Ruduo įsisiūbuoja, mūsų mokslai – taip pat. Vaikai darosi ramesni, gavę progą įsisprausti į tam tikrus rėmus, kurių taip stigo vasarą ir dėl kurių iš tiesų turėjom keblumų. O ir aš tarsi po truputį, nors ir netobulai, bet pradedu kiek mitriau žongliruoti kasdienėmis pareigomis, rūpesčiais, rudens darbais, vaikų mokslais ir saviraiška. Džiaugiuosi kiekvieną dieną už visas tas nuostabias progas pažinti save, pažinti savo vaikus, savo tėvus ir visa, kas tas grandis riša tarpusavyje.
Kadaise Danijos meno mokyklos psichologas, pasikvietęs į baigiamąjį pokalbį, paklausė, ką per keletą mėnesių mokykloje išmokau, supratau. Mano atsakymas buvo paprastas: iki tol maniusi, kad daug įvairių skirtingų gebėjimų, kuriuos turiu, yra nesusipratimas, neleidžiantis aiškiai matyti, kuria kryptimi gyvenime judėti toliau, dabar pasirodė esąs privalumu, leidžiančiu į bet kurią problemą pažiūrėti iš skirtingų rakursų, leidžiantis mokyti kitus, leidžiantis lengvai keisti gyvenimo profilį, atsiradus naujoms galimybėms. Šį mėnesį kaip niekada pajaučiau, kaip smagu yra turėti tą metų ir įvairios patirties bagažą, iš kurio po truputį galiu traukti vaikams įvairius dalykus ir iš naujo patirti kartu su jais atradimo, kūrybos džiaugsmą. Tai – didžiulė dovana, už kurią dėkoju Dievui kiekvieną dieną... Ir jei kartais užeina abejonių, ar ne per daug paviršiumi su vaikais kartais praslystame per vieną ar kitą dalyką, lyg tyčia užkliūnu už straipsnio „Nauja mokymosi era“ ape pamatines žinias, o ne apie giluminį kasimą su tokio amžiaus vaikais. Paskaitykite atradę laiko – labai įdomios įžvalgos apie tai, ko realiai turėtume mokyti vaikus.
Kadaise Danijos meno mokyklos psichologas, pasikvietęs į baigiamąjį pokalbį, paklausė, ką per keletą mėnesių mokykloje išmokau, supratau. Mano atsakymas buvo paprastas: iki tol maniusi, kad daug įvairių skirtingų gebėjimų, kuriuos turiu, yra nesusipratimas, neleidžiantis aiškiai matyti, kuria kryptimi gyvenime judėti toliau, dabar pasirodė esąs privalumu, leidžiančiu į bet kurią problemą pažiūrėti iš skirtingų rakursų, leidžiantis mokyti kitus, leidžiantis lengvai keisti gyvenimo profilį, atsiradus naujoms galimybėms. Šį mėnesį kaip niekada pajaučiau, kaip smagu yra turėti tą metų ir įvairios patirties bagažą, iš kurio po truputį galiu traukti vaikams įvairius dalykus ir iš naujo patirti kartu su jais atradimo, kūrybos džiaugsmą. Tai – didžiulė dovana, už kurią dėkoju Dievui kiekvieną dieną... Ir jei kartais užeina abejonių, ar ne per daug paviršiumi su vaikais kartais praslystame per vieną ar kitą dalyką, lyg tyčia užkliūnu už straipsnio „Nauja mokymosi era“ ape pamatines žinias, o ne apie giluminį kasimą su tokio amžiaus vaikais. Paskaitykite atradę laiko – labai įdomios įžvalgos apie tai, ko realiai turėtume mokyti vaikus.
Taigi – apie ką pabandėme šią savaitę sužinoti ir iš ko pasimokyti...
Biblija
Džiaugiuosi, kad mūsų pasirinkta istorijos programa talpina savyje biblinius įvykius, per kuriuos ir vėl keliaujame chronologine tvarka. Kadangi esame nedidelės namų bažnyčios nariai, ir neturime atskiros sekmadieninės vaikų „mokyklėlės“, tiek, kiek su vaikais savarankiškai susiduriame su Biblija, tiek ir turime. Tad šį kartą semiamės patirties iš Ezavo ir Jokūbo konflikto bei srebiame apgavystės pasekmes Juozapo istorijoje. Nežinau, kiek vaikai pagauna visame tame gilesnes sąsajas, tačiau bandau jiems sudėlioti akcentus ten, kur man atrodo svarbu: tu apgavai brolį, ir pats būsi pagautas. Net jei tai nutiks ir po kelių dešimčių metų... Skaitome tiek pačios Biblijos ištraukas, tiek vaikiškas biblijos istorijų knygas.
Istorijoms užtvirtinti pasitelkiame veiklų. Ezavo ir Jokūbo istorijai įsiminti pietums gaminu kiek adaptuotą lęšių ir daržovių troškinį. Žinau, kad visokių ten „marmalų“ mano vaikai nevalgo, tad viską slepiu suvyniodama į tortilijos blyną.
Paragaut paragauja, bet lęšiais nesusižavi, nors mes, suaugusieji, lapnojam – net ausys linksta... Na, svarbu, pabandėm, paragavom, bent iš dalies įsijautėm į Ezavo ir Jokūbo pirmagimystės perleidimo scenos meniu ir keliaujam toliau.
Juozapo istoriją, kuri taip pat ne sykį vaikų girdėta, išnaudojame pokalbiams apie audinių dažymą. Čiumpame balto audeklo, skystų dažų ir bandom laimę. Vaikai noriai raišioja gumeles, tačiau į dažus rankų pernelyg kišti nenori – tik man vadovauja, kokią spalvą kur lieti... Žodžiu, susipažįstame su batika. Gal ir ne visai Juozapo laikmečio technika, bet smagu – juk tikslas yra tiesiog išgauti margą audinį.
Su dažais keliaujame į dušą – kai už lango lietus, čia saugiausia taškytis su dažais... :)
Rezultatas. Šis tas išėjo, kaip ten bebūtų. :)
Istorija
Išgirdę žodį Egiptas, vaikai prašo uždėti Trijų katinų filmuką. Labai jau jiems užsifiksavo tąsyk apkalbėtos mumijos, hieroglifai ir piramidės. Šį kartą gi kalbamės apie didingiausius to metų statinius, o konkrečiau – apie vieną jų – Mentuhotepo II-ojo pastatytą Deir al Bachri šventyklą. Dar sugrįšime prie jos po poros mėnesių, mat ji, pasirodo, po kurio laiko buvo suniokota žemės drebėjimo bei nukopijuota ir perstatyta greta Egipto valdovei Hačepsutai. O tam kartui Liutauro pagrindinis klausimas, ar tas šventyklas statė vergai – ši tema vaikiną labai traukia.
Susipažįstame ir su Hetitais, kurie pirmieji geležį panaudojo ginklų gamyboje. Ta proga žiūrime, kaip galima ginklus iškalti ir išlieti.
Charakteris
Žodžiu, vasaros pabaigoje pastebėję labai padažnėjusius Liutauro pykčio ir agresijos pasireiškimus, bandėme rasti viso to priežastį. Galiausiai ir kaimynai atkreipė į tai dėmesį, tad nebuvo kur trauktis. Turėjau įvairių prielaidų, kodėl galėjo visa tai vykti, tačiau aiškių atsakymų ir problemų sprendimo būdų nemačiau apart kantraus laukimo ir buvimo šalia. Iš dalies buvau teisi. Nes vaikai ties 3, 5, 7-erių ar vėlesnių metų brandos šuoliais, susiduria su naujais aplinkos dirgikliais, su kuriais nežino, ką daryti. Smegenyse vykstantys procesai yra labai aktyvūs, keičiasi savęs ir santykio su pasauliu suvokimas, ir dėl to viduje besikaupiančios įtampos turi vienaip ar kitaip išsilieti. Yra labai ramių ir uždarų vaikų, kurie tas įtampas laiko savyje, kaupia, ir tai taip pat nėra gerai, net jei jūs ir džiaugsitės „neproblematišku“ vaiku. Aktyvesni vaikai gi linkę vienu ar kitu būdu viską išlieti – verbaliniu arba fiziniu būdu. Žinoma, toleruoti atžagaraus elgesio neturime, tačiau ar jį kontroliuosime, ar ne, jis vis tiek tam tikru metu silpniau ar stipriau pasireikš. Tol kol vaikas, atradęs tam tikrus įtampos iškrovos modelius, apsiramins. Jei tai trunka iki 6 mėnesių, tai yra normalu. Ė, aūūū – ar girdite? Tai normalu. Tiesiog turime vaikams padėti formuoti gero-blogo supratimą, kelti savivertę, užtikrinti saugumo jausmą ir... kaip ir viskas. Nuo jūsų daugiau niekas nepriklauso, kaip nesmagu jums bebūtų dėl jūsų sūnaus ar dukters elgesio. Jei imsitės bausti, kontroliuoti, bandyti kardinaliai kažką keisti, geriau tikrai nebus. O blogiau – gali. Meskite tokias mintis lauk ir verčiau pasirinkite kitą poziciją: padėti, kurti, padrąsinti, pagirti. Net už mažiausias pastangas. Net ir tuomet, kai, regis, nelabai ir yra už ką girti...
Žodžiu, suma sumarum grįžus iš seminaro buvau visa įkvėpta imti ir daryti, ką išgirdau. Pradėjome nuo „Aš plakato“. Kaip vaikai mato save? Kokiomis spalvomis save spalvina, su kokiomis savybėmis tapatinasi? Kokių svajonių turi?
Pakabinome kambaryje ant sienos, aprašinėjome, išsiaiškinome, kokio dydžio pas kiekvieną yra meilė, džiaugmas, drąsa, ryžtas, pagalba kitam, taip pat ir liūdesį įtraukėm – nes juk būna kartais liūdna, ar ne?.. Vis tik stengėmės formuoti pozityvų paveikslą. Kitą savaitę gal bandysime dar daugiau spalvų įtraukti... Nes dabar vaikams labai jau prie mėlynos traukė... :) Ką reiškia konkrečios spalvos vaikų piešiniuose, galite paskaityti kad ir čia.
Taip pat stengėmės kuo daugiau judėti. Šokinėjimas, bėgiojimas – nuostabūs būdai vaikams išlieti susikaupusią nereikalingą įtampą. Atrodo, kad vaikai, jei tik nestabdai ir nedraudi, patys labai puikiai jaučia, ko jiems norisi... Žodžiu, kaip matote iš nuotraukų, čiužiniai mūsų namuose šią savaitę buvo labai gerai išdulkinti... :))
Prie to paties dar ir batutų kambaryje su draugais pašėlome, tai visai buvo gerai... :)
O nurimus teigiamas ir neigiamas emocijas narpliojame, save ir kitus pažinti stengiamės...
Pasaulio pažinimas / gamtaVadovėlis siūlo mums susipažinti su 3-5 medžiais. Jūs rimtai?.. Ta proga prisimename, kiek mūsų sklype auga rūšių medžių ir krūmų. Traukiame iš atminties užpraeitą vasarą skaičiuotus. Tiek vaikai, tiek ir aš be užrašų ne visus atgaminame, tad gerai, jog ištraukėme apžiūrai dar kartą.
A... šita... ten, kur yra paprastoji eglė, ten tikrai eglė – ne pušis.
Paprasčiausiai liko įsivėlusi klaida...
Ruduo, iš tiesų yra nuostabus metas, galbūt net aktyviau už pavasarį kviečiantis atkreipti į save dėmesį, nes tik spėk aikčioti nuo to spalvų virsmo ir orų kaitos. Tad pasitelkę šiek tiek vadovėlį, šiek tiek visą rudenėjančią mūsų aplinką, kalbamės apie rudenį: lietų, vėją, trumpėjančias dienas. Ties užduotimi, raginančia vaikus pasvarstyti, kokį metų laiką atspindi žemėlapyje pavaizduotas lietus ir griaustinis, kyla diskusija. Vadovėlis lyg ir nori diktuoti atsakymą, kad tai – ruduo. Tačiau vaikai žino – ir vasarą būna įspūdingų liūčių su perkūnija, ir pavasarį griausmai iš dangaus pasigirsta. Sutariam dėl vieno – žiemą griaustinio dar neteko girdėti.
Vadovėlyje esantys paveikslėliai duoda gerą pretekstą prisiminti, kokius gamtos reiškinius esame matę. Eidami pasivaikščioti į mišką kaip tik matome nuvirtusį medį, molis sausą vasarą dažnai suskeldėja taip, kaip ir paveikslėlyje, žodžiu, vaikai su realybe nesusipykę...
Imamės orų kalendoriaus pildymo. Pernai norėjome tai padaryti, bet taip ir neradome progos, tad šį kartą bandome atsigriebti.
Kur antspaudukais, kur ranka – svarbu, kad nebūtų nei diena praleista...
Einame prie kitos užduoties, kuri nepalieka mūsų abejingų. Tai – elementai, iš kurių sudarytas pasaulis. Vadovėlyje skaitome: „Senovėje žmonės manė, kad pasaulį sudaro oras, vanduo, žemė ir ugnis.“ Nors tema gvildenama etikos pamokoje, kviečiant pasvarstyti, ar šie elementai draugauja, ar pykstasi, mes į tai pažiūrėjom ir kitu kampu. Mat kaip tik iš bibliotekos esame pasiėmę R. ir L. Česiūnų knygelę „Mėgintuvėlis kosmose“, kurios pirmajame priešlapyje puikuojasi D. Mendelejevo cheminių elementų lentelė. Tad iš karto mums kilo klausimas: kodėl štai ten kalbama apie keturis elementus, o čia mes matome, kad elementų daugybė..? Taigi... Čai ta senovė ir kiša koją... Mat kol žmonės neturėjo galimybių tuos elementus išsamiau ištirti, tai tik keturis ir tematė. O štai kai mokslas pasistūmėjo į priekį, tai ir elementų sąvoka išsiplėtė, ir daugiau jų atrado žmonės.
Prisiminiau internete mačiusi labai gerą cheminių elementų lentelę vaikams. Žvilgtelėkite. Gaila, viskas anglų kalba, kita vertus, tai išėjo į gera. Nupiešiau savąjį lentelės variantą ranka (labai patiko Mėgintuvėlio knygoje buvusi stilistika, tad neatsilaikiau nenukopijavusi) ir su vaikais ėmėme po truputį įvardinti, kuriuos elementus mes pažįstame ir žinome, kur jų esama. Tokiems imame iš tos angliškosios lentelės paveikslėlius ir klijuojame į lentelę. Žiūrėsime, per kiek laiko ją užpildysime. Tam kartui apkalbėjome keletą dujų ir metalų. O štai vieną vakarą grįždami iš miesto namo dar ir tikrovėje šviečiančias neono lempas matėme, užtvirtinome žinias.
Taip pat buvo labai įdomu pasižiūrėti mokslo enciklopedijoje, kiek kokių elementų yra žmogaus kūne ir žemėje. Atradimų čia buvo ne tik vaikams, bet ir mums. Žodžiu, turime naują „žaidimą“... :)
Kartais galvoju, kiek viso to, ką vaikai išgirsta, lieka jų galvose. Ir ar iš viso lieka. Teoriškai – turėtų. Nes jei grįžtant automobiliu namo vaikai klausinėja apie trumpėjančias dienas ir laiko juostas, o vakare prieš miegą bando suprasti, kaip keliauja saulė, matomai kažkas vis tik užkabina jų mintis...
Kalba:
Vadovėlio medžiaga kiek įpareigoja atlikti tam tikras užduotis, tačiau matau, kad būtent vadovėlinė medžiaga Liutaurą labiausiai erzina. Klausiu savęs, kodėl... Ar todėl, kad ji, nors teoriškai tarsi integruota, bet realiai vis tiek pakankamai sausa? O gal dėl to, kad joje daug pasikartojimų?.. O gal todėl, kad vaikus prirakina prie stalo?.. Tad realiai iš vadovėlio ir pratybų stengiamės imti idėjas, tačiau išpildyti jas savaip.
Pažaiskime: Liutauras gyvena vienoje gatvės pusėje, Magdė – kitoje.
Jie žiūri pro langą ir stebi vienas kito gyvenimą.
Aha, Liutauras užsikūrė židinį, ir štai iš jo namo kamino dūmai ėmė virsti.
O Magdė iškėlė kieme vėliavą – kažin, kokia proga?..
Vėjo specialisto neapgausi – tuoj sumoja,
kad pirmoji vėjo rankovė būna pučiant stipresniam vėjui nei ketvirtoji – nes jos audinys labiau išsitempęs.
Dalinti tariamus žodžius skiemenimis atrodytų lyg ir nesunku. Tačiau kas galėtų pagalvoti, kad sunku juos suskaičiuoti?.. Jei prieš akis nėra kokių nors skaičiavimo priemonių, sunku, pasirodo, suskaičiuoti net iki trijų. Tad lenkiam pirštus, stumdom pagaliukus, bandom atsirinkti.
Vėjui apibūdinti žodžių mums netrūksta: stichijų kapitonas taikliai spėja paveikslėlius knygoje: audra, vėtra, škvalas, tornadas... O štai viesulas vaikinui – naujovė. Dedamės atmintin.
Su skaitymu vis dar situacija įtempta. Viskas labai priklauso nuo nuotaikos. Todėl jei bent tris keturis žodžius perskaitom – džiaugiuosi. Vis po truputį akims mankšta. Mažosios raidės vis dar iššūkis: painiojasi a su e, ė.
Naudojam seną, bet labai mielą E. Marcelionienės elementorių „Šaltinėlis“. Net tokį teksto kiekį tenka skelti į porą dienų, nes vaikinas vizualiai pamatęs per daug teksto iš karto užsiblokuoja, susierzina.
Kiek lengviau pasiduoda klausymosi užduotys: klausomės ir bandome atskirti i nuo y, u nuo ū. Rūkas, bukas, pūga, pušis, pūkas, anūkas, batutas. Lyja, sninga, rytas, kitas, molis, yla, bitė. Esmę kaip ir supranta, bet dar kartais paklaidžioja.
Užtat įvyko lūžis rašyme. Vaikinas pagaliau susidomėjo rašytinėmis raidėmis. Tam kartui įveikėm po truputį raidę A.
Literatūra
Kažkada jau rašiau, kad literatūra nėra mūsų šeimos arkliukas. Ir nors knygų lentynose netrūksta, o ir iš bibliotekos dar prigriebiame, ne visada randame dienoje laiko skaitiniams. Visgi po truputį iriamės per biblines istorijas, skaitydami tiek pačios Biblijos ištraukas, tiek jų atpasakojimus knygoje „Didžioji Biblija vaikams. 365 pasakojimai“, tiek gražiausių pasaulio pasakų rinktinę (savaitės pradžioje skaitėm „Septynis juodvarnius“), taip pat „Mėgintuvėlis kosmose“, kaip jau minėjau aukščiau, gelbėjo mus šią savaitę. Knygelė papildyta 3D efektų mobilia programėle, kas vaikams – naujovė. Na, o šalia cheminių elementų lentelės dar ir planetų dainelę pasikartojome.
Tik štai „Pelėdų karalystės sargų“ neįveikėme. Kai jau visai knyga vaikų „nekabino“, įjungiau pagal šią knygą pastatytą filmą. Tuomet, žiūrėk, ir vėl knygą vaikai ėmė vartyti, pelėdų vardus vardinti...
Užsienio kalbos
Toliau keliaujame į anglakalbių pasaulį su Peppa Pig. Šios savaitės temas atitinkančios serijos: Foggy Day, Windy Autumn Day, The Rainbow. Rusų kalba žiūrim Tri kota serijas apie rudenį.
Matematika
Po truputį skinamės kelią per skaitmenis. Šią savaitę čiupinėjame 7 ir 8 sandarą, trijų dėmenų sumą. Kartojame daugiau-mažiau ir, žinoma, mokomės naujos dainelės. Šį kartą skaičiuojame kas 6.
Jei kyla klausimas, ar spėjame tas daineles iki galo išmokti per savaitę, iš karto sakau – ne, nespėjame. Bet kraunamės į grojaraštį ir pasitaikius progai traukiam jas, klausomės važiuodami automobiliu, eidami pasivaikščioti, kad natūraliai įsėstų į atmintį.
Jei kyla klausimas, ar spėjame tas daineles iki galo išmokti per savaitę, iš karto sakau – ne, nespėjame. Bet kraunamės į grojaraštį ir pasitaikius progai traukiam jas, klausomės važiuodami automobiliu, eidami pasivaikščioti, kad natūraliai įsėstų į atmintį.
8 apsiaustų rebusas. Math-U-See kubeliai eina į pagalbą.
Dailė
Buvome banalūs – ėmėme ir nukopijavome Eglės idėją su skėčiais lietuje. Vėl keliaujame į dušą (nes lauke jau kaip ir vėsu taškytis dažais) ir taškomės. Vaikai skirtingi – Liutauras minimaliai pataško, pareikšdamas, kad čia toks trumpas lietus užėjo. Magdė gi taškosi iki negalėjimo, kol viskas susiplaka į daugybinius lietaus plėmus. Taip jau jai norisi.
Vaikai piešia, o aš kikenu: Liutauras komentuoja savo piešinį: „Čia po mano kojom – bala. O atsirado ji iš va čia, skėtyje, atsiradusios skylutės. Matai, kaip vanduo teka per tą skylutę?..“ Magdė dirba tyliai, nekomentuodama...
Darbai, veikla
Vaikai piešia, o aš kikenu: Liutauras komentuoja savo piešinį: „Čia po mano kojom – bala. O atsirado ji iš va čia, skėtyje, atsiradusios skylutės. Matai, kaip vanduo teka per tą skylutę?..“ Magdė dirba tyliai, nekomentuodama...
Darbai, veikla
Iki antrosios dailės pamokos šią savaitę neprisikasėm. Bet visokių darbelių už tai netrūko namie...
Taip gimsta kaitvietės „rinkės“ žaislinei virtuvėlei.
Nuostabūs „Grandyk ir mėgaukis“ rinkiniai – viena paskutinių Magdės aistrų.
Prieš porą mėnesių galima jų buvo rasti Lidl parduotuvėse,
dabar gi atsirado ir Lietuvos pašto skyriuose. Labai rekomenduojam...
O čia – senoji Liutauro aistra – popierinės mašinėlės...
Muzika
Savaitės tema diktavo pasidomėti vandens ir vėjo instrumentais. Nežinau, kokie jų jums pirma ateina į galvą, bet man prieš akis tai iš karto taurės su vandeniu iškilo iš atminties. :) Tad šiaip ne taip namuose atradę vieną taurę, traukėm ją į dienos šviesą ir bandėm išgauti visokius garsus. Tačiau įdomiausia dalis vaikams buvo ta, kad plika akimi matėsi, kaip taurė ir joje esantis vanduo vibruoja... Labai trumputis video, bet matosi...
Youtubėj iš tiesų galite rasti įvairiausių formų muzikinių indų, užpildomų vandeniu. Pradedant tradicinėmis taurėmis, porcelianiniais dubenėliais, baigiant hidraulofonu, o jei norisi pasitaškyti su vandeniu rimčiau, gal patiks ir šis? :)
Youtubėj iš tiesų galite rasti įvairiausių formų muzikinių indų, užpildomų vandeniu. Pradedant tradicinėmis taurėmis, porcelianiniais dubenėliais, baigiant hidraulofonu, o jei norisi pasitaškyti su vandeniu rimčiau, gal patiks ir šis? :)
Na, o imituojant vandenį, o jei tiksliau – lietų – gėrėjomės įvairiais lietaus vamzdeliais, skambinom namuose esančiais vėjo varpeliais ir kitais po ranka pasitaikiusiais daiktais.
Judesys
Su šokiu pas mus kol kas nykuma. Mano pasiūlymus vaikai susikiša į kažkokias slaptas kišenes, ir niekaip jų iš ten man neišeina ištraukt. :) Norėjom ir lietaus šokį pašokt, ir paūžt tarsi vėjai, bet taip ir liko tik abstraktus šokis lietuje ir vėjyje, lakstant nuo vištų link supynių, kažkur tarp balų ir gelstančių medžių...
EksperimentaiDu paprastučiai, bet smagūs eksperimentai su vandeniu. Pabandykite ir jūs. ;)
Žaidimai
Atėjo šventė į mūsų kiemą – vėl prasidėjo LEU žaidimo laboratorija. Šešti metai iš eilės. Galvojau, kad šiemet Liutaurui ten bus jau nuobodu, nes pernai pavasariop jau matėsi kažkokia įtampa, tačiau su nauju kvėpavimu ten apsilankę supratome, kad viskas iš tiesų priklauso nuo atėjusių žmonių. O žmonės tam kartui ten nuostabūs – vien ko verti teatro kurso studentai... Liuks. O dar taip sutapo, kad Liutauras nusivežė šią savaitę pas mus vietoj žaislų buvusios kelios spynos, o štai kitas berniukas atsinešė... antrankius. :D Manau, suprantate, kad tema žaidimams aiški. Net ir Magdė su savo netikėtais pinigų medžio sėjimo viražais visai neblogai „paišėsi į temą“... Žodžiu, buvo labai smagu.
Iš tiesų ši laboratorija – mano subjektyvia nuomone – yra idealiausia terpė vaikų socializacijai. Socializacijai, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka ne bendraamžiai, bet studentai ir dėstytojai – nuostabūs mažųjų vedliai. Mamoms belieka tik stebėti ir mokytis...
Iš tiesų ši laboratorija – mano subjektyvia nuomone – yra idealiausia terpė vaikų socializacijai. Socializacijai, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka ne bendraamžiai, bet studentai ir dėstytojai – nuostabūs mažųjų vedliai. Mamoms belieka tik stebėti ir mokytis...
Vyresnioji inspektorė Magdė atokvėpio minutėlę...
Kažkas rimtai įkliuvo į bėdą – antrankių raktas pasimetė...
Namie žaidimai irgi nestokoja šarmo... Ypač smagu, kai vaikai atranda bendrą kalbą ir bendrų interesų.
Žaidžiame namus. Meistras taiso pasenusius baldus, šeimininkė ruošiasi į balių...
Išvykos, susitikimai
Sužinoję, kad mūsų mylima batutų erdvė netoli namų žada išsikelti kažkur toliau, nutarėme paskutinį kartą užsukti ir pasibūti. Paskyrėme tam gerą pusdienį – vaikai ir prisišokinėjo, ir tvirtovių pristatė, ir dar mašinėlėmis pasivažinėti spėjo, su draugais prisibendrauti.
Rimti vyrai rimtą sandėlį stato...
Draugiškai ratais besidalinusi trijulė – vienai išsijungus anksčiau už kitas,
mokėsi dalintis (labai sėkmingai ir išradingai) ir džiaugtis vienas kitu.
Futbolas batute.
Domino efekto bandymas: sugrius ar nesugrius?..
Savaitės viduryje sulaukėme svečiuose dviejų brolių – Jono ir Motiejaus, su kuriais vasarą plaukėme baidarėmis. Smagi kompanija, linksmos išdaigos – viskas kaip priklauso...
Lauke tokių smagių žaidimų nelabai pažaisi todėl jau tenka specialiai traukt vaikus iš namų ir eit pasivaikščioti. Man asmeniškai toks laikas – pasakiškas. Kai dingsta uodai ir nereikia sukti galvos, ar tave kas sukandžios miško tankmėje, ar ne. Tad kaimynų berniuką už parankės pasiėmę traukiame miškan...
Miškas? Koks miškas! Va balos tai taip, suprantu... :D
Nepravažiuojamas miško kelias. Smagu visom prasmėm:
niekas veltui pro šalį nevažinėja, o ir balų rasi beveik visais metų laikais... :)
SmuikasĮvyko įdomus dalykas: vaikai sumanė tėvelį išmokyti smuiku groti. Tad dabar pas mus išsitraukus smuikus viską diktuoja Liutauras: „Na, tėveli, dabar žiūrėk, imk stryką štai taip, šitas pirštas – minkštas kaip makaronas, na ir... grojam...“
Manęs tuo metu į kambarį neleidžia. Viskas labai rimta. Repertuaras pereinamas su visu rimtumu, su pakartojimais, tad belieka džiaugtis, kad vaikams patinka. Beje, turiu pripažinti, kad Liutaurui puikiai sekasi mokyti kitus. Tuomet, žiūrėk, ir kantrybės atsiranda, ir atidumo – negali nepastebėti... :)
Atvirutė smuiko mokytojai Mokytojo dienos proga.
Tam kartui tiek. Norėjau dar šiek tiek minčių paberti, bet savaitė ir taip buvo kupina visko, tad nebevarginsiu savo rašliava... Gal kada kokiu atskiru įrašu pasamprotausiu... :) Iki susitikimo kitą savaitę! ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą