Seniai su draugais planavome aplankyti visų taip išgirtą edukacinį centrą „Curiocity“, tačiau tai vieni, tai kiti draugai ėmė ir aplankė jį prieš mus. Tad su Darium pasitarę ir ištaikę progą atšvęsti vieną šeimos šventę, nutarėme suderinti naudingumą su malonumu ir išdūmėm Kauno link.
O jau rudens grožis! Priminė mums tą patį spalį prieš gerą dešimtmetį, kuomet skuodėm taip vadinamais „Rustic“ keliais, skrosdami auksinį Viskonsino (JAV) rudenį. Lietuvoje šiemet spalis ne mažiau gražus...
Vaikai netikėtai atradę mano tų pačių dešimties su virš metų senumo iPod'ą, mašinoje linksminasi. Mat ten įrašytos „Vakaro žvaigždelės“ istorijos ir dainelės, kurių ilgą laiką nesiklausėme. Jos skamba vėl naujai. Tad kelionė pralekia su vėjeliu.
Iš tiesų iš karto turiu prisipažinti – iš draugų pasakojimų buvau supratusi, kad tai bus daug didesnė erdvė. Matomai panašios erdvės-muziejai, kuriuos teko matyti JAV, mane yra išlepinę, todėl tie kuklūs lietuviški masteliai, net ir paskelbiant, jog tai – didžiausia tokia erdvė Baltijos šalyse, visai nenustebina. Gal net kiek nuvilia. Bet visi žinome, kokio dydžio Lietuva ir jos galimybės, todėl džiaugiamės tuo, ką turime, kad paskui netektų priekaištauti vaikams, kad jie irgi nemoka pasitenkinti tuo, ką gauna... :)
Liutauras jau prieš važiuojant internete susipažįsta su tuo, kas jo čia lauks, tad nieko nelakęs lekia per visas erdves, ieškodamas... ekskavatoriaus.
Eksponatas tikrai dešimt balų! Smagu su tokiu padirbėti ne vien vaikams. Magdė tuo tarpu atranda lėlių namelį ir kuriam laikui stringa ten.
Mes čia praktiškai vieni. Daugiau vaikų pradeda rinktis tik po 13 valandos, kuomet mes jau beveik ruošiamės išeiti. Todėl vaikai ramiai renkasi veiklas, niekieno neįtakojami. Smagu žiūrėti, kas ką traukia. Po ekskavatoriaus Liutauras būtų linkęs rasti kitą nuotraukose matytą šios erdvės eksponatą – elektra varomą traktoriuką. Deja, paklausę salės darbuotojos išgirstame, kad jo nebėra – jis buvo tik pačioje pradžioje, atidarius šį centrą. O gaila... Vaikinas jaučiasi kiek apgautas. Vėliau ir aš, nors šiaip esu pozityviai nusiteikusi, pastebiu, kad daugelyje erdvių iš tiesų trūksta tų detalių, kurios, matosi, buvo sumanytos iš pat pradžių. Nėra čia nei to gigantiško dantų šepetėlio, kuriuo galima būtų išvalyti didžiulės burnos modelio dantis, nėra toje pačioje burnoje jau net liežuvio. Tik gerklės gale ne itin delikačiai uždažyti nulaužto liežuvio likučiai. Patys dantys irgi gerokai aplaužyti, burna pribyrėjusi putų polistirolo rutuliukų. Žmogaus organų muliažo detalės taip pat stokoja tvirtinimo elementų, todėl sudėtinga net ir suaugusiajam sudėti visus organus į vietą – viskas kritinėja. Ne itin maloniai nuteikia ir nosis su nulūžusi „snargliu“ – atsiprašau už žodyną... :) Gaublys astronomijos erdvėje – kažkur dingęs, ekspozicijos su mėnulio ir saulės kelionėmis Žemės atžvilgiu – neapšviestos (neįjungtos?), radijo skyriuje pasigendame mikrofono. Bufete, kuriame, kaip buvome supratę, galėjome turėti galimybę užkąsti, pastatyta lentelė su atsiprašymu, kad laikinai nedirba...
Kaip ten bebūtų, nurijus šią ne visai gardžią nusivylimo piliulę, skubam džiaugtis tuo, ką čia atrandame. Ir viliamės, kad šios erdvės šeimininkai ateityje susigriebs ir pasitaisys. :)
Taigi – po blogų naujienų – geros... :)
Realiai vaikams ir mums labai patiko. :) Magdė būtų galėjusi čia pasilikti dar dvigubai ar trigubai ilgiau (praleidome šiose erdvėse dvi valandas), o štai Liutauras tarsi išsėmė tam kartui tai, kas jam buvo įdomu, ir jau prašėsi eiti lauk. O gal koją kiek pakišo tai, kad jau buvome alkani, ir norėjosi ieškoti ko užkąsti..? Nes pasistiprinus ir vėl sakėsi, norįs grįžti.
Taigi – kas labiausiai čia traukė vaikus... Liutauro favoritu, kaip jau minėjau, be konkurencijos buvo ekskavatorius. Taip pat didelio susidomėjimo sulaukė raketos „kajutė“, kurioje abu vaikus prikaustė pasakojimai apie planetas ir pakankamai įtaigi vizualinė aplinka.
Numeris trys – paukštidė. Iš jos vaikai pasiėmė vištą ir gaidį, kuriuos kurį laiką po pažastimi nešiojosi... :)
Taip pat ilgam strigome greitosios pagalbos automobilyje bei gydytojo „kabinete“...
Dar viena įspūdinga ekspozicija – apie žaibus. Inertinių dujų kamuolys, reaguojantis į rankų šilumą, manau, nei vieno nepalieka abejingo...
Magdei gi labai rūpėjo pasikarstyti, pačiuožinėti, tuo tarpu Liutauras kiek atsargiai žiūri į visokius tunelius ir aukštį... Lygiai kaip ir aš, jis vengia uždarų, tamsių erdvių.
Kuo įdomus apskritai šis edukacinis centras? Visų pirma, labai gera idėja vienoje vietoje sudėti daug skirtingo profilio erdvių – nuostabus įrankis pažinti savo vaikus, pamatyti, į ką jie linkę, kas jų visai nedomina, o kas domina taip... rezervuotai. Pavyzdžiui, mane pačią labai traukė muzikos ir spalvų erdvės, o štai vaikų jos absoliučiai neužkabino. Kita vertus, taip galėjo būti dėl to, kad panašių eksponatų jau buvo matę Energetikos ir technikos muziejuje, todėl nematė reikalo gaišti laiką ties jau pažįstamais dalykais. Gamtos jėgų pažinimo erdvė taip pat nesudomino. Manęs, beje, irgi. Kažkaip labai vadovėliška ji pasirodė – kažko jai pritrūko. To įtraukiančio į veiksmą faktoriaus... Neskaitantiems vaikams iš viso joje nėra ką veikti. Bet jei jūsų vaikai augesni ir sumanesni, tada viskas greičiausiai atrodys kitaip. Į galvosūkių erdvę taip pat nepavyko prisivilioti vaikų. Taip pat, sakyčiau, į vyresnius ji orientuota. Arba į tuos, kurie dievina detektyvus, painias istorijas, mįsles. Maniškiai – ne iš tų. :) Emocijų pažinimo erdvėje įdomus pasirodė blogų emocijų naikinimo aparatas ir, žinoma, lavos lempos... :) Ir labai puiki idėja su žvyneliniu paviršiumi, ant kurio braukdamas skirtingomis kryptimis gali ką nors piešti, rašyti...
Miesto herojų erdvė su degančiu namu ir visa gaisrininkų įranga – labai nustebau – vaikų vi-siš-kai nesudomino... Bet taip visiškai, kad net nesupratau – juk Liutaurui ugnis – vos ne hobis... :D Matomai, kažkas nepasirodė įtikinama... :D
Statybų erdvėje plušėjo visi – plytų namui čia buvo į valias. Magdė greit įsijautė į rolę, dėjosi šalmą, krovė su tėveliu plytas, Liutaurui smagiausia buvo žaisti su keltuvu ir žiūrėti, kaip tos plytos nuo jo krenta žemyn... :)
Ūkio erdvėje lankėmės trumpai – gyvūnų iškamšos mano kaimietukams pasirodė ne tokios įdomios, kaip tikri gyvūnai, kuriuos lankom pas kaimynus užsukę pieno ar sustoję pakelėje paglostyti...
O štai parduotuvės zona buvo visai patraukli. Gal tik dėl to, kad jau teko mums apsispręsti, ar eiti lauk, ar likti, gurgiantys skrandžiai neleido tęsti žaidimo. Kita vertus, irgi visai gerai suėjo. Užskaitėm.
Sočiai papietavę to paties prekybos centro kavinukėje, nutarėme aplankyti ir čia įsikūrusį pirmąjį Lietuvoje kontaktinį zoo sodą. Kaina pasirodė kiek aukštoka, tad jei sumanysit ir jūs kada užsukti į abi mūsų aplankytas vietas tą pačią dieną, neapsigaukite – jie turi du viename bilietą, su kuriuo po porą eurų bent išsaugosite... O jei mes būtume žinoję, kad vienas jų padalinys yra ir Vilniuje, tai gal būtume iš viso neužėję... :) Bet ne – gerai, kad užėjome, nes gyvūnai skiriasi viename ir kitame zoo sode.
Ar verta iš viso eiti į šį nediduką zoo sodą? Žinokite, tikrai verta. Tuoj suprasite, kodėl. Jei paprastuose zoologijos soduose paprastai būna taip: „gyvūnus liesti ir maitinti griežtai draudžiama“, tai čia viskas atvirkščiai – didžiąją dalį gyvūnų galima glostyti, imti į rankas, valgydinti (tiesa, darbuotojų duodamu maistu ir su jų priežiūra). Todėl Liutaurui šis jaukus zoo sodas paliko vos ne didesnį įspūdį nei aukščiau išgirtasis „CurioCity“ kompleksas. O štai Magdei atvirkščiai – nors gyvūnėlius glostė, bet jie greitai jai nusibodo, ji norėjo netrukus sprukt iš čia.
Ryškiaspalvis papūgų pasaulis...
Surikatų žvalgas...
Žodžiu, mielieji, būsit Kaune – nepasididžiuokit, užsukit, atraskit, kas jums įdomu. Nes viskas šiame gyvenime realiatyvu – kas patinka vieniems, nepatinka kitiems ir atvirkščiai. :)
O jei jau ne per daug kas sudomins, tai bent fontanu lauke pasidžiaugsit... :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą