8-oji savaitė. Ką valgo pasaulis?

Sekmadienio vakaras. Laikas, kuomet atsivertusi ateinančios savaitės planus užverčiu prieš tai buvusios savaitės temą ir bandau pasinerti į naują pasaulį. Kartais tai labai smagu, kartais – galvos skausmas, mąstant, ką įdomesnio ir turiningesnio galima būtų vaikams pasiūlyti, idant mokomoji medžiaga netaptų tik sausų faktų kratiniu ir, kaip Eglė gerai savo paskutiniame įraše pastebėjo, dedamais pliusiukais mokymo plane.

Taigi grįžtame į sekmadienio vakarą... Ateinančios savaitės tema – „Ką valgome“. Vadovėlyje siūloma kelionė po turgų, parduotuvę, po kepyklą. Hm... Mąstau: negi iš tiesų šiuolaikiniai septynerių metų vaikai nėra lankęsi turguje, parduotuvėje ar nežino, kaip kepama duona..? 

Tiek to – apsidraudimui kurią tai dieną klausiu vaikų, kokiuose turguose jie prisimena buvę. Maisto, drabužių, sendaikčių, knygų... Parduotuvės – juo labiau šiais laikais ne adata šieno krūvoj. Tiesą pasakius, nematau prasmės apie tai kalbėti. Tad mąstau, gal ant duonos temos „išvažiuosime“ šią savaitę, kita vertus – apie tai, kaip gaminama duona, kalbėta jau pernai ar net užpernai. Sukę n+k kartų yra vaikai filmukus apie duonos kelią mieste, kaime... Ir nors visai smagu būtų kada užsukti į kepyklą, kur kepama duona ar šviežios bandelės, tam kartui ir tai netapo mūsų savaitės smilga, ant kurios vėrėm visa kita.

Kur ten mes mintį pradėjome? Taip, tas pats sekmadienio vakaras. Imu į rankas G. Malerba „Maisto atlasą“ ir L. Guéry bei D. Godard knygą „Didysis pasaulio katilas“, kurios netikėtai pametėja mūsų savaitės idėją – keliausime po visų pasaulio žemynų virtuves. Na taip, realiai savaitės tam mažoka, tačiau trumpam prisilytėjimui ir fantazijai sužadinti, manau, visai pakaks. Tad kviečiu ir jus į šią nedidelę, bet smagią (bent jau mums ji tokia buvo) kelionę, praskaidrinusią lietingą ir šaltą besibaigiančio spalio savaitę.

Pirmadienį suskubau sužiūrėti, kaip galime išnaudoti knygose sudėtus pasiūlymus. Pasirenkame Kinijos (Azija) ryžius su daržovėmis, Senegalo (Afrika) vaisių vėrinukus ir Peru (Pietų Amerika) Bolivinės balandos paplotėlius. Australijoje gyvena mano trečios eilės pusseserė, kuriai skubu rašyti prašymą pasiūlyti kokį nors australų patiekalą mūsų savaitės projektui. Šiaurės Ameriką nutariame „ragauti“ per kanadietišką prizmę – Kanadoje gyvena vaikų senelio pusseserė, su kuria palaikome ryšius, tad susisiekiame ir su ja. Antradienį jau turime visą rinkinuką pagrindinių ir saldžiųjų patiekalų, tad raitojamės rankoves ir imamės darbo.

Nesu ypatingai gera kulinarė (mielai perleisčiau maisto gaminimą bet kam kitam, jei tik galėčiau), todėl pradedame nuo paprasčiausio patiekalo, kuriam nereikia kažko labai ypatingo. Tai – tradiciniai kinietiški ryžiai su daržovėmis.

Liutauras noriai dalyvauja visame procese, tuo tarpu jaunėlė savaip interpretuoja kulinarinę kelionę, į kurią leidžiasi naminio plastilino vedina...

Ryžiai paruošti. Skanaujame. Liutauras, ištuštinęs visą dubenėlį, prašo dar. Tuo tarpu sesei toks maistas visai ne prie širdies...

Kinietiškos lazdelės – neabejotina Azijos virtuvės dalis, tad pasirūpinam ir jomis. 

Paprastai mūsų namuose karaliauja įvairių žolelių arbatos (kavos praktiškai visai negeriame), tačiau tokia proga skanaujame iš dubenėlių žaliąją arbatą, įsivaizduodami, kaip tai daro tikri kiniečiai. Paskui pabaksnojame į Kiniją žemėlapyje ir sotūs keliaujame toliau.

Vakare mūsų laukia pažintis su Kanados skanėstu – sviestine tartalete. Vaikai puikiai žino iš Kanados ant mūsų stalo atkeliaujantį klevų sirupą, tad dabar štai žinosime ir šį tradicinį Kanados gardumyną, kuriam pagaminti ėmiau pačią paprasčiausią šaldytą tešlą – mėgstu viską daryti kuo paprasčiau. Išspaudžiau su dubenėliu apskritimo formos blynelius, dėjau juos į keksiukų formeles, o jau tuomet pyliau į jas įdarą. Ir nors radau internete, kad reikia valgyti tas tartaletes šaltas, mums labiau jos karštos patiko. Pabandykite kada pasigaminti – tikrai skanus saldumynas... Niam...

Kitos dienos uždavinys buvo susipirkti mažiau ar daugiau egzotiškus produktus, reikalingus kitiems patiekalams. Draugiškai su vaikais renkamės tai, į ką eilinę savaitę net nežiūrėtume. Mangai, ananasai, kokosų pienas, meksikietiški traškučiai, gvakamolė, kvinojos sėklos, kuskusas, dar šis bei tas keliauja namo. Vaikai apsipatenkinę čiumpa Meksikietiškus traškučius, kuriems paprastai kaip ne itin sveikam maistui sakome „ne“, na bet... ko nepadarysi dėl tos pasaulio skonių jūros...

Tiesa, gvakamolė lieka nuošaly – tekstūra vaikams sukelia įtarimų. Na ir gerai – mums su Darium daugiau lieka... :)

Pietums šįsyk renkamės Peru paplotėlius iš bolivinės balandos (kvinojos) sėklų. Į keptuvę keliauja morkos, poras, petražolės. Aš dar įmetu porą skiltelių česnako – paragavus pritrūksta kažko, tad kiek improvizuojame.

Sumaišome su kvinoja, įmušame kiaušinį, apkepiname, ir voila – ragaujame, skanaujame. Vaikai nesužavėti, o mes – net čepsime iš skanumo.

Tenka vaikams kažkaip kompensuoti tą nepatikusį patiekalą. Tad pjaustome nelietuviškus vaisius, laistome juos laimo sultimis, voliojame kokoso drožlėse, veriame ant pagaliukų ir žiūrime, ar turės pasisekimą. Turi! Valio! Nors ananasas pasitaikė ne pernelyg saldus, o apelsinas – ne itin sultingas, vaikams suėjo kaip už gryną pinigą...

Kitą dieną pietums gaminame patiekalą iš dar kitos kultūros – iš kuskuso, kuris nukelia mus į Maroką. Pasakoju vaikams savo prisiminimus iš kelionės po šią šalį, pilu saldžią mėtų arbatą, be kurios ši šalis man neįsivaizduojama. Arbatą vaikai užskaito, tuo tarpu kuskuso tik paragauja – vėl visas gėris lieka mums, suaugusiems, o vaikai prašo paprastų makaronų su padažu. 

Tenka reabilituotis ir vakarui ruošti „kažką skanaus“... Į vakaro meniu įtraukiame australietišką skanėstą Lemingtoną. Į svečius ketina užsukti Eglė su vaikais, todėl džiaugsmo dvigubai – smagu pasidalinti gardėsiais su draugais.

Visgi vakare iš Magdės išgirstu:

– Mamyte, žinai, man nelabai patinka tie kiti patiekalai... Gal gali pagaminti rytoj ką nors lietuviško...? Iš kokių nors grikių ar makaronų..?

– Gerai, – šypsausi, džiaugdamasi, kad vaikams miela lietuviška virtuvė, kuri gal paprasta, kartais nusibostanti, bet vis tik sava ir pažįstama. :) Juo labiau, kad jau spėjome susipažinti su tais kitų kontinentų patiekalais, su kuriais ketinome. Tad ramiai tęsiame savo savaitę, ir ateinančią dieną gaminame viską iš „lietuviškų“ produktų: bulvių, morkų, svogūnų, raugintų agurkėlių, darže vis dar žaliuojančių mėtų, kuriomis pagardiname kaimynystėje užauginto mums ėriuko kepenėles. Sumanymas buvo gaminti šį ėrienos kepenėlių troškinį, tačiau apkepinus kepenėles jos pasirodė tokios gardžios, kad nekilo ranka jų gadinti troškinant. Net vaikams suėjo saldūs kepenėlių gabalėliai. Turėsite kada ėriuko kepenėlių, – nepraleiskite progos paskanauti.

Europinis patiekalas. :)

Savaitės viduryje apsilankome bibliotekoje, iš kur pasiimame D. Kandrotienės knygą „Šaukšto Šmaukšto akademija“, supažindinančią vaikus su stalo etiketu, serviravimu, ydingais įpročiais prie stalo bei kitokiais niuansais. Per porą dienų perkremtame pusę, kitą paliekame ateinančiai savaitei. Beje, yra du šios knygos leidimai. Pirmasis, leistas Debesų ganyklos, man pasirodė mielesnis ir švaresnio dizaino, malonus akims, tuo tarpu antrasis leidimas – labai jau spalvotas, spaustas ant kreidinio blizgaus popieriaus, varginantis akis, nors jame ir daugiau įdomių iliustracijų pateikta.
Vaikai viso to įkvėpti savaip stalą dengia, gimtadienį tuojau pat žaidžia... Stalelis mažokas, bet ant jo – visa, kas būtiniausia: staltiesė, lėkštės, puodeliai, įrankiai, „vaišės“ ir net muzika, kad linksmiau būtų... :)

Kažkaip mėgdavau pasiguosti, kad sunkiai literatūrą prisijaukiname, tai štai, kažkokia kompensacinė savaitė išpuolė. Griebėm jautį už ragų ir perskaitėm C. S. Lewis'o knygą „Liūtas, ragana ir drabužių spinta“. Kai vaikams pasakiau, kad visi mūsų bendražygiai ją jau perskaitę, tuoj susidomėjo. Taigi trys vakarai, ir baigta. Bandysime ir kitas šios serijos knygas po truputį perkrimsti.
O po knygos ir filmą smagu pažiūrėti. Tačiau, kas įdomu, – vaikai po filmo prašo dar kartą knygą paskaityti. Nežinau, kaip jūsų namuose, bet mes knygas vis dar skaitome po keletą kartų iš eilės... :)

  

Kaip apie maistą kalba anglakalbiai ir rusakalbiai? Žiūrim: Peppa Pig „Food“, „Lunch“ ir „The Market“; Tri kota: „Rinkinys apie maistą“, „Kulnarinis šou“, „Restoranas“.

Tiek įsitraukėme šią savaitę į tą maisto gaminimą ir skaitymą, kad nesutilpome su visa suplanuota veikla. Todėl džiaugiamės, kad kitą savaitę oficialiai atostogos, per kurias galėsime pasivyti ir ramiai atlikti tai, kas buvo praleista.

Istorijos kortelės šią savaitę liko dėkle, ištraukti spėjome tik vieną – apie Indiją ir induizmą. Įtraukėme ją ir į maisto temą. Ir nors indiško patiekalo jokio negaminome, tačiau kalbėjome apie indiškus prieskonius, šventas karves, dramblius ir Tadžmachalą, žiūrėjome filmuką apie tai, kaip dėvimi ryškiaspalviai sariai, klausėmės indų muzikos, prisiminėme mūsų labai mėgiamą filmą „Liūtas“ – apie berniuką, pasiklydusį Indijoje. Jei nesate šio filmo matę, nepraleiskite progos – nuostabi drama ne tik apie namų ilgesį, bet ir apie kitas gyvenimo vertybes.

Na, o po šiltų valgių, karštų ir spalvingų indiškų vaizdų pats laikas grįžti į realybę, į vis labiau pilkėjantį lietuvišką rudenį su trumpėjančiais vakarais. Penktadienį, po keleto lietingų dienų pagaliau prašvitus saulei, pasinaudodami proga traukiame susitikti su draugais miške. Ačiū miško mokytojai Jurgitai, suorganizavusiai šaunią vakarinę iškylą Pilaitės miške, kur gaminomės žvakides, nepaprastai įdomiame arbatinuke virėme kakavą, mėgavomės ja ir zefyrais, stebėjome šešėlių teatrą ir tiesiog bendravome... Kaip ten bebūtų, tokioje tamsybėje rudenį dar nebuvome buvę su vaikais. Labai įdomi patirtis. Nuvykite ir jūs kada pabūti vakarėjančiame miške. Garantuoju – vaikams įspūdžių bus kelioms dienoms. :) 

Žvakidės iš paprastų stiklainių, lipnios dvipusės juostos ir miško gėrybių. 

 Pasikvailiojimai prie šviesos.

Šešėlių spektaklį apie vienišą burtininką pristato Matas.

Beje, vasarą vis pamąstydavome, kad gaila, jog vakare, kai ima spindėti žvaigždės, vaikai jau paprastai miega. Jei ir jūs pražiopsojote žvaigždėtą vasaros dangų, neliūdėkite – užverskite galvą aukštyn vakare (tiesa, mieste, greičiausiai, jums koją kiš šviesos triukšmas) ir išvysite ne mažiau įspūdingą reginį – netruksite surasti Grįžulo ratus, taip pat gal aptiksite Venerą, Jupiterį ar Marsą.

Charakterio formavimą kaip atskirą darinį sunku išimti iš konteksto, nes tai vyksta kiekvieną minutę, kiekvieną dieną, neišskiriant savaitgalių, atostogų ar įvairių nekasdienių situacijų. Vasara, kaip buvau kažkuriame įraše minėjusi, buvo nelengva – su užklupusia septynmečio krize, su galybe persikraustymo, įsikūrimo naujoje vietoje iššūkių, su senelio atsikraustymu ir atsiradusia trijų kartų po vienu stogu trintimi. Tačiau ar rudens ramybė, ar tiesiog atėjęs tam tikras laikas sudėliojo viską į savas vietas. O aš stebiu kelias valandas be perstojo žaidžiančius ir nei karto nesusipešančius savo bambizus ir netikiu: negi iš tiesų ateina tas laikas, kai nebereikia peštis dėl žaislų, dėl pasirinktų vaidmenų, o iš tiesų pradedama bendradarbiauti?.. Negi iš tiesų pasitvirtina G. Neufeld'o teorija apie bendraamžių įtaką, o tiksliau, šiuo atveju, apie tai, kad kuomet vaikas nebūna ištisai tarp bendraamžių, jis pradeda ir elgtis kitaip? Nežinau, ar tai tik sutapimas, bet nuo tos dienos, kuomet baigėsi kasdieniai vasariški bendravimai su bendraamžiais, sumažėjo ir įtampos, ir erzelio, ir pykčio priepuolių. Vaikai tarsi ūgtelėjo. Dabar belieka žiūrėti, ar tai – ne koks laikinas „nesusipratimas“. :) Laikom špygas ir viliamės, kad viskas – tik į gera. :)

Kartais tenka spręsti rebusą: ar pasirinkti mažiau, bet tai, kas bus atlikta vaiko su malonumu, ar tai, kas turėtų būti lyg ir daugiau, geriau, tačiau kas bus atlikta su didžiuliu nenoru... Savaitės pradžioje Liutaurui labai jau nesinorėjo vedžioti raidžių. Išsiprašė grįžti prie ornamentų vedžiojimo. Tad darome vieną žingsnelį atgal, vėliau žingsniuojame toliau...

Išbandome parkerį. Vis tik pieštuku rašyti smagiau... Tebūnie tam kartui.

Kas galėjo pagalvoti, kad O raidės uodegytės bus didžiulis iššūkis...

Su matematika po praeitos savaitės gausos šį kartą kažkaip kukliai. Nelabai kaip išlipome iš vadovėlio ribų...

  

Tuo tarpu mano mažieji dailininkai šią savaitę visaip kaip gražino savo pasidarytą namelį, dekoravo jo vidų, lipdė visokias žvakides iš plastilino, karpė, klijavo.

Namelis iš dėžių. Universalus žaislas.

Tortai, žvakidės ir kiti rudeniški elementai.

Lipdinių eskizai nameliui. 

Telefonų inžinierius kuria naujus „produktus“...

Su muzika šią savaitę draugavome naudodamiesi planšete. Vaikai prisiminė jau anksčiau mūsų čiupinėtą „Piano Maestro“ programėlę, kurioje jaukinamės ritmą, natas, tobuliname akių-rankų koordinaciją.

Eksperimentai šiai savaitei optiniai. Vienas jų – supažindinantis su animacijos principais ir atskleidžiantis, kaip akys priima informaciją. :)

Darėm dar vieną – su pranykstančiu tašku, tačiau vaikai kažkaip nepagavo esmės... O jūs pabandykite – galite tiesiog ant popieriaus nusipiešti du juodus taškus apie 10 cm atstumu vienas nuo kito ir, uždengę dešinę akį, per ištiestą ranką žiūrėti į dešinįjį tašką. Artinkite po truputį lapą prie savęs tol, kol kairysis taškas išnyks iš regėjimo lauko. :)

Savaitė buvo išties kupina žaidimų, atradimų ir suvokimų. Daug kas čia į aprašymą netilpo, kai ko nespėjome, o kaip bandysime atsigriebti per ateinančią atostogų savaitę, sužinosite kitą sekmadienį. :)