Vasara šiemet iš tiesų lepino ir saule, ir šiluma – tik retas kuris lietuvis šiemet tegalėjo ja skųstis... Buvo tikrai daug gražių dienų, leidusių pasigėrėti gamtos turtais... Nors pasivaikščioti savo mėgiamu keliu iki kapinaičių ištrūkdavom nedažnai, visgi net ir tie negausūs pasivaikščiojimai leisdavao atrasti šį bei tą naujo, įspūdingo ar tiesiog smagaus... :) Pavyzdžiui, eilinio, bet labai diiiiiidelio gysločio lapus. Per visą veidą – kur girdėta, kur matyta?..
O kur dar raudongalvės aguonos?... Visu savo skaistumu puošiančios pievas...
Neatsitiktinai tad mes jas kartu su kitais augaliniais sodybos turtais nutarėme „įrėminti“ į savo molinuko „tiesos langą“ (tai – toks specialiai paliktas atidengtų šiaudų fragmentas, iš kurio matyti, kad namo sienos tikrai šiaudinės).
Per laiką, žinoma, pabluks. Tebūnie. Užtat vasaros prisiminimus išsaugos. :)
Kaip ir žemuogės bei avietės, kurios yra tarsi neatsiejama mūsų vasaros dalis. Vaikai, atrodytų, vos sniegui nutirpus pradeda laukti šių uogų ir tekini lekia uogaut, kai jos prasideda... :) Tiesa, šiemet dėl sausros žemuogės buvo ganėtinai smulkios, o avietėms prisirpus lietūs užėjo... Tai irgi ne per daugiausiai jų ragaut gavom... Na bet vis šis bei tas... :)
Dar buvo darže nokstančios braškės ir vaikų man nematant pavasarį šiltnamyje pasėta didžiulė cukinija – vaikų pasididžiavimas, išsiplėtęs per visą taką... :)
Taip pat džiugino visus ir šiemet pirmą kartą ant mūsų lazdyno prinokę riešutai... Ir nors labai daug jų nebuvo, bet paragauti ir pasimėgauti užteko.
Didžiulį įspūdį vaikams visuomet daro ir vasaros liūtys... Mieste nepamatysi tokio jų masto, kaip kad čia, kur matai, kaip žemė susilieja su dangumi, ir lietaus debesyse paskęsta ištisi miškų masyvai... Nuo stogo srūvantis vanduo akimirksniu pievą paverčia viena didele bala, nuaidi griaustinis, ir vaikai tekini, pasikrykštaudami aunasi botus bei bėga pasiturkšti. :)
O paskui viskas nurimsta, ir žemė ima alsuoti užburiančio grožio rūkais. Vienu gražesniu už kitą... Migla kyla, susiburia į debesis, ir vėjas palieka jų prisiminimą iki kito karto...
Vakarai čia irgi su savo žavesiu... Ypač saulei leidžiantis. Fotoaparatas neperteikia to tikrojo grožio, kuris apgaubia riedant lauko keliu ir stebint, kaip lengvas vėjas kedena prisirpusias javų varpas bei kitus sunokintus žolių sėklojus... Aukso pievos – ne kitaip.
Daugelis pievų jau nušienautos, derlius nuimtas, nukultas, žemė paruošta naujai sėjai – viskas tik ir liudija, kad artėja ruduo... Su savais džiaugsmais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą