirinko drugelį.
Galiausiai sugalvojome skaitymui ir rašymui užtvirtinti štai tokią sistemą... Kadangi vasaros pradžioje gavome iš mokytojos laišką, rekomenduojantį Liutaurui perskaityti vasarą keletą knygų ir jas aprašyti, nusipirkome Skaitinių dienoraštį. O tada darėme taip: skaitome vienu ypu 15 minučių. Kiek perskaitome, tiek. Kitą dieną vėl. Kol perskaitome visą knygelę. Kai visą knygelę perskaitome, imame Skaitinių dienoraštį ir jį pildome. Tokiu būdu per mėnesį sugebėjome įveikti penkias 32 puslapių storio knygeles. Tiesa, ne iš mokytojos rekomenduotinų, bet iš Liutaurui patikusių. Net trys jų – Rob Scotton („Avinėlis Raselas“ ir dvi iš „Katinėlio Juodžio“ serijos), taip pat Daniel Napp 'o „Daktaras Bambeklis“ bei Emma'os Yarlett „Orionas ir tamsa“. Pastaroji Liutaurui taip patiko, kad keletą kartų iš eilės skaitė...
Knygyne ilgai rinkausi iš dienoraščių, skirtų skaitiniams. Pasirinkimas pasiteisino. Nors galvojau iš pradžių, kad Liutaurui pakiš koją prašymas nupiešti pagrindinį veikėją, visgi pasirodė, kad vaikinui visai patinka užpildyti puslapį iki galo, todėl tai, atvirkščiai, – tapo mums labai gera proga pasimokyti piešti, neskubant sakyti, kad „nemoku“...
O kol mes su Liutauru skaitydavome, Magdė savo draugėms štai tokius kodinius pasakojimus rašydavo... :))
Šiek tiek turiu ir pafilmavusi, kaip vaikai skinasi per mokslus, tik nežinau, ar rankos kada iki tų filmukų montavimo beprieis... :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą