Mūsų vasara. 1 dalis. Paukščiai ir kiti gyvi sutvėrimai

Na ką, brangieji... Nors už lango visiškai ne lietuviškai šiltas rugpjūčio galas, kaip ten bebūtų, vasara jau moja ranka. Tuo tarpu liaudies patarlė byloja: viščiukus skaičiuoja rudenį... Tad ir aš kimbu dienoraščiui į atlapus ir skubu pasidalinti su jumis serija įrašų apie šauniai prabėgusias atostogas...

Nemanykite, kad aš čia atsitiktinai apie viščiukus pradėjau... Juk jūs turbūt žinote apie Liutauro meilę vištelėm...

O juk dar penkias „jaunikles“ kaip sykis vasaros pradžioje nusipirkome... 

Ir štai vieną gaivų liepos vakarą Liutauro numylėta vištaitė ėmė ir užsimanė perėti. Suskubom greitai įvairių veislinių kiaušinių įsigyti, po vištele pakišti. Trys savaitės kantrybės. Trys savaitės laukimo. Trys savaitės rūpesčio. O džiaugsmo buvo sulaukus pirmųjų cypliukų... Jų čiauškėjimas dar jiems neišsiritus iš kiaušinių jau buvo girdimas! 

Statistikai: iš 18-kos kiaušinių išsiperėjo vienuolika: šeši juodi, trys balti ir du pilki. Deja, trys žuvo nelygioj kovoj su išlikimu jau pirmąją dieną, dar vieno netekome kitądien, o mažylis baltis, kuris, galvojom, jau tikrai liks su mumis, iškeliavo anapilin ketvirtąją savo gyvenimo dieną. Taip liko ištvermingieji – penki juodi viščiukai. Meilūs iki negalėjimo... :)

Porą savaitėlių laikėme saugumo sumetimais juos su mama perekšle nedideliame aptvarėlyje, paskui gi jau drąsiai šeimynėlė su kitom vištom po pievas vaikštinėjo.

Deja, vieną naują juodąją vištaitę nugalabijo kokis tai plėšrus paukštis ir nusinešė nežinoma kryptimi. Dar su viena atsisveikinom irgi ne per seniausiai – tokia ta duoklė gamtai... Ir šiandien man hamake besiilsint ar tai didžiulis suopis, ar tai naminė pelėda bandė tiesiog iš vidurio kiemo vištaitę pačiupt, bet laiku pašokau augintinių gint, tad anas liko nieko nepešęs...

Netrūksta aplink mus laukinių paukščių. Štai vieną vėlų liepos vakarą sėdim namuose, vaikai jau miega, ir girdim: a nei tai koks didžiulis svirplys šalia namų pievoj čirpia, ar kas... Nepertraukiamai savo giesmę šaižią traukia, mums smalsumą kelia... Pasigūglinom... O gi, pasirodo, griežlė savo poros ieško... Ir taip tris vakarus iš eilės... Pasiklausykite patys, kaip ji „groja“:

Dienomis ir gandrai nevengė pas mus pavarlinėti...

Nepasisekė tik vargšui geneliui. Atsitrenkė į šiltnamio stiklus, matomai, ir žuvo. Radom ant žemės gulintį... :/

O kad jau paukščiai mums patinka, tai kaimynei pasiūlius nulėkėme su vaikais kartu į netoli Rudaminos esantį „Pelėdų parką“ – į šias gražuoles iš arti pasižiūrėti. Jei mylite paukščius, būtinai rezervuokitės laiką į ekskursiją pas juos! Ir ant rankos pelėdą ar apuoką gausit palaikyti, vaikams leis ir paglostyti, o ir šiaip nuostabia sodyba, karosų pilnu tvenkiniu pasigrožėsite... Na ir, sutiksite keletą kitų smagių paukščių, tarp kurių įspūdingo charakterio kranklys. :))

Nepraleidome šią vasarą ir jau tradicija tampančios progos iš vikšrelio išsiauginti drugelį. Tiesa, visos fermos, kaip užpernai, nelaikėme, bet keršąją meškutę pasigrožėjimui išauginome. Dailus vis tik drugys. Man turbūt pats gražiausias ir įspūdingiausias savo spalvomis ir raštais...

Dar vienu atradimu vasaros pabaigoje mums tapo vabalas maldininkas. Pasirodo, ne taip jau seniai, vos prieš dešimtmetį iš šiltesnių kraštų atkeliavęs į Lietuvą. Sugavome ir net entomologams parašėme, užklausėme, gal jiems reikalingas. Tačiau liepė mums tą karalaitį vis tik į laisvę paleisti, tačiau užsirašė visus duomenis, kas, kada ir kur rado – matomai, renka ir toliau duomenis apie paplitimo mastą...

Pasigrožėkite, koks jaunikaitis... Gal ir jūs kada savo pievose aptiksite?..

Tokia tad mūsų draugystė šią vasarą buvo su fauna... Bėgu dabar pasakot jums floros įspūdžių... :)