Ruduo su savo rytinių ir vakarinių rūkų magija kuria stebuklą. Atsikeli iš lovos, iškeli koją į lauką, ir ta rudeninė ryto gaiva tiek jėgų suteikia, kad, atrodo, kalnus nuverstum...
Tik štai būnant su vaikais tie kalnai dažniausiai taip greitai subyra, kad, regis, visą dieną po gabalėlį kol surankioji, kad vėl tą kalną atstatytum, tai jau ir į kalną nebepanašu. Suplanuoji iš ryto, kad po pusryčių padarysi tą, aną, o štai kaimynų berniukas netikėtai užsuka, ir per tūkstantąją sekundės turi sumoti, ką atsakyti: jei neišlaikysi ribos ir griežtai nepasakysi, kad žaisim tik po to, kai atliksim, kas būtina, žiūrėk, jau šaukštai po pietų – vaikai išsibėgiojo žaisti, palikdami svajonių kalną nepajudintą... Ech... Lauki kitos dienos, su viltimi atsigriebti. O kitą dieną, žiūrėk, ir vėl koks nors iššūkis. Mokaisi ir mokaisi – kiekvieną dieną: brėžti ribas, laiku sureaguoti, klysti ir vėl bandyti iš naujo.
Viltis vis tik yra. Liutaurui šią savaitę iškrito abudu viršutiniai centriniai kandžiai. Tai jei tikėti vaikų brandos teorija, kai dar du dantys iškris, būsim visai pasiruošę mokslams... O kol tai įvyks, neriam į šios savaitės temą apie visokiausias kūrinijos dovanojamas gėrybes.
Toliau sekame istorijos kortelėmis, kuriose šią savaitę dvi biblinės temos ir dvi pasaulietinės. Pataikydami į savaitės temą, skaitome apie Juozapo uždarymą į kalėjimą, faraono sapnų aiškinimą, derliaus ir bado metus, Egipto priespaudą. Liutauras vis dar bando suvokti, kas yra vergovė ir kaip ten tie vergai vis tik negalėjo pabėgti. Nes pats vaikinas įsivaizduoja, kad pabėgtų iš ten...
Taip pat mokomės citatą apie malonius žodžius, kurie yra saldūs kaip medus. Ir nors šiais laikais atsiranda teorijų, kad net medus yra labai nesveika, nes juk tai iš esmės cukrus, mes tikime Dievo žodžiu, kad medus – sveikata kaulams. O kauluose kas pas mus gaminasi? Raudonieji kraujo kūneliai, be kurių organizme nebūtų išnešiojamas deguonis, ar ne?..
Kol aš repetuoju, bandydama ištaikyti tą stebuklingai tylią pusę minutės, reikalingos įrašui, vaikai jau, žiūrėk, ir išmoksta.
Tolesnės mūsų istorijos kortelės siūlo pažintį su Kinijos Šangų dinastija ir Hamurabio teisynu. Vėl vartom istorijos atlasą, kur mūsų žvilgsnis krypsta Kinijos link. Kalbamės apie tai, kiek toli per porą tūkstantmečių nuo Sukūrimo žmonės nuklydo nuo Edeno sodo. Šangų dinastija, garsėjusi žalvario panaudojimu, iš kurio gamino indus ir aštrius bei patvarius ginklus, nukelia mus į kovų erą – žiūrim dokumentinio filmo ištraukas apie tai.
Pažintis su Hamurabio teisynu – trumpa. Tačiau joje – savotiškas pasikartojimas to, su kuo esame susipažinę anksčiau. Vaikai atpažįsta, kad jame – mūsų prieš mėnesį čiupinėtas dantiraštis.
Vadovėlis siūlo pakalbėti apie darbų užbaigimo svarbą. Taip taip, tema, manau, opi ne tik vaikams. Progų apie tai pašnekėti galima rasti, man atrodo, kiekvienoje dienoje. Mums gi nusišypsojo laimė tai padaryti tuomet, kai reikėjo sumontuoti keturias naujas kėdes. Vaikai labai noriai dirbo, ginčydamiesi, kam teks daugiau varžtų, kad, ginkdie, tik niekas neliktų nuskriaustas. Gerai, kad vienoje kėdės pusėje varžtai buvo trys, tad nesunku buvo pasidalinti – vienas Liutaurui, antras Magdei, trečias – man. Tačiau štai į duris pabeldė kaimynų berniukas... O tai tau... Mano dienos planas ir vėl galėjo žlugti per akimirką, tačiau išmokusi savaitės pradžios pamoką apie nenuverčiamus kalnus tuoj paskubu užbėgti įvykiams už akių ir pasakyti stop.
– Pala, pala... O kas kėdes baigs sukti?
– Bet taigi Liudas atėjo... Mes gi einame žaisti... – Bandė nusiplauti rankas mažieji.
– Tai labai puiku – Liudas mums gali padėti susukti kėdes arba palaukti, kol mes baigsime, ar ne, Liudai? – bandžiau išlaviruoti. – Juk mums visiems čia taip puikiai sekėsi, mes tokia puiki komanda buvome, be to, ir kėdė vos viena teliko...
– Na gerai jau gerai – pakankamai geranoriškai nusileidžia vaikai... – Liudai, va, imk atsuktuvą, tuoj aš tau parodysiu, kaip čia reikia sukti, – greit į pasikeitusią padėtį reaguoja Liutauras, o Magdė jam tuoj antrina, kad čia tikrai nesunku.
Žodžiu, ir vaikai, ir aš, panašu, pamoką apie darbus ir jų užbaigimą pramokome...
O po tokių rimtų darbų riekia pasistiprinti. Ne bėda, jei mama ne itin nori antrą sykį dienoje kepti blynus. Vaikai juk patys puikiai gali prisikepti blynų sau ir kaimynui pavaišinti. Tu tik, mama, eik... ten... kur nors... į daržą, kokių darbų pasibaigt, o mes čia valgyt pasidarysim... :)
O tada imsimės kartoninių dėžių, kurios atliko nuo kėdžių... Juk tai – tokia puiki medžiaga namelio statyboms!
Neišradinėdami dviračio, per kalbos subtilybes keliaujame pasikliaudami vadovėliais. Aptariame nedidelius tekstukus apie Roko su seneliu renkamus obuolius, apie skanias morkas iš močiutės daržo, čia pat patys išsikepame morkų pyragą, skaitome, rašome, duonos neprašome...
Magdė ir jos mėgiama „Labas, raide“ knygelė.
Ranką mikliname įvairiose pratybų knygelėse.
Mėgstamiausia – P. Kulvi „Rankos lavinimo pratimai 5-7 metų vaikams“
Mėgstamiausia – P. Kulvi „Rankos lavinimo pratimai 5-7 metų vaikams“
Tuo tarpu su Liutauru toliau vedžiojame raides. Įveikiame N ir U.
Imamės garsinės analizės – rašome diktantą iš trumpų žodžių. Kadangi kol kas rašome ne rašytinėmis raidėmis, galime pasirinkti įvairesnius žodžius nei siūlomi pirmieji diktantai metodinėse knygelėse. Tiesa, diktantas dienoje kažkaip spontaniškai gimė, neturėjome po ranka sąsiuvinio, tad pasičiupome pratybų sąsiuvinio viršelį, čia pat brūkštelėjome linijas ir užrašėme.
Beje, ilgai svarstę nupirkome vaikams taip vadinamą augantį satalą, kurį galima pakreipti tam tikru kampu, kad akims ir nugarai būtų sveikiau nei sėdint prie įprasto valgomojo stalo, kuris vaikams paprastai esti per aukštas. Tad dabar abu susėdę patogiai raides raito... Nauji tie stalai ne pigūs, bet persiėję per skelbimus galite rasti kelis kartus pigesnį, tačiau ne ką prastesnį. ;)
Kiek atsigriebėme ir su literatūra. Savaitės pradžioje, užbėgdami įvykiams už akių, užkabinome kitos savaitės temą apie duoną. Skaitėme eiliuotas K. Kubilinsko pasakas, kurių tarpe yra ir „Vilko duona“ (tik vėliau atradau, kad ji yra ir įgarsinta). Pastaroji vaikams nepaprastai patinka. Esame ją skaitę ir anksčiau. Kažkada net pradžią mintinai mokėjome, o dabar štai tiesiog mėgavomės. Man pačiai ji irgi smagi, todėl kol vaikai ką nors knibinėja ar kokiais traukinukais žaidžia, aš skaitau. Deja, bet mums idiliškai susėsti ant sofos su knyga rankose neišeina. „Vien tik sėdėti ir skaityti? Bet juk tai – laiko švaistymas“ – panašiai taip galvoja mano vaikai... Todėl jei noriu ką nors paskaityti jiems, paprastai siūlau užsiimti kokia tylia veikla.
Prisiminėm ir R. Skučaitės eilėraštukus apie rudenį. Labai smagi mūsų mėgiama jos rinktinė „Žvangučiai“.
Na, o savaitei įsibėgėjus čiupome P. Socha knygą „Bitės“. Taip, taip, čia viena iš tų didelių „Debesų ganyklų“ knygų, kuri netelpa į lentyną...
Užsienio kalbas toliau jaukinamės kartu su kiaulaite Peppa ir trimis katinėliais. Šiai savaitei renkamės šias serijas: Fruit day bei Potato City ir Урожай.
Tuo tarpu matematiką ir veiksmus iki dešimties bandome prisijaukinti visokiais įmanomais būdais. Vadovėlinė medžiaga, įvairios matematinės kortelės, Khan Akademija, mobili Abacus programėlė, Math-U-See kubeliai – išbandėme šią savaitę viską, rodos, ką turėjome... Ale vis tiek paklausus, ką pridėti prie septynių, kad suma būtų dešimt, galvoja, galvoja, susinervina, iš naujo galvoja... Tad ilgai ir nuobodžiai mokomės toliau – kol įsisės į galvą visi tie skaičiukai.
Magdė išbando Kahn akademijos platformą
Atspausdinau pabandymui skaičių iki 10 „Tackling tables“ sudėties kortų rinkinį.
Abacus skaičiavimo sistema – pagrįsta kiek kitokiais skaičiavimo principais.
Vaikams labai patinka, tad mankštinam smegenis ir taip.
Vaikams labai patinka, tad mankštinam smegenis ir taip.
Kankiname pratybas.
Na ir tradiciškai – skaičiavimo dainelės. Praeitą savaitę nebespėjau įkelti skaičiavimo kas septynis, tai šiuokart dvi iš karto. Abi kiek panašiai rudeniškai melancholiškos, kiek nuo slogos prikimusiu balsu, na bet ir toliau bandau laikytis principo, kad geriau daryti netobulai nei iš viso nedaryti. :)
Tęsiame pažintį su cheminiais elementais. Tam katui – du metalai: galis ir aliuminis. Prisipažinsiu, – aš iki pernai nežinojau apie galį nieko. Kol neužkliuvome už filmuko apie jį... Dar galite pažiūrėti, kaip aliuminis reaguoja su tuo galiu – įspūdinga... Taip pat pasižymėjome lentelėje ir silicį, kurio yra smėlyje, molyje, akmenyse. Ar žinojote? Aš tai ne...)
Vadovėlis tuo tarpu mus veda per pažintį su vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Tuo pačiu įtraukiame ir praktikos „darbus“. Kaip tik sodiname savo sode šermukšnius ir aronijas.
Magdė išsijuosusi padeda tėveliui kasti duobes, laistyti, tuo tarpu Liutauras greitai pareiškia, kad čia jam labai nuobodu ir pabėga... Grįžę namo randame vaikiną įnikusį į konstruktorių – iš varikliuko ir kempinėlės ėmė ir pagamino jaunasis racionalizatorius „automatinį flomasterių valytuvą“...
Nepamenu, kada paskutinį kartą vaikai taip buvo įsitraukę į veiklą, kaip šią savaitę. Vos spėjau paskui. O prasidėjo viskas nuo Džiuzepės Archimboldo darbų. Man tereikėjo juos vaikams parodyti – visa kita jie pasigavo patys. Iš karto čiupo karštų klijų pistoletą, krūvą vaisių, kaštonų bei lapų ir pradėjo improvizuoti. Beje, ne per seniausiai sugedo mano karštų klijų aparatas, tad teko ieškoti naujo. Kadangi vaikai labai kaulijo, kad ir jiems nupirkčiau, paėmiau jiems pačius pigiausius, mažiausius. Aj, galvojau, net jei ir prastai veiks, nebus gaila. Ir ką jūs sau galvojate – tie mažučiai pistoletukai su plonomis klijų lazdelėmis veikia žymiai geriau nei mano buvęs, dešimt kartų brangesnis. Va taip vat. Žodžiu, rekomenduojame – mums labai pasiteisino. Daug geriau tie klijai įkaista, žymiai efektyviau klijuoja. O ir šiaip yra lengvučiai, paprasta su jais bet kur prieiti.
Žodžiu, mūsų namuose visą savaitę virė kūrybinis komandinis darbas. Pradėjome nuo portreto, baigėme meškų su medumi fontanais, parkais, laivais ir automobiliais... :D
Topinambas, bulvės, paprikos, obuoliai, lęšiai, saulėgrąžos, kaštonai, lapai.
Kopūstinė improvizacija automobilių tema
Bananinis sūrio skonio burlaivis.
O tuomet atėjo eilė medaus tematikai... Kadangi turėjome nusipirkę geltonų klijų juostelių, jos puikiai tiko medui „daryti“. Vaikai taip įsitraukė į visą šią temą, kad gražu buvo žiūrėti. Idėja vijo viena kitą, intarpuose skaitėme ir vartėme knygas apie bites, žiūrėjome filmukus apie tai, kaip bitės auga ir formuojasi, kaip šoka savo šokius, kopinėja medų, kokių keistų rekordų kartais siekia bičių mylėtojai; tuo pačiu Rimskio-Korsakovo „Kamanės skridimo“ pasiklausėme. Žodžiu, ši tema buvo mūsų savaitės saldainiukas. Vaikams didžiulį (ne visai gerą) įspūdį padarė tai, kad medus yra dalinai bičių seilės.
Meškų puota prie medaus
Meškos, ketinančios atakuoti avilį su medumi
O po rimtų darbų reikia ir pažaisti. Vaikai netikėtai prisiminė mūsų statytą spektaklį. Prašo vėl ką nors statyti, bet man kol kas galvoj netelpa, kas tai galėtų būti ir į kurią dienotvarkės vietą tai galima būtų įterpti... :)
Traukinukai – kita žaista, išžaista ir peržaista tema. Po visus kambarius vingiavo bėgiai, keitėsi traukinių sąstatai, maršrutai, vyko įvairios mašinistų intrigos.
Na ir, žinoma, laboratorija. Kaip gi be jos.
Žaidžia vaikai ir išėję pasivaikšioti. Yra čia pas mus tokios mažos vietinės kapinaitės su metaliniais vartais, visuomet žadinančiais vaikų fantaziją. Juk taip smagu pažaisti kad ir policininkus-vagis, įsivaizduojant, kad tie vartai – tai kalėjimo grotos... :)
Policininkai, sergintys įėjimą į kalėjimą...
Nors praeitą savaitę mūsų namuose skambėjo įvairūs būgnai būgneliai, tai turėjo būti šios savaitės tema. Tad papildom savo žinias šįsyk teoriškai. Pradžiai – trumpas filmukas apie būgnų šeimą. O tuomet atsiverčiame iliustruotą Pasaulio muzikos instrumentų enciklopediją ir mums atvimpa lūpa... Ohoho, brolyti... Tokios gausybės būgnų būgnelių, takškynių ir kitokių podynių mes čia rasti nesitikėjome: idiofonai, beldžiamieji pagaliai, barškalai, žvangučiai, varpai, gongai, plieniniai būgnai, ksilofonai, litofonai, metalofonai, lėkštės ir kastanjetės, pliauškės, trinamiji, braukiamieji instrumentai ir tik pačioje pabaigoje – mūsų tradiciniai mušamieji orkestro instrumentai. Nieko sau, ką?..
Na bet tam kartui tiesiog perbėgam per juos akimis, nes į visus įsigilinti ir įsiminti tikrai dar per sudėtinga mažiems vijurkams. Juo labiau kad ir enciklopedija, kaip nurodo autoriai, orientuota į gimnazistus.
Derliaus temai ir obuolių pjaustymui labai tinka eksperimentas su obuoliu, kurį reikia pabandyti pjauti ore. Kaip mums sekėsi tai padaryti, o ir apskritai – kaip čia kas pas mus vyksta, kai visi susistyguojame, galite pažiūrėti šiame trumpame reportaže.
Neapsigaukite – ne visada viskas taip sklandžiai po mūsų stogu einasi. Tačiau taip jau yra, kad kai viskas ramu, filmuoti yra paprasčiau nei tada, kuomet reikia gęsinti gaisrus, derėtis ar taikyti kitokias situacijos valdymo priemones.
Kadangi po šios savaitės įsijungė kažkoks antras kvėpavimas, tad atostogų (jei ryte atsikėlusi nepersigalvosiu) visgi dar nedarome, todėl vėl sakau iki greito. ;) Linkėjimai nuo Magdės:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą