Mūsų rugpjūtis

Rugpjūtis prasidėjo netikėtu nutikimu – mano klaida, iš kurios daug išmokome. Visa tai – apie mūsų naująsias sodybos gyventojas vištas. Kiekvieną rytą, apie 8-9 valandą jas paleisdavome į lauką laisvai lakstyti. Daug kas gąsdino, kad laisvai lakstančias višteles išgaudys lapės ar vanagai. Tačiau kaiminystėje gyvenantys senbuviai ūkininkai taip pat laiko višteles laisvai, tad ir mes neskubėjome imtis papildomų saugumo priemonių. Tačiau vieną rytą, atsikėlusi 6 valandą ir už lango išvydusi nuostabią saulėtą dieną, pagalvojau, kodėl gi neišleidus ir vištelių paidžiaugti tokiu gražiu rytu. Nuėjau, išleidau, grįžau namo prie savų darbų. Pakilo ir Darius, ūkio apžiūrėti išėjo. Ir štai po kokių dešimties minučių girdime neįprastus garsus – vištelės kudakavimą, sparnų plakimą... Atbėgo Darius, pašaukė mane, žiūrim – mylimiausia Liutauro vištelė Pukė ant tako guli be gyvybės ženklų, kitų vištelių taip pat nebėra... Žiūrim ir nesuprantam – ar čia lapė prasinešė ir žaibiškai visas višteles išpjovė, nusinešusi jas visas ir tik vieną ant tako per skubėjimą palikusi?.. Nes aplink tylu, nė pėdsako, kad dar gyva kas būtų. Pavaikščiojom pamiške, paslampinėjom su viltimi dar ką nors rasti... deja, nieko. Grįžau vėl prie darbų, apraudojau visas dešimt vištelių ir gražuolį gaidį, galvoje nesutalpindama, kaip jausis vaikai, ryte pabudę ir savo numylėtinių neradę. Tačiau Darius ilgiau po pamiškę pavaikštinėjęs aptiko pasislėpusias penkias gyvas ir sveikas vištaites. Uf... Bent pusė išsigelbėjo. Bent tiek. 

Pakilo vaikai. Žinią apie Pukės netektį sutiko pakankamai ramiai:

– Tai nieko, mamyte, aš kitą vištelę pasigausiu. – Mąstė Liutauras. – Parodysiu aš tai lapei, bjaurybei! – Grūmojo.

– Vargšė Pukė. – Liūdėjo Magdutė

Išvažiavau į miestą su reikalais. Grįžus radau džiūgaujančią šeimyną:

– Mamyte, dar keturios vištos atsirado. Ir gaidelis! 

Vienas per kitą ėmė pasakoti, kaip po keleto valandų atėjo dar trys vištelės, o vėliau ir gaidys nedrąsiais iš už pylimo pragydo. Galiausiai ir devintoji vištelė pasirodė. Ir tada suvedėm visus istorijos galus. Sužinojom, kad anksti rytais medžioja šeškai. Jie perkanda vištai kaklą, išgeria kraują, o patį laimikį palieka. Štai todėl radome tą vargšiukę ant tako paliktą. Dieną, kai aplink daug triukšmo, šeškai neria slėptis atgal į mišką, todėl vištoms yra saugu. O štai rytas, koks saulėtas bebūtų, yra klastingas.

Ką darysi – Pukė, kuri buvo meiliausia ir prieraišiausia vištelė, matomai buvo ne tokios greitos reakcijos kaip kitos, todėl neišvengė mirties. Tačiau mums buvo gera pamoka, per kurią ir apie šeškus sužinojom, ir kaip vištelei plunksnas nupešt patyrėm. Toks štai kaimo gyvenimas...

Atsiprašau vegetarų, bet vištelė buvo tikrai labai skani. Sultinys pasakiškas, mėsytė minkštutėlė, vaikai apsilaižydami valgė ir dėkojo Dievui už mums duotą kūriniją.

Pukei iškeliavus į mūsų skrandžius, o ir vištaitėms pradėjus dėti kiaušinius, tėtis vaikams nebeleido imti į rankas vištelių – kad nesuspaustų kiaušinių. Tai kas beliko vaikams – ėmėsi užduoties prisijaukinti gaidį. Ir nors prieš tai jį buvome pavadinę Mėnuliu, Pukės garbei jis buvo Liutauro pervadintas Pukiu. Štai taip. 

– Nes gi labai švelnios tos paukščių plunksnos ir pūkai, – paaiškino.

Darbai

Gyvenimui grįžus po įvykio su šešku į savas vėžes, tęsėme įprastus darbus. Artėjo Svajūnės gimtadienis, tad Magdė uoliai ėmėsi darbo – padaryti Svajūnei spalvinimo knygą apie gėles. Taip šis darbas patiko, kad knygelių pridarė ir Svajūnės artimiesiems.

Liutaurą masino rimtesni projektai. Pavyzdžiui – transformuoti lėlių vežimėlį į mašinėlę. Karšti klijai, keletas atsarginių detalių, dažų, ir mašina baigta... :)

Pasigaminti iš skardinės ir keleto atsuktuvų šautuvą – taip pat nesudėtinga. :)

Beje, dėl karštų klijų – „Senukuose“ pirkti mažučiai karštų klijų aparatai po 1 Eurą – atradimas. Kaista (o ir klijuoja) daug geriau nei pirkti už dešimteriopai didesnę sumą. Rekomenduoju! :)

Kulinarija

Tai – atskira tema mūsų namuose. :) Pyragų įkarščiui atslūgus, Liutauras vėl grįžo prie blynų. Tiesa,  kad jau Emilijai buvo pažadėta kartu iškepti pyragą, tai teko dar kartą tai padaryti jau be didesnio entuziazmo.

O štai blynus, kiaušinienę kepti – nauja atrakcija. Praalksta vaikis, tuoj, žiū, virtuvėje atsiduria ir pareiškia:

– Mamyte, sriubos aš nenorėsiu. Geriau kiaušinį išsikepsiu. 

Žodžiu, vaikinas nepražus. Man kur išlėkus, jau, žiūrėk, randu grįžus kokios košės išvirta ir suvalgyta, makaronų, kakavos pasigaminta. Kaimynė, kurios penkiametis pas mus dažnai dienas leidžia, džiaugiasi, kad turi iš ko jos atžala savarankiškumo pasimokyti. :)

Išvykos, atrakcijos, žaidimai

Vasarą pas mus nestinga gimtadienių – nei savų, nei svetimų. Ir nors kiekvienam smagu pasijusti išskirtiniam, šiemet gimtadienių su daugybe svečių ir šurmulio atsisakėm. Vietoj to leidom vaikams pasirinkti, kur jie nori nuvažiuoti per savo gimtadienį. Liutauras pasirinko boulingą, Magdė – TV bokštą. Na bet prieš tai Svajūnės gimtadienyje Vingio parke atsižymėjome.

Tiesa, Vingio parkas po pernykščio Mokymosi šeimoje entuziastų susitikimo vaikams ėmė asocijuotis su automatinėmis mašinėlėmis, kuriomis tąsyk Liutauras pirmą kartą važinėjosi. Nuo tada vaikinas kliedi tom mašinėlėm ir net bangomis būna nusiteikęs vienai jų susitaupyti.
Žodžiu, taip jau išėjo, kad ne Svajūnės gimtadienis jam galvoj buvo nuvykus į Vingio parką, o tos mašinėlės... Tik ir laukė, kada čia tas gimtadienis baigsis, ir galėsime nueiti pasivažinėti... Negalėjau neleisti... :) Juo labiau, kad Magdei ši atrakcija ne mažiau patraukli.

Žodžiu, teko dar porą kartų važiuoti į Vingio parką – taip labai vaikams tos atrakcijos reikėjo... :) Pamenu, ir mus vaikystėje nepaprastai masindavo tokios pramogos – kelios minutės to meto „elektromobiliais“ pasivažinėti būdavo neapsakoma laimė. Įduodavo mama kiek ten kapeikų tam laimingam bilietui į kelias išsvajotas minutes, ir, atrodydavo, nieko iki pilnos laimės nebereikia... :)

Paties Liutauro gimtadienis irgi visgi nepraslydo tyliai ir ramiai. Išvakarėse pusbrolis Adomas su močiute pasveikinti atvažiavo, tuo pačiu spėjo babytės suntinys iš užjūrio su dovanomis atkeliauti, o jau pačią gimimo dieną kaimynai su tortu ir dovana užklupo.

Geriausia gimtadienio dovana – konstruktorius Snap Circuits –
elektronikos dėsniams perprasti ir jiems prisijaukinti.

Taigi, buvo nepaprastai smagu taip ekspromtu, be didelių pasiruošimų, jaukiai pasiplepant po dienos darbų atšvęsti.

Po poros dienų į pažadėtą boulingą važiavom. Be jokių draugų – norėjom išnaudoti progą pabūti keturiese, nes kažkur ištrūkti vien su šeima šią vasarą progų beveik ir neturėjom.

Pora boulingo partijų, pica, ledų kokteiliai, paskui dar – helio balionai atminčiai ir visa ko užbaigimas greta esančioje žaidimo aikštelėje – pilna gimtadienio programa.

Kasdienybė irgi negailėjo žaidimų. Tiek su kaimynų berniukais, tiek nuvykus aplankyti Sandros, Agnės Musninkuose, sulaukus svečiuose Marijos su vaikais.
Kartą sumąstėme aitvarą pasidaryti. Čiupome pagaliukų, celofaininį maišą, lipnios juostos, ir sukonstravome. Gavosi gal ir neidealus, tačiau siautulingam vėjui išbandyti tam kartui pakako... :)

Visa kita gražiai įsipaišė į kasdienybę lauke ir namuose... :) Dviračiai, kortų žaidimai, balos, šienas... Patys pasižiūrėkite. ;)

 Berniukai pliekia Uno kortomis

 Su Greise, Emanueliu ir Danielium. Dviejų dviračių dalybų keturiems iššūkis...

 Šlangas su vandeniu. Jei vanduo atsuktas, kitų žaislų nebereikia...

Iš užjūrio atkeliavusi ankstyva gimtadienio dovana Magdei. Labai vykęs rinkinukas. 

 Balose visada daug džiaugsmo. O jei dar kokia pastipusi rupūžė ten – iš viso lobis.

Kaimo atrakcijų šiais laikais tikrai nėra daug. 

Gal todėl jos vaikams išskirtinai džiugios ir laukiamos. :)
Kaimynas šieną veža, vaikai kaskart palydi.

Sunku patikėti, kad vasara ėmė ir prabėgo. Taip, laikas iš tiesų be proto greitai bėga. Na bet kad taip greit praskrietų vasara – dar nepamenu... Tikėkimės, kad rugsėjis nepagailės šilumos ir gražių dienų. ;)