3-oji savaitė. Gatvėje ir kelyje

Na ką, vasara baigėsi, sveikas rudenėli?.. :) Smagu, kad vasara taip užsitęsė ir dar palepino tokiais gražiai orais. Nežinau, kaip jums sekėsi su vasaros palydėtuvėmis, bet mes pakankamai gerai išnaudojom paskutines šiltas dieneles. Dalinamės savo įspūdžiais, atradimais ir idėjomis.


Pirmadienis

Pirmadienis iš pat ryto išginė mus į miestą – reikėjo vaikams asmens dokumentus pratęsti. Todėl griuvo visas mūsų dienos planas. Tačiau kadangi mūsų šios savaitės tema susijusi su gatvėmis ir eismu, išnaudojome progą ir stebėjome eismą (tikrasis, vadovėlinis savaitės temos pavadinimas – „Kelias į mokyklą“, tačiau už mokyklos sienų jis kaip ir ne visai tinka, todėl modifikavom jį). Labai vykusi pasitaikė mums reikalinga vieta – Naugarduko gatvė, netoli aklųjų kombinato. Čia šaligatvyje yra atskira kitokios dangos juosta, todėl bandėme kojomis pajusti, kaip tai padeda aklajam orientuotis – išilginiai grioveliai, iškilę rutuliukai – net per batus jaučiasi visai neblogai...

Grįžę traukėme lauk istorijos korteles, susipažinome su Stounhendžu. Galvojau, kad vaikams koks filmukas patiks šia tema, tačiau neužkabino nei vienas iš parinktų. Labai jau skubėjo vaikai savais reikalais užsiimti.

Po pertraukėlės vis gi prisėdome prie stalo – vedžiojome rašymo elementus (Liutaurui keista nuotaika užėjo – du pilnus lapus padarė ir visai įkalbinėt nereikėjo).

Susipažinome su matematiniais daugiau ir mažiau ženklais, dėliojome įvairias lygybes ir nelygybes. Seniai esame gavę iš babytės dovanų magnetinių skaičių ir ženklų rinkinuką, kurį sėkmingai ištraukę į dienos šviesą naudojam dabar.

Vakare griebiam iš bibliotekos parsigabentą Kathryn Lasky knygą „Pelėdų karalystės sargai. Pagrobimas“. Čia viena iš tų – gyvųjų knygų. Autorė, ilgai domėjusis pelėdomis, parašė knygų seriją apie šių įspūdingų paukščių gyvenimą. Pirmi pora skyrių kol kas nuteikia visai įdomiai. Sužinome, kad pelėdžiukai išsiritę turi taip vadinamą kiaušinio dantį, kuris paskui iškrenta, ir kad skraidyti liepsnotosios pelėdos jaunikliai ima sulaukę maždaug 66 dienų. 

Antradienis

Kadangi šioje savaitėje neturime nei vienos biblinės temos istorijos laiko linijoje, iš stalčiaus išsitraukiau vieną nedidelį Biblijos vaikams kursą, kurį kadaise parsivežiau iš JAV, pavadinimu „Aš – Viešpačiui“. Tai – aštuonių pamokų ciklas, skirtas 4-7 metų vaikams. Kadangi jo anksčiau nesame praėję, nutariau išnaudoti šią progą. Pirmoji potemė – „Mano širdis Viešpačiui“. Paruošiau vaikams keletą iliustracijų, kurių pagalba perėjome per visą Evangelijos esmę: 1) Dievas mus myli, 2) tačiau mūsų širdis linkusi į nuodėmę, 3) o nuodėmės atlygis – mirtis; 4) tačiau Kristus mirė už mūsų nuodėmes, 5) buvo palaidotas ir prisikėlė, taip užmokėdamas už mūsų nuodėmes ir 6) duodamas mums dovanai amžinąjį gyvenimą; 7) širdimi žmogus tiki teisumui, todėl reikia stropiai saugoti savo širdį.
Kol vaikai spalvino iliustracijas, trumpai kiekvieną jų apkalbėjome. Tema, regis, labai paprasta, tačiau tai – esmių esmė, svarbesnė už visas Biblijos istorijas kartu paėmus. Todėl pakartoti niekada nepakenks. Kai iliustracijos išdžiuvo, klijavome jas į savadarbes spalvoto kartono knygeles. Tokių knygelių iš tiesų vaikai gali pridaryti bet kam ir bet kada dovanoms, draugų evangelizacijai. Failą spausdinimui atsisiųsti galite čia.

Iliustracijos džiuvo pakankamai ilgai, todėl tuo pačiu ir rašymo pratybas išsitraukėme, nors šiandien jas Liutauras kiek atmestinai išpildė. Laiku nesužiūrėjau, šaukštai po pietų...

Vaikai šiandien kažkokie išsiblaškę buvo, sunkiai susikalbėjome. Gal ir aš išsiblaškiusi pati buvau, tai viskas taip ir išėjo... Supratau, jog prie stalo tikrai nenusėdėsime. Ėmėmės iš karto istorijos kortelės, kurioje mūsų laukė aukštutiniojo ir žemutiniojo Egipto suvienijimas. Buvau numačiusi pasiūlyti vaikams susivynioti kaip mumijoms (idėja iš programos „The Mystery of History“) ir nusifotografuoti. Vaikai nei vienas nenorėjo tapti mumija, tad aukotis teko man. Nusifotografuoti nepavyko, bet užtat nufilmavome... :)) O juoko vaikams buvo, o džiaugsmo... Ar ne toks ir turi būti mokymosi procesas?.. :) O tai sako vaikai paskui, kad va, smuiko mokytoja tai linksma, o mama tai nelabai... Tenka štai tokiais būdais reabilituotis. :) Kadangi ant lovos gulėjo mūsų visų smuikai, Liutauras gerai pastebėjo, kad jie guli futliaruose lygiai taip kaip ir mumijos sarkofaguose... Tikrai! Tad kodėl ir jų nesuvyniojus tarsi mumijų?.. :)

Į mokymosi linksmai temą lyg tyčia man smuiko mokytoja pasiūlė Renatos Lazdin knygą „Vienas vaikas – 7 intelektai“. Nors knyga orientuota į vaikus iki septynerių, tačiau dauguma joje aprašytių principų realiai tinka vaikams kaip minimum iki dešimties. Paskaitykite patys:

Todėl pašėlti su vaikais mokymosi eigoje, sakyčiau, tiesiog gyvybiškai svarbu. Aš pati esu iš tų perdėtai rimtų personų, ir išeiti kiek iš rėmų mokymo procese man – didžiulis iššūkis. Todėl džiaugiuosi, kad vaikai iš tiesų priverčia mus išeiti iš tos konforto zonos ar jau priverčia pasistengti tai pabandyti.

Vaikų mokymas šeimoje, įjungus 24/7 pavarą, yra nemenkas iššūkis. Ir jį realiai prisiima tik labai stiprią motyvaciją turinčios šeimos. Dažnai manęs klausia, kokie pagrindiniai motyvai mokyti vaikus patiems. Iš tiesų motyvų labai daug. Ir, kaip gerai buvo pastebėta Pasaulinėje mokymosi šeimoje konferencijoje, paprastai šiema imasi mokyti vaikus turėdama kokį nors vieną motyvą. Tačiau baigia su begale jų. Tai – ir vertybiniai pasaulėžiūriniai klausimai, ir atsižvelgimas į vaiko brandą, nesistengiant jo kuo greičiau išspirti iš šeimos lizdo, ir tam tikri praktiški vienai ar kitai šeimai būdingi motyvai, psichologiniai niuansai bei daugelis kitų. O bet tačiau... kur mes sustojome?..

Trijų katinėlių šeimos filmukas apie Egiptą buvo pats tas nusiraminimui po šėlionių. Ir nors vaikai sakėsi jį jau matę, pasižiūrėjome. Juk kartojimas – mokslų motina, kaip ten bebūtų...

Kiaulaitė Peppa su savo tobula anglų kalba irgi buvo eteryje, tačiau šis filmukas vaikams jau atsibodęs, todėl ne visada jį žiūri su dideliu entuziazmu... Daugiau pliusiukui užsidėti ir paklusnumui ugdyti.

Po pietų keliaujame į smuiko pamokas. Turime tarp Liutauro ir Magdės pamokų pusvalandžio pertrauką, kurią išnaudojam smagiam pasivaikščiojimui po Žvėryno rajoną. Aptinkame, kad ir čia yra grindinio, skirto akliesiems, elementų.

Jei ne ši gatvių, kelių ir eismo tema, matomai net ir nebūtume atkreipę į tai dėmesio dar kurį laiką... O, kaip vėliau sužinojome, net ir mūsų draugai ne visi žinojo, kad šie kitokio grindinio elementai yra ne dėl grožio, o dėl silpnaregių.

Vakare laukia skaitiniai. Tęsiame pažintį su pelėdomis. „Pelėdų karalystės sargai“ privertė mane prisiminti, kad pelėdos naktimis medžioja. Lygiai kaip ir aš – nes nėra geresnio meto ramiai padirbėti, kai viskas nurimsta, ir kai visos dienos darbus galima tykiai užbaigti.

Trečiadienis

Kol užbaiginėjau tykiai tuos savo darbus, Liutauras ėmė ir apsirgo... Visą naktį budinėjo dėl užsikimšusios nosies ir skaudančios gerklės. Ryte vaikinas vos prašnekėjo. Beveik visą dieną prasivartė lovoje toks mieguistas, tad nesinorėjo vaiko kankinti.

Apskritai net ir tuomet, kai esame visiškai sveiki, visi... na, beveik visi... mėgstame pamiegoti. Esame pelėdų šeimyna. Liutauras nuo pat kūdikystės buvo iš tų, kuriems reikia daug miego. Ir dabar jis sėkmingai išmiega naktį apie 10,5-11 valandų. Magdei, nors ji ir jaunesnė, miego užtenka mažiau, ir ji gyva būna jau po 10-10,5 valandų poilsio. Ryte ji yra tas vaikas, kuris mus visus pažadina. O mes su Darium be 8-9 valandų miego neišgyvenam – labai greitai susikrauna miego deficitas, ir tuomet aš galiu vidury baltos dienos tiesiog „nulūžti“, o Darius, jei taip nutinka, ištempęs iki vakaro nueina miegot kartu su vaikais anksčiau nei įprastai. Todėl visuomet pavydžiu tiems, kurie gali miegoti po 6-7 valandas ir gyventi lyg niekur nieko metų metus... Pradėjusi domėtis, kokiems žmonėms reikia daugiau miego, aptikau ne vienoje vietoje, kad miego daugiau reikia... introvertams. Eureka! Štai kodėl Magdė pas mus šeimoje vienintelė miega mažiau nei jai, regis, reikėtų – ji nepavargsta bendraudama. Mes gi trys, nuo bendravimo pavargstame ir atstatyti jėgas galime tik ilsėdamiesi, vienatvėje, ramybėje. Ir suserga vaikai dažnai po kažkokio intensyvesnio periodo, kai organizmui prireikia ramybės.

Taigi. Liutauras pribrendo poilsiui. Prisėdau šalia su knyga. Jis pasiėmęs vartė įvairias paveikslėlių knygas, aš tuo tarpu tęsiau kelionę po „Pelėdų karalystės sargų“ nuotykius.

Kai skaityti nusibodo, paklausiau, ar norėtų ką pavedžioti. Neatsisakė. Nors sekėsi ne ypatingai gerai.

Tuomet nepraleidome progos bent kelis žodžius iš elementoriaus įveikti, palengva perėjome prie matematikos, susipažinome su skirtingais sudėties rašymo būdais, išsprendėm figūrų galvosūkį, ir tam kartui mums buvo gana.

Magdė, kaip visada, užsiiminėjo savo reikalais: radusi lauke vikšrelį, įsimetė jį į stiklainį ir piešė savo įspūdžius:

Vikšrelio kelionė žole.

Po pertraukėlės taip begulinėdami išsitraukėme istorijos korteles išsitraukėme. Šios dienos mūsų tema – Indo slėnio civilizacija. Liutauras atlase susidomėjo čia pavaizduotais kalnais, tad nuo Indijos greitai nukrypome į Himalajus, Everestą, pažiūrėjome keletą dokumentinių filmukų apie šiuos didingus kalnus, apie tai, kaip alpinistai įveikinėja pavojingiausius šių kalnų ruožus. Visa tai Liutaurui pasirodė per daug ekstremalu, tad daugiau nesigilinome.

Tada jau aš ėjau daryti savo namų darbų. Pagal vakarykštę evangelinę knygelę įrašiau dainelę. Šioks toks iššūkis, nes teko į ją įtraukti jau esamą išbaigtą fragmentą su anksčiau mūsų mokėta 1Kor 15:3-4 citata. Jei patiks, prašau, dainuokite ir jūs:

Vakare gi, Liutaurui geriau pasijutus, patraukėme pasivaikščioti ir pasivažinėti dviračiais. Jau tradicija tampa, kad imu tuomet su savimi telefoną, kuriame saugiai guli įrašytos visos mano dainelės, ir pakeliui smagiai visų jų iš eilės klausomės. Magdė pritariamai daugelį jų man niūniuoja, daugybos lentelę iš trijų jau moka, belieka sulaukti atsako iš Liutauro. Neskubinu jo, nes žinau – ateis akimirka, kai jis prieš miegą pats ims jas niūniuoti tėčiui be menkiausio užsikirtimo.

Nors viso, kas buvo norėta, šiandien nepadarėme, tačiau, vadovaudamasi išmintingesnių pasaulio šeimų, mokančių vaikus namuose, patirtimi, priminiau sau: „jei per dieną suspėjote su vaikais perskaityti bent vieną citatą iš Biblijos, jei parašėte ir perskaitėte bent po vieną žodį, jau padarėte labai daug.“ Taigi, ramia širdimi nuėjome miegoti.

Ketvirtadienis

Kaip staiga vaikai suserga, taip staiga, žiūrėk, ir pasveiksta. Slogos dar visame įkarštyje, bet energija atnaujinta, lovos režimas praeityje, ir vėl galima kibti į veiklą. Beje, vis dar bandome atrasti geriausią formatą ir laiką mūsų mokslams. Kadangi turime derintis dar ir prie slaugomo senelio poreikių, ne visuomet taip paprasta įtilpti į laiką. Jei kitu atveju valgymo laiką galėtum imti ir perstumti pagal savo poreikius, čia jau turi tiesiog patiekti maistą laiku, ir jau tavo bėda, jei į laiką įtilpt neišeina. Iki šiol mes tik pavalgę kibdavome į darbą, tačiau šįryt taip išėjo, kad turėjo užsukti kaimynas Liudas, tad, savaime suprantama, iki žaidimų reikėjo atlikti visa, kas suplanuota. Taigi nieko nelaukę kibome į darbus, o tik paskui sėdome valgyti. Žinote, pasakysiu, pasiteisino daug labiau. Nes jei aš prieš akademinę veiklą bandydavau sugaudyti vaikus, jie jau būdavo spėję išsibarstyti. Dabar gi viskas kažkaip konkrečiai susidėliojo, todėl bandysiu kažkaip stumdyti dienos atkarpas, kad visas pagrindine veiklas galėtume atlikti tuščiais skrandžiais.

Taigi. Šiandien mūsų diena prasidėjo linksmu žaidimu-eksperimentu, kurio metu stebėjome, kaip juda žemyn metamas daiktas. Jei jį metame patys stovėdami ramiai, daiktas krenta vertikaliai žemyn. Tačiau kas nutinka, jei mes bėgame ir, judėdami į priekį, nesustodami imame ir tą daiktą paleidžiame? Ar jis nukris ten, kur taikysim? Ir kada reikia tą daiktą paleisti iš rankų, kad jis kristų ten, kur reikia?..

Mėgstu eksperimentus, kuriems nereikia jokių įmantrių priemonių. Lipni juosta, medžiaginis maišelis ar paprasčiausia kojinė, pripilta bet kokių kruopų ir užrišta čia puikiai tiks. O jei dar telefone ar kameroje turite sulėtinto rėžimo funkciją – džiaugsmo bus dvigubai. Nepajėgiau suskaičiuoti, kiek kartų vaikai bėgo su tuo maišeliu ir krykštavo iš malonumo. :)

Šis eksperimentas, rekomenduojamas Classical conversations metode, yra vienas iš tų paprastų, bet labai efektyvių, pažindinant vaikus su mus supančiais fizikos, optikos, dinamikos ir kt. dėsniais. Ištraukiau jį iš Janice VanCleave knygos 201 Awesome, Magical, Bizarre and Incredible Experiments. Padėvėtą amazone galite rasti tikrai nebrangiai.

Kai jau iki valios prisilakstėm, sėdom palavinti rankos, paskaityti bent kelių žodžių iš elementoriaus, paskui gi šios savaitės matematinės dainelės pasiklausyti. Šį kartą ji dedikuota skaičiavimui kas keturis...

Tuomet atsivertėm istorijos atlasą, susipažinom su Egipto piramidėmis, pažiūrėjom porą pažintinių filmukų youtub'ėj. Piramidės vaikams pasirodė panašios į kalnus, kurie Liutaurą buvo sudominę vakar. Ir tikrai – aš pati niekada šios paralelės kažkaip neužfiksavau...

Paskui gi mūsų laukė vadovėlinė šios savaitės tema. „Keliai, mašinos, žmonės“, taip sakant... Turim iš pernai pasigamintą kelio ženklų rinkinuką. Buvau užtikusi Presvikoj kelio ženklų plakatą – ženklus iškirpom, įlaminavom, ir žaidžiam, vargo nematom. Vaikams labai patinka. Ypač žaidžiant mašinėlėmis ant kilimo...

Bežaidžiančius mus ir užklupo kaimynų berniukas, prisijungęs prie intensyvaus eismo reguliavimo. Aš tuo tarpu periodiškai „sukau“ vaikams įvairias šios ir praeitos savaitės daineles, kad įstrigtų į galvą.

Vėliau ir lauke netrūko veiksmo. Dėliodama dieną, stengiuosi, kad laisvo vaiko žaidimams, eksperimentavimams ir apmąstymams vaikams netrūktų. Žinoma, vaikai ne retai ieško progų prilipti prie kokio ekrano, tačiau kiek tai įmanoma, stabdau, juo labiau, kai už lango vis dar toks pasakiškas oras... O juk jau kitą savaitę žada lietų ir darganą...

 Berniukų eksperimentai su vandeniu.

Berniukų bandymų poligonas. Keliamosios jėgos ir mechanikos pamokos

Vakare, kai jau, regis, tik į lovą reikėtų traukt, vaikai dar užsimano piešti. Abu su visu rimtumu kimba į darbą, Liutaurui norisi įamžinti ąžuolą, pilną gilių...

Net skaitiniams vietos dienoj nebeliko. Teks savaitgalį atsigriebti...

Penktadienis

Paskutinė šilta rudens diena verta, kad ją praleistume lauke. O kai tai sutampa su tradicine penktadienio išvyka – iš viso nuostabu. Griebiame į rankas Vilniaus žemėlapį vaikams ir kartu su bendražygiais leidžiamės į nuotykių paiešką. Vilniaus potvynio riba, Mozė su ragais, sukėlęs galybę idėjų pokalbiams, netikėtai atrastas naujas fontanas rytinėje Katedros pusėje... nuostabi pradžia. Vaikai – nusiteikę draugiškai ir linksmai, keliaujame toliau.

Vienas nuostabiausių Bernardinų parko fragmentų – skulptūra Lietuvos skalikams. Žinojote, kad tai – vienintelė Lietuvoje išvesta medžioklinių šunų veislė?..

Informatyvus užrašas prie skulptūros

Onos bažnyčios durys traukė vaikus it magnetas. Juk taip smagu belsti ir laukti, kol... niekas neatsidarys... :) Ant rankenų – velnio ir gyvačių atvaizdai – štai ir biblinė istorija jums... Tiesa, ką reiškia SA raidės, įsipynusios į metalinių durų ornamentus, vaikai be suaugusiųjų pagalbos nelabai būtų susigaudę.

Literatų gatvė pasitinka su daugybe mįslių. Vaikai nelabai dar supranta, ką reiškia visos tos miniatiūros su rašytojų ir poetų vardais, tačiau noriai ieško nurodyto numerio...

Čia pat randame ir tai, kas mus domina šią savaitę – lentelę su Brailio raštu. Po ranka neturime brailio abėcėlės, tad paliekame šią užduotį namams. Pabandykite iššifruoti patys. Štai lietuviška brailio abėcėlė.

Nagi? Iššifravote, kas yra tos abėcėlės autorius? :) Nuostabus tas pažinimo kelias, tiesa? Regis atsitiktinės smulkmenos ima ir atveda ten, kur net nebūtum nutuokęs. 

Paminklas, skirtas moksleiviui Mečislavui Dordzikui buvo ir man atradimas. Tuo pačiu buvo nuostabi proga pakalbėti su vaikais apie didvyriškumą ir išgirsti neįtikėtiną Svajūnės bei Gintaro istoriją apie tai, kaip jų pusseserė traukė pusbrolį iš eketės.

O štai undinėlė priešais Užupio krantinę jau buvo ir vaikams matyta. 

Čia mūsų ekskursija tam kartui baigėsi, o mes, pakeitę draugų kompaniją, keliavome toliau. Šį kartą – per Užupio meno inkubatorių, kuris vaikams pasirodė ne mažiau įdomus nei kątik pasibaigusi ekskursija.

 Nuostabusis medinis vienaragis zebras

(kuriam ragą įstatė tikrai ne pirminės šios skulptūros idėjos autoriai)

Čia – daugybė nebenaudojamų pianinų, fortepijonų ir į juos panašių gyventojų,

kurių niekas nedraudžia liesti, tyrinėti ir žiūrinėti.

Ratą sukę apsukę ir vėl atsidūrėme Bernardinuose. Prie mūsų mėgstamiausio šokančio fontano.

Deja, popietė ne guminė, bet dar spėjame papietaut su draugais, o tuomet šokame į automobilį ir lekiame į smuiko pamokas.

Skaitydama įvairius šeimose vaikus mokančių mamų tinklaraščius, dažnai aptinku patarimų išnaudoti laiką, praleistą automobilyje – neva tuo metu galima itin produktyviai apie kažką pakalbėti. Gaila, bet mūsų šeimai tai netinka. Na, gal tiksliau būtų pasakyti – tinka retai. Jei aš bandau užvesti kokį pokalbį, dažniausiai jis po keliolikos sekundžių būna užbaigiamas taip:

– Mamyte, nekalbėk...“ Todėl važiuojant su vaikais mes labai dažnai mėgaujamės tyla. Tai – laikas, kai ir aš pati mėgaujuosi tomis retomis tylos akimirkomis dienoje. Panašu, kad vaikams to reikia ne mažiau. Vienas iš maloniausių momentų man yra tas, kuomet į automobilį jau susodinti abu besiginčijantys ar ko nors būtinai prieš pat išvažiavimą užsimanę vaikai. Diržai prisegti, durelės užsidaro, variklis įjungiamas, ir automobilyje pagaliau įsiviešpatauja tyla... Todėl tik labai retais atvejais išdrįstu tą svaiginančiai malonią tylą pertraukti... Apskritai labai mėgstu vairuoti ir menu tuos pirmuosius vairavimo metus, kai po išsunktos darbo dienos sėsdavau į automobilį ir tiesiog pasileisdavau ratais po ištuštėjusį naktinį Vilnių. Man tai būdavo tokia nuostabi relaksacija, kad ir dabar, kai vaikai automobilyje sėdi it nuščiuvę, dažnai prisimenu tai. Ir mėgaujuosi... :) Labai nepraktiška, žiūrint iš teorinės pusės, bet už tat labai saldu... :)

Savaitgalis

Savaitgalį planai vėl susijaukė. Vietoj planuotos išvykos į draugų gimtadienį kukurūzų labirinte, teko likti namuose – sugedo mūsų automobilio užvedimo spynelė, ir automobilis liko nakvoti mieste...

Tačiau ir namuose veiklos užtenka. Ypač tuomet, kai paštu atkeliauja tai, apie ką seniai buvo svajota. O atkeliavo iš už Atlanto matematikos programos Math-U-See priemonių rinkinys. Jau keleri metai vis ji mane viliojo tais savo skaičiavimo blokais blokeliais. Galiausiai ebay'juje užtikusi perpus pigiau nei jie kainuoja originalioje parduotuvėje, nusipirkau. Kol kas tik šiaip pažaidėm, kitą savaitę bandysime prisijaukinti. Labai tinka bet kokiai matematikos programai, o ypač jei vaikui būtinai reikia pačiupinėti tai, ką jis daro arba/ir vaizdžiai prisiminti, kokį, pvz., skaičių kas sudaro (pinigams suprasti – taip pat labai tinka) ar kodėl mes daugindami dviženklius skaičius stulpeliu rašom du gaunamus rezultatus ne vieną tiksliai po kitu, bet paslinktus per vieną skaitmenį į kairę, ar kodėl sakome „dešimt kvadratu“ ir pan...

Taip pat labai praverčia mokantis valandų ir minučių.

Ant lovos skaitinėjam po truputį, kodėlčiaus enciklopedijoje aptinkame aprašytą mumifikavimo procesą – Liutauras apiberia mane klausimais, iš ko suprantu, kad mūsų liksmoji pamoka su tuoletiniu popierius kvapiančiomis mumijomis nepraėjo veltui.

Ilgai namie išsėdėti nepavyksta. Tad maukšlinamės kepures, pirštines, ir su paltais lekiam pasivaikščioti... Sakot, ruduo? Miško avietėms, man regis, taip dar visai neatrodo... Jos ir toliau sau ramiai sirpina uogas, vilioja pilnomis kekėmis uogų... :)

Savaitė buvo pakankamai intensyvi. Galiu tai suprasti iš to, kad Liutauras ieško sau ramaus kampo namie, o Magdei užsukus į kambarį, veja ją lauk. Paklaustas, kodėl nenori leisti sesės būti kartu, pareiškia, kad jis nori pabūti vienas ir pailsėti. Išsitraukia lego, kitą savo konstruktorių ir kažką kuria, dėlioja, mąsto... Puikiai jį suprantu. Pati, būdama introvertė, gerai menu save, kai mėgdavau tas akimirkas namuose, kuomet grįžusi po mokyklos (jei tik netekdavo dumti į muzikos mokyklą) tuščiuose namuose galėdavau prisėsti ir visiškai niekieno netrukdoma užsiimti kuo nors maloniu – skaityti, spalvinti, siūti... Stebėdama Liutaurą ir dabar matau, kai kartais jis tiesiog pabėga kur į lauką, atsiriboja ir kažką vienas tyrinėja, daro. Jam tai gyvybiškai svarbu. Ir tegul, nes kada, jei ne dabar. Kada, jei ne čia...

Gražios savaitės!