4-oji savaitė. Namuose ir už jų

Ir vėl adaptuojame savaitės temą, nes originaliai ji yra „Mokykla“. O mums kadangi mokykla – tai visas gyvenimas 24/7, tad į viską pasižiūrėkime kiek kitu kampu. Tiesa, savaitė kaip niekada buvo išsibarsčiusi. Vaikai, vienas po kito pasigavę kažkokį virusą, rodė skrandžio turinį, vienas po kito slampinėjo po namus pusiau be energijos, o ir man dėl viso to teko nemigo naktų pluoštelis bei krūva papildomo žlugto ir panašių su visu tuo susijusių rūpesčių. Visgi gyvenimas, kad ir vangiai, vis tiek tekėjo ir šį bei tą vis tiek nuveikėm. Dalinamės.

Pirmadienis

Tai buvo ta diena, kuomet pabudusi ryte taip ir nesupratau – miegojau aš naktį, ar ne... Magdė, visą naktį prasikankinusi ir mane prakankinusi, atrodė kaip ir sveika, tačiau mano rytas prieš pabundant vaikams išsibraukė (tikrai mielai būčiau pamiegojusi, jei kas būtų leidę), ir iš dienos plano liko šnipštas. Todėl mokslų formatas buvo praktiškai identiškas mokykliniam – pažiūrim, kokia „pamoka“, kas turi būti padaryta, atsiverčiam, padarom, užverčiam, imam sekantį punktą. Todėl jokio kontekstualumo šį kartą nerasite – ką jau darysi. Kita vertus, mąstau, kad tokios dienos irgi vertos dėmesio, nes gyvenime nėra viskas tobula, ir kartais labai sveika įsivertinti savo galimybes tuomet, kai netikėtumai ar negalavimai pasibeldžia į duris.

Tarsi skęstantysis šiaudo, griebiausi Istorijos kortelių. Atlasas ant stalo, greitai susirandam pinterest'e darbo rankoms (šį kartą tai – plėšyto popieriaus mozaika, kuriai pasirašė tik Magdė), surandame žemėlapyje, kur ta Mino civilizacija žlugo, ir jau kaip ir galime knygą užversti, tačiau, o naivus šventume, kaip aš neįvertinau, kad Mino civilizacija galimai žlugo išsiveržus Teros ugnikalniui. O taip – ugnikalniai, kas žinote, – tarsi antrasis Titanikas Liutaurui. Vos išgirsta vaikinas, kad čia įsivėlę vulkanai, tuoj pasiberia klausimai: o kaip tais pelenais viskas tapo užklota? O ar namai sugriuvo? O žmonės išsigelbėjo? Konkrečiai apie Kretos atvejį video medžiagos greitai nerandame, tačiau kompiuterinės Pompėjos įvykių simuliacijos mums atsako į nemažą dalį klausimų. Smalsumas patenkintas, galime judėti toliau. 

– Čia violetinė žolė pas tave? – klausiu Magdės, bandydama susekti merginos mintį.

– Mamyte, tu ką... negi nežinai, kad violetinės žolės nebūna? Čia gi gėlės...

Šioje vietoje mano fantazija tai dienai išsenka – atsiverčiame vadovėlį, pasiaiškiname, kokių skirtingų patalpų būna, kas jose vyksta, paskaitome iš elementoriaus dienos minimumą, išvedžiojam puslapį pratybų sąsiuvinyje, pabandome užrašyti skirtingais būdais matematinius veiksmus – eilute, stulpeliu. Kai tik baigiasi apvedžiojimas, Liutauras suglumsta. Dingsta mastelis, skaičiai pasislepia langeliuose tarsi kokie nykštukai, tuo tarpu pliuso ženklas virsta Guliveriu. Sunku vaikinui suvokti tų langelių ir linijų šokį... Kita vertus, džiaugiuosi, kad po truputį vaikai vis tik įeina į mokslų ritmą, kuris, tikiu, kuo toliau, tuo daugiau duos vaisių.

Štai ir viskas. Nusiteikimas mokslui dingsta. Liutauras pasislepia savo kambaryje, pareikšdamas, kad nori pabūti vienas. Girdžiu kažką konstruojant, brazdant, po kokio pusvalandžio su savo „šedevru“ pasirodo tarpduryje:

– Žiūrėk, mamyte, kaip gerai važiuoja ratai, kai juos ištrauki iš korpuso.

– O tai variklis šitas iš kur?

– Na taigi iš traukinuko išėmiau...

Na taip, kambaryje ant kilimo matau – krūva išardytų pernai dovanoto traukinuko detalių. Ne pirma ir tikrai ne paskutinė. Pasiūlau pažaidus sudėti traukinuką atgal ir išties labai nustembu, kai tai yra padaroma. Traukinukas liko gyvas, smalsumas patenkintas, Liutauras pagirtas.

Neklauskite, ką veikėme likusią dienos dalį... Valgėm, tvarkėm, lesinom vištas, pykomės, taikėmės, tiesa, smuikais dar grojom. Juk ryt – pamoka.

Antradienis

Ne ką geriau sekėsi mums ir antradienį. Po praeitos nemiegotos nakties, vakare nulūžtu vos vaikams sugulus, o ryte pabundu irgi tik jau visai prieš jiems nubundant. Ir vėl dienos planas išsamiau neperžiūrėtas, vėl viską teks daryti eigoje, detaliau nepergalvojus, kaip viską sudėti į kontekstą. Vaikai taip pat, tarsi jausdami mano nuotaikas, kažkokie išsiblaškę, nieko nenori, tik leisk jiems filmuką pažiūrėti. Pykstamės. Taikomės. Deramės. Pavalgę sėdam skaityti Biblijos. Abraomo sandora su Dievu. Kalbame apie žydų tautos išskirtinumą Senojo Testamento laikais. Apie apipjaustymą, apie tai, kiek nedaug tuo metu buvo pasaulyje žmonių ir kaip jie yra po visą pasaulį pasklidę šiandien.

Sėdam rašyti. Kažkodėl jaučiu, kad nors Liutauras kiek priešinasi, bet vedžioti ir rašyti jam patinka. Tik viskas pasiduoda jam ne taip greitai, kaip jis norėtų, ir perfekcionistinė jo natūra tai sunkiai priima. Kita vertus, daug kalbamės šią savaitę apie tai, kad norint ko nors pasiekti, turime įdėti daug pastangų – niekas neateina savaime. 

Taip pat bandome pajusti skirtumus tarp prozos ir poezijos. Koks ritmas vienur, koks kitur? Kokias ritmines figūras sudaro mūsų tariami žodžiai? Pabandome pagal vadovėlio pavyzdį ir savo variantą padaryti.

Abiems vaikams patinka žaisti su įvairiomis muzikos redagavimo programomis. Gulėdamas lovoje, Liutauras nagrinėjasi įvairių instrumentų, ritmo galimybes Garage Band programoje. Ką nors atradęs, kviečia mane, klausdamas, ar aš žinau, kad čia taip galima... Na aišku, kad aš nežinau... Todėl iš tiesų žaviuosi, kad vaikai atranda jiems įdomių dalykų ir dėliojasi savus gyvenimiškų patirčių taškus...

Matematiką jaukinamės žaisdami dvipusėmis skaičių sudėties kortelėmis. Nusigvelbiau šią mintį iš Classical conversations metodo. Tinka vizualikams ir kinetikams. Principas toks: yra dvi kaladės kortų – viena sudėčiai, kita daugybai. Naudoti jas galima labai įvairiai – galima rodyti po vieną kortą ir klausti atsakymo (kuris yra kitoje kortos pusėje, todėl vaikui rodant vieną pusę, antroje iš karto matai, kokį atsakymą turėtum išgirsti), galima išdėlioti visas ant stalo ir žaisti „Aš matau... kas sudaro... 5“. Kas pamato atitinkamą kortą, pasiima ją sau. Laimi surinkęs daugiausiai kortų. Jei vaikas mokosi skaičių sandaros iki 5, galima naudoti kortas tik iki šio skaičiaus. Jei iki dešimt – pridedate dar. Žodžiu, imate tiek kortų, kiek vaikas pajėgus aprėpti.

Kortas galite arba nuspirkti, arba atsispausdinti ir įsilaminuoti, arba tiesiog surašyti ant lapelių ranka. Kaip jums patogiausia. Aš, kaip mėgstanti preciziką, atsispausdinau, įsilaminavau, tiesa, tam kartui tik iki vienženklių skaičių sudėties. Kai mokėsime daugiau, galima bus pratęsti, jei dar reikės. Norite mano failo? Gaudykite: štai čia (spausdinkite 1, 3 ir 5 puslapius, antrose jų pusėse – 2, 4, 6).

Po keleto dienų radau dar vieną įdomų variantą – taip vadinamas Tackling Tables kortas. Gal irgi kada išbandysime. Panašu, kad labai smagus jų principas.

Po pietų išdūmėm į smuiko pamokas, prasivėdinome gryname ore ir užbaigėme dieną, tikėdamiesi, kad rytdiena atneš ką nors produktyvesnio. Ilgai nėjau miegoti. Galvoje sukosi įvairios mintys apie įvairių tipų vaikus. Pradėjau naršyti internete, užtikau įdomių minčių, su kuriomis ir nuėjau miegoti.

Trečiadienis

Nors naktis vėl pasitaikė pusiau miegota, pusiau ne, mat Magdė ir vėl blūdijo, ryte vis tik mane pakėlė iš lovos vakarykštės mintys: kaip užkirsti kelią nuolatinėms deryboms, atsikalbinėjimams, nenorams kažką daryti, kaip pakelti motyvaciją, kuri pastarosiomis dienomis kažkur visai pradingo. Supratau viena – kai tokie vaikai, kaip Liutauras žino, kad turi konkretų laiką vienai ar kitai užduočiai atlikti, jie kažkaip mobilizuoja jėgas ir greitai viską padaro. Tačiau jei jaučia, kad gali leisti sau dieną derėtis, tuomet taip ir darys. Tad sugalvojau pabandyti padaryti taip: ant magnetinės lentos nupiešiau didžiulį laikrodį. Vėl į dienos šviesą ištraukiau mūsų kasdienių darbų magnetukus, nuo Liutaurui skirtos motyvacinės lentos perkėliau tos dienos užduočių ikonas ir viską išdėliojau realiame laike – kas kada turi būti padaryta. Kai atsikėlė vaikai, pristačiau jiems štai tokiu būdu pateiktą dienos planą:

Viskas buvo labai aišku: atsikėlę turime pasikloti lovas, pavalgyti, tuomet – laikas užsiėmimams. Po jų – įvairūs darbai, pagalba man, tėčiui. Po pietų iki pavakarių – laisvas laikas žaidimams, filmukams, kitai veiklai. Vakarop – vėl metas padirbėti kartu – susitvarkyti kambarius, išdėlioti skalbinius, išplauti grindis. Nurimus – laikas pagroti, paskaityti, ramiai pažaisti. Be abejo, tokia lenta nėra tarsi stebuklų lazdelė – pati savaime stebuklo tikrai nepadarys. Todėl dar viena gudrybė: po atliktų užduočių vaikai gauna po pėdutę mūsų iki šiol naudojamoje motyvacinėje pramogų lentoje (ilgai ir nuobodžiai renka pėdutes iki batutų kambario), o padėję atlikti bent tris darbus, gauna ir dar vieną pėdutę ir lobį. Pirmą dieną iki lobio neprisikasėm. Liutauras nuo pat ryto buvo vangus, skundėsi skaudančiu pilvu. Pradžioje kiek suabejojau, ar tai – ne manipuliacija, nes siūlant atlikti kokias nors užduotis, vaikinas sakėsi negalįs, bet filmukus teigė mielai pažiūrėsiąs. Na jau ne – jei užduotims ne, tai ir filmukams ne.

– Na gerai, padarykime tuomet tas užduotis... – Išgirdau negalėdama patikėti savo ausimis.

Užduotys buvo atliktos su vėjeliu. Net nesupratau – ar suveikė tas mano laikrodis, ar tiesiog vaikis negaluodamas nenorėjo priešgyniauti. Laukiau rytdienos su viltimi išsiaiškinti.

Pradėjome nuo Biblijos, kuri ir vėl sutampa su mūsų istorijos tema. Darsyk skaitėme mūsų taip mėgstamą Izaoko aukojimo istoriją. Vis bandau išsiaiškinti, ar Liutaurą visoje šioje istorijoje labiausiai žavi deginimo, ugnies motyvas, ar kas daugiau... Vis noriu sukurti šiai biblinei scenai dainą, bet tam kartui bijau, kad neturiu, kur to įterpti savo dienotvarkėje. Gal kada ateityje dar nebus nuvažiavęs traukinys. Šio ryto vaikų dėmesingumas išskirtinis, jie nori tęsti, todėl imame kitos dienos temą – Sodoma ir Gomora. Čia taip pat yra už ko „užsikabinti“. Ugnis, siera, kruša – stichijos Liutauro niekada nepaliks abejingo. 

Paskui traukėme dažus ir įvairiais dažais piešėme rudenį. Tiksliau – Magdė piešė. Jei būčiau spėjusi greičiau sureaguoti į netikėtai įtrauktą kitos dienos istorijos pamoką, būčiau pasiūliusi piešti Sodomos ir Gomoros sunaikinimą. Dabar gi Liutauras piešti nepanoro, o štai Magdė užsikabino... Tądien dar ne vieną piešinį tokia technika nupiešė ir vis mane kalbino prisijungti. Liutauras tik šnairavo gulėdamas lovoje ir komentavo.

Tapybos įrankiai

Rezultatas

Susidėjus dažus, užklausiau Liutauro, gal norėtų rašymo pratybas paimti į rankas. Mano didžiai nuostabai neatsisakė... Dar daugiau – po to, paėmus elementorių, kur mūsų laukė skaitymas, pamatęs ten rašytinę l raidę, užsimanė ją parašyti... Ot taip. Po jos dar ir m pabandyti panoro. Na taip, tam kartui vedžioja, bet mūsų atveju ir tai didžiulis pasiekimas. 

Vaikino entuziazmas, matant, kaip nuo mūsų piešto laikrodžio dingsta atliktų užduočių ikonėlės, tik augo, ir mes čiupom muziką už ragų. Panorau vaikus nuosekliau supažindinti su penkline ir natomis. Tam pasitelkėme keletą filmukų, iš kurių smagiausias pasirodė šis. Kartojome keletą kartų ir smagiai juokėmės. :)

Tada atėjo eilė kiaulaitei Pepai, pažiūrėjome tris filmukus: Best Friend, Freddy Fox ir Not Very Well. Ties čia ir sustojome. Liutaurui iš tiesų pasidarė negera. Taip iki vakaro lovoje pakirstas viruso ir pragulėjo...

Ketvirtadienis

Kadangi vakar laikrodis labai padėjo viską sustatyti į vietas, pasitelkiau jį ir šiandien. Nusipiešiau kiek rimtesnį, nenutrinamu flomasteriuku (kai reikės, su spiritiniu valikliu nuvalysim), radom net ir vietą jam ant sienos pakabinti, kad būtų mums prieš akis.

Pusryčiams – blynai. Vaikai išsijuosę vienas po kito varto, lieja tešlą, Liutauras čia pat ima, sukonstruoja radiją, išrenka mums muziką gerai ryto pradžiai... Negali prikibti...

Radijo imtuvas. 

Žaislinis, bet visu rimtumu groja, 

galima pasirinkti radijo stotis, pritildyti ar pagarsinti....

Vaikai taip įsijaučia į kūrybinį procesą, kad blynų valgymas staiga pereina į dovanų vyniojimą, išvyniojimą, vieno kitam dėmesį, staigmenų kūrimą. Net nesinori stabdyti tokio smagaus ir draugiško jų žaidimo...

Vis tik bandom prisiminti, kad laikrodis mums diktuoja, kad dar daug visko turim šiandien nuveikti. Pradedame nuo judesio – kūrybinio žaidimo „Abraomo ir Izaoko kelionė“. Pabandžiau duoti vaikams užduotį: keliaujant įsivaizduojamu Abraomo ir Izaoko keliu, pabandyti papasakoti, ką jie mato, kas juos supa. Deja, patyriau fiasko – Liutauras visai nenorėjo nieko pasakot, toks žaidimas jo visai nesudomino – jau minėjau, kad mums su pasakojimu – ne pyragai. Ištraukti žodį iš jo sudėtinga. Ech... 

Toliau vaikai renkasi daryti eksperimentą. Šį kartą bandome padaryti taip vadinamą „knygų tiltą“. Nelabai jis man patiko. Mat reikėjo ant kėdės krašto sudėti knygas, tada staigiai traukti kėdę ir žiūrėti, kaip, kokia trajektorija krenta knygos žemyn. Aš kažkaip labai jautriai reaguoju į krentančias ar neatsargiai, grubiai dedamas knygas. Juk jos taip greitai plyšta... Tad vos vieną kartą atlikom eksperimentą, ir baigėm. Nenorėjau jo kartoti, buvo per daug gaila knygų. O kokių ne itin vertingų tam kartui po ranka neturėjome...

Netikėtai eksperimentą reabilitavo vaikų noras išsitraukti smuikus ir pagroti. Staiga pamatėme, kad Liutauro kanifolija yra visa sutrupėjusi... Ką daryti? Čia man šovė mintis panaršyti ir pasižiūrėti, gal galima tą kanifoliją kažkaip sulydi atgal... Ir tikrai – akimirksniu youtube'ėj radom nuorodų, kad tereikia tą sutrupėjusią kanifoliją trumpam įkišti arba į mikro bangų krosnelę, arba į orkaitę. Ji labai greitai išsilydo, ir galima pilti atgal į formelę bei jai sustingus džiaugtis šviežutėliu, naujutėliu kanifolijos gabalėliu... Taip ir padarėme. Nuostabus netikėtas eksperimentas, neabejotinai praversiantis vaikams ateityje.

Trupinėliai...

Bestingtantis šviežias stryko „tepalas“

Kol kanifolija tirpo orkaitėje, pasiūliau vaikams idėją iš vadovėlio – susirasti po penkias mėgstamiausias savo knygas ir surengti parodą „Mėgstu skaityti“. Tikrai nenustebau nei Liutauro, nei Magdės pasirinkimu... :) Tik Magdės princesių lobynas kažkaip liko nenufotografuotas...

Liutauro mėgstamiausios.

Imamės rašymo. Džiaugiuosi, kad šios veiklos nei vienas neatsisako – Liutauras išvedžioja pilnus du lapus ir pripažįsta, kad nebuvo taip sunku, kaip jam iš pradžių rodėsi. Magdė – savoje stichijoje – vedžioja ir spalvina kiek tik lenda... Kalbame apie skiemenis. Bandome skiemenuoti. Pamenu, kaip kažkada esu girdėjusi, kad kartais tėvai nežino, kaip vaikams paaiškinti, kas yra skiemuo. Viskas labai paprasta: skiemuo – tai tas žodžio gabaliukas, kurį ištari vieną kartą praverdamas burną. Galima paprašyti vaiką pridėti pirštą prie savo smakro ir stebėti, kiek kartų ir kuomet jis leidžiasi žemyn, tariant žodžius. 

Matematikai traukiam Math-U-See priemones. Vaikams bent jau kol kas labai patinka dėlioti šiuos segmentuotus pagaliukus. Pasikartojame skaičių sudėtis su 0, 1 ir 2 (t. y. a+0 ir a+1 ir a+2). Eigoje suvokiu, kad pridedant du prie bet kokio skaičiaus, vaikams labai pravarti skaičiavimo kas du dainelė. Tuo pačiu suvokiu ir tai, kad ten įdainavom tik pusę tiesos – tik lyginius skaičius. Tad visai dar neblogai būtų įtraukti ir 1-3-5-7-9 seką. Tinka iš principo ta pati melodija, tik pratęsiant dainelę. :)

Vaikų dėmesys senka. Laikas taip pat. Skaitymui pasirenku keletą žodžių iš elementoriaus ir... lobio užuominų skaitymą. Specialiai parašau įtraukdama mažąsias raides. Nors užduotis pasirodo ne iš lengvųjų, bendrom jėgom perskaitom. Ir lobį, be abejo, randam su keletu skanėstų. :)

Eglė kaip tik rašė, kad skirtingus vaikus motyvuoja skirtingi dalykai. Bandau ir aš atrasti, kas maniškius motyvuoja labiausiai. Dovanos, kiek matau, motyvuoja abu. Laimingi iki ausų. Net man peržydėjusias ir paukščių išlestas saulėgrąžas padeda sutvarkyti. 

Lauke rudenį ir kitų darbų netrūksta, tačiau oras žvarbokas, per ilgai vaikai nenori užsibūti... Lekia į vidų sušilti... O ir aš darbus nudirbusi, bandau reabilituotis, skubu vaikams šios savaitės skaičių dainelę sukurti, kad vakare linksmai jai pritariant galėtume pasidžiaugti. :)

Skaičiuojame kas 5

Penktadienis

Taip ateina ir paskutinė mokslo savaitės diena. Rytas tradiciškai skirtas išvykai į miestą, bendravimui su draugais. Mažvydo biblioteka, Lukiškių aikštė, jau tradicija tampanti IKEA su savo valgykla, žaidimų erdvėmis, ledais (Liutauras vakare pareiškė, kad nebenori ten, atsibodo), po visko – smuiko pamokos. 

Vakare atsipalaidavimui – Uno žaidimas.

Ir mano suskubti atlikti „namų darbai“ su Biblijos citata. Kadangi istorijos kortelėse pasitaiko vis daugiau pasaulietinių įvykių, norėjau vaikams sukurti dainelę, kuri galėtų užvesti ant pokalbio apie pasaulio ir krikščionių vertybes, siekius, apie lygiavimąsi, konkurenciją, norą suvienodėti, prisitaikyti, apie kiekvieno iš mūsų unikalumą ir patikimą Dievui, o ne pasauliui.

Išmokti dainelės, žinoma, vaikai nespėjo dar, bet niekur nedings, papildys mūsų citatų lobyną.

Kas liko už kadro...

Liutaurui sunkus metas. Vidinės septynmečio transformacijos, noras rasti, su kuo susitapatinti, įvairūs pokyčiai mūsų gyvenamoje aplinkoje, šeimoje, kelia vaikinui įvairias įtampas, kurias bandome atpažinti, įvardinti, nukreipti tinkama linkme. Ne visuomet tai paprasta. Psichologai jau turbūt seniai būtų galėję priskirti vienokią ar kitokią diagnozę vaikui, kuris jautriau reaguoja į triukšmą, maisto tekstūrą ir spalvą, kuriam esant vidinei įtampai tampa nepatogūs rūbai, jis ima nevalingai muistytis, sukti plaukus, vengti akių kontakto, mėgsta kartoti filmuose girdėtas ar knygose skaitytas frazes, pastebi ir prisimena netikėtas detales po metų ar dvejų, ilgai domisi vienokia ar kitokia specifine tema, kuriam aplinkos pasikeitimas sukelia didesnį stresą nei kitiems, kuris turi nepaprastai žemą skausmo slenkstį – tokį, kad net kerpant plaukus jam, regis, tikrai skauda... Mes gi tiesiog su visu tuo gyvename, bandydami suprasti, kaip visa tai išnaudoti geriausiai. Todėl džiaugiuosi, kad savaitgalį turėjau progą sudalyvauti dviejuose seminaruose – apie vaikų motyvaciją ir apie vaikų agresiją bei jos koregavimo metodus. Kartais per savaitę apie savo vaiką sužinai daugiau nei per praeitus septyneris metus. Ši savaitė buvo būtent tokia. Žingsnis po žingsnio keliausime toliau, bendro supratimo ir džiaugsmo link.

Vadovėlio tema liko kažkur šalia... Nors pervertėm visus vadovėlio puslapius, skaitėm istorijas, kalbėjomės apie mus supantį pasaulį namuose ir už jo ribų, ne per daugiausiai sugebėjom į šią temą integruoti visą kitą veiklą... Toks jau tas ruduo – su virusais, pusiau miegotomis naktimis ir vis trumpėjančia diena... Kita vertus – ne pirmas kartas. Išgyvensim! :)