2-oji savaitė. Mano šeima

Na ką – prisigyriau, kaip šauniai mums praeitą savaitę sekėsi, tai va, gavau nuo gyvenimo per makaulę... Turėjome nemažai iššūkių su klausymu, nenoru daryti viena ar kita, todėl man buvo dar vienas galvosūkis: kaip viską sudėlioti taip, kad vaikams nekristų motyvacija. Bandžiau klausti paties Liutauro, ar jis galėtų man padėti susigaudyti visame tame. Atsakymai buvo tokie: per ilgai, per sunku. Aha... Kad neįdomu – neišgirdau. Tad vilties yra. Kad nebūtų per ilgai, visa, ką noriu vaikams perteikti, nuo savaitės vidurio bandžiau skaldyti atskirais blokais su tam tikromis pertraukomis, jų neįvardindama, bet tiesiog bandydama keisti veiksmo vietą, dinamiką.

Kadangi praeitą savaitę berašydama įrašą supratau, jog vietomis yra labai sunku priskirti kai kuriuos dalykus vienai konkrečiai veiklai, šį kartą pabandysiu pereiti per konkrečias dienas. Prie skirtingų pastraipų rasite ikonas, kurios padės greičiau vizualiai identifikuoti, apie kokius dalykus eina kalba. Viskas pas mus daugmaž sukasi apie šiuos 16 dalykų:

Taigi, kaip žmogus, mėgstantis chronologiją ir katalogavimą, kviečiu pakeliauti savaitės dienomis :)

Pirmadienis

Savaitę pradėjome Nojaus Tvanu. Tai – turbūt mėgstamiausia Biblinė istorija mūsų namuose. Dalinai dėl to, įtariu, kad Liutaurui patinka laivai ir stichijos (o čia gi – du viename, kaip sykis), iš dalies – dėl mano pernai sukurtos dainelės, kuri mūsų šeimoje yra pati mėgstamiausia ir populiariausia (žinoma, bangom, nes kartais nusibosta). Vis svajoju ją įrašyti pritariant pianinui, tačiau tam kartui kol kas ji tėra „plika“. Gal kada išauš ir geresni laikai. :)

Šiai temai prisiminti imame popieriaus lapus ir viską užliejame vandeniu... Tada jau piešiame, kaip tas Nojaus tvanas galėjo atrodyti liūtyje. Buvau sužavėta Liutauro piešiniu, tačiau buvau pamiršusi, kad mano vaikinas mėgsta piešti veiksmą – t. y., nupiešia vieną dalyką, tuomet ant viršaus jau kuria scenarijų toliau... Todėl Nojaus laivas, apsuptas lietaus, kurį taip norėjau nufotografuoti, tuoj tapo užlietas čia pat vandenyne iškilusio ugnikalnio lava... :)

– Ak, kaip gaila, nespėjau nufotografuoti... – Ėmiau guostis.

– Tai nieko, mamyte, aš tuoj tau dar vieną laivą nupiešiu – čia jau kai ugnikalnis baigė lavą spjaudyti...

Taip vat... :)

Kai jau piešiniai buvo baigti, ėmėmės detektyvo darbo – dėmesiui lavinti. Čiupom į rankas mūsų pamėgtą „Ieškok ir surask Biblijoje“ knygelę ir bandėme ieškoti laivo statymo scenoje paties Nojaus, ką veikia jo žmona, kaip į laivą keliauja papūgos, taip pat sprendėme klausimą, iš ko matyti, kad artėja lietus. Ši knygelė su neilgomis užduotimis mums tam kartui labai tinkama.

Bekalbėdami apie Tvaną ir ieškodami Nojaus šeimos narių, natūraliai perėjome prie kalbų apie mūsų šeimą bei šeimos narių darbus. Nupiešiau mūsų ketveriukės eskizinius portretus ir ištraukiau turėtas įvairių namuose atliekamų darbų ikonėles. Tuomet paklausiau vaikų, ką iš pavaizduotų darbų atlieka mama. Vaikai su didžiuliu užsidegimu rinko darbus darbelius ir dėliojo aplink. Tuomet atėjo tėvelio eilė. Kadangi tėčio darbai mūsų šeimoje labai specifiniai, jam ne taip lengvai radome, ką priskirti. Na, o kai atėjo vaikų eilė, viskas atrodė dar skūpiau. Paklausiau vaikų, ką jie mano apie tokį vaizdelį. Iš karto pareiškė, kad aplink mamytę yra visko labai daug, o aplink juos – labai nedaug. Tuomet pasitelkėm į pagalbą vadovėlio medžiagą ir panagrinėjome, kokie darbai yra veikėjų Roko ir Ievos šeimoje. Paprašyti palyginti, vaikai pakankamai greitai sumojo, kad vadovėlyje pavaizduotoje šeimoje visi turi po lygiai darbų. Tuomet susizgribo, kad reikėtų ir mamytės darbų naštą kažkaip pasidalinti... Juokiausi viduje, kokios rungtynės užvirė:
– Aš laistysiu gėles!
– Ne, aš!
– Bet tu jau siurbimą pasiėmei...
– Na gerai, tebūnie.
Žodžiu, vaikai iš to azarto buvo pasiruošę vos ne visus darbus už mane nudirbti. Na, tiesa, teoriškai, nes atėjus pietų metui, kuomet Magdei reikėjo padengti stalą, mergina susizgribo, kad labai jau jai visko daug daryti, ir užsispyrė nedarysianti. Žodžiu, ne taip viskas paprasta, kaip ant popieriaus paveiksliukus dėlioti... :)

Kai ši veikla pabodo, išskubėjome vėl į lobio medžioklę ir tuo pačiu – į skaitymo „pratybas“. Net nemačiau, kai Liutauras visa tai skaitė, tačiau viską sėkmingai iššsifravęs nešė man užuominą vieną po kitos, kol  rado ir patį lobį. Turiu pripažinti, kad tokios skaitymo pratybos pas mus pasiteisina labiausiai, tik štai aš ne visada spėju jiems tą lobį paslėpti ar tiesiog nesumoju prieš miegą, ką į lobį įdėti, idant ryte, visiems dar miegant, išlėkčiau į gaivų rytą to lobio slėpt...

Patenkinti lobį radę nesunkiai sėdasi ir rašymo pratybų atlikti. Vadovaudamasi principu, kad mažiau yra daugiau, leidžiu Liutaurui pasirinkti, ką jis nori rašyti. Vaikinas renkasi horizontalius-vertikalius elementus. Stengiasi kaip išmanydamas. Ne visur ta rankelė klauso, bet negaliu pastangų sumenkinti. 

Tiesa, turiu pripažinti, kad tam kartui mums šios „Katino Teodoro pratybos“ – tikras atradimas. Ačiū mokytojai, kuri apie jas užsiminė ir patarė nebijoti duoti vedžioti, o ne versti pačius rašyti, jei dar neišeina.

Tuo pačiu prisėdimu prie stalo griebiam už ragų ir matematiką. Pirmadienis pas mus – naujo savaitės skaičiaus (pagal Classical conversations metodą) diena. Šios savaitės skaičius – 3, tad su Liutauro pagalba įrašau skaičiavimo kas 3 dainelę, kuri savaitės eigoje beskambėdama įsisėda taip, kad net Magdė, dviračiu bevažinėdama, ją išmoksta. Tikiu, kad Liutauras, nors dainuoti jos neskuba, tačiau beklausydamas taip pat į galvą įsideda. Kaip kad R. Lazdin savo knygoje „Vienas vaikas – septyni intelektai“ rašo: „Jei vaikas nerodo, kur yra drambliukas, dar nereiškia, kad jis to nežino.“

Tęsiame ir skaičių sandaros pratimus. Šį kartą mūsų akiratyje skaičius 6. Kuriam istoriją apie tai, ką veikia meškučiai, paršeliai ir drambliukai, pasidaliję į dvi komandas.

Ryto smagumus užbaigiam muzikos pamoka. Nors, kaip praeitą savaitę rašiau, vadovėliuose didelė dalis perteklinės informacijos (kuri reikalinga tik dirbant su didele klase ir reikia gerai atsirinkti, kas tikrai verta dėmesio, o kas yra mažiau gebantiems arba išskirtinai tik gabesniems klasės vaikams), tačiau muzikos pamokos bent jau iki šiol mums labai patinka. Išklausome visus čia sudėtus pavyzdžius. Šį kartą mus pakerėjo pasaka „Bebenčiukas ir kvailutė“. Paklausykite, jei nėra tekę. :) Aukštų ir žemų garsų kontrastai bent jau maniškius vertė iš koto. Buvome šią pasaką klausę ne kartą ir anksčiau, tačiau šį kartą gal todėl, kad kalbėjome apie žmogaus balso galimybes bei skirtingo aukštumo garsus, vaikams labai užsifiksavo tie  tobulai įgarsinti R. Tallat-Kelpšaitės ir K. Kazlauskaitės personažai.

Vakare tradiciškai laukia skaitiniai. Betvarkydama knygas randu Motiejaus Valančiaus „Mikę melagėlį“. Perskaitom, tačiau vaikams kiek senstelėjusi kalba sunkiai klausosi, todėl skubam pereiti prie ko šiuolaikiškesnio. Traukia vaikai Brigitos Jovaišienės „Šuniuko Vinco kelionę aplink pasaulį“. Pusę perskaičius, lentynoje pastebi Daniel'iaus Howarth'o „Baikštuolį liūtą“, tad šunelį Vincuką paliekame džiunglėse ir toliau domimės baikštuolo liūto likimu. 

Rytoj dar laukia smuiko pamoka, tad tenka prasigroti, o tada jau – rengtis, praustis, dienos apžvalga lovoje, užgesinus šviesą, ir... labanakt.

Smuikas su pižamomis. :)

Antradienis

Po pusryčių mūsų laukė Babelės bokšto statybos, jo griūtis ir kalbų sumaišymas. Į rankas šįkart ėmėm plastiliną (tą patį, atkeliavusi dar iš mano vaikystės, iš kurio kadais ugnikalnį lipdėm ir kuris kaip tyčia vaikams už nugaros matosi aukščiau esančioje nuotraukoje) ir, kol aš skaičiau pačią istoriją, vaikai lipdė Babelės bokštą. 

Fone viso to groja mums kasdien rekomenduojami klausyti smuiko įrašai, o mes kalbamės apie tai, kad žmonės prie Babelės bokšto buvo priversti grįžti į savo šeimas, glaustis prie giminaičių, nes su kitais paprasčiausiai negalėjo susikalbėti... Tuomet įsijungiame pasiklausyti, kaip skamba skirtingos kalbos. Ši dalis vaikams ypač smagi – visuomet, kai skaitau Babelės istoriją, jie prašo pavaidinti, kaip žmonės nesusikalbėjo sumaišius kalbas... :) Pasijuokę vėl stveriam „Ieškok ir atrask Biblijoje“, ieškom Babelės bokšto ir pasineriam į čia vykstančių įvykių sūkurį: kas užsigavo koją, kur pradingo pasaga, iš ko statomas bokštas..? Akylūs mano stebėtojai neranda tik pasislėpusios pasagos – ją atsitiktinai aptinku pati, ieškodama visai ko kito. Taigi vis tiek bendrom jėgom susidorojame su užduotimi.

O tada – smagioji dalis – liepiu vaikams pabandyti tą bokštą sugriauti, kaip kad Dievas jį griovė. Vaikai, pasičiupę įvairiausius įrankius, bando jį gniuždyti, deja, ne taip lengvai jis nori pasiduoti. O tuomet paprašau vaikų sustoti ir pabandyti kitaip – tiesiog imti ir iš šonų rankomis ardyti... Taip, atrodo, daug paprasčiau... Moralas vaikams ir mums visiems: jėgą panaudoti ne visuomet yra tinkamiausias sprendimas. Dažniausiai kiti būdai esti daug efektyvesni.

Įkvėpę lauke gryno oro, grįžtame prie vakar užgriebto projekto apie šeimą, tik šiandien kalbamės nebe apie šeimoje atliekamus darbus, bet apie pomėgius. Užmetame akį į vadovėlį, tuomet bandome kalbėtis apie tai, ką kiekvienas mūsų mėgstame, kokie mūsų pomėgiai išsikirtiniai, o kokie – bendri visai mūsų šeimai. Tada man kyla mintis padaryti mūsų šeimos plakatą, bet apie jį – kitos dienos apžvalgoje.

Lobio ryte paslėpti neišėjo, todėl su skaitymu teko suktis kitaip. Bandžiau atversti elementorių, tačiau nieko iš to neišėjo. Kai jau mačiau, kad viskas ėmė linkti prie scenarijaus „tuoj išeisiu, trenksiu durimis ir nieko nedarysiu“, pasiūliau palikti tai kitam kartui, o tuo tarpu parašyti ką nors. Besigilindama į piktai linkusių į viską reaguoti vaikų motyvavimą, radau patarimą leisti jiems kuo dažniau rinktis. Tad įdavusi į rankas pratybų sąsiuvinį, leidau pasirinkti užduotį ir stebėjau, kas šiandien bus ant bangos. Išsirinko vaikinas raidę c. Nors bandžiau įtikinti, kad rašytinė i raidė yra paprastesnė, Liutaurui taip visai neatrodė. Ir finale, nepatikėsite, jam labai patiko vedžioti tą raidę C. Jei pirma buvo nusiteikęs apvedžioti tik mažąsias, pakeliui persigalvojo ir stropiai užbaigė visą raidžių lapą. 

Žinau, kad yra įvairių metodikų, pagal kurias vaikai turėtų laikytis vienokio ar kitokio raidžių rašymo eiliškumo. Logiškai žiūrint, tikrai regis, paprasčiau pradėti nuo i, u, o ne nuo c, kita vertus – vis galvoju – kiekvieno vaiko smulkioji motorika skirtinga, pas vienus labiau išvystyti vieni elementai, pas kitus – kiti, todėl ar neturėtų būti šioje vietoje kiek laisvės pačiam vaikui, jei jis labiau pasiruošęs rašyti vieną raidę nei kitą?..

Atsivertę vadovėlį, randame labai smagų J. Strielkūno eilėraštį „Šakar makar“. Skaitau, o prieš akis – tie bezdžioniukai iš filmuko „Atsargiai, bezdžionėlės!“. Ir, ką jūs sau manot? Paklausykite, kaip tobulai Strielkūnas ir filmuko muzikytė sueina į viena... :D

Beje, savaitės pabaigoje gauname naujus vadovėlius. Nustembu šio eilėraštuko ten neberadusi...

Matematika, su užduotimi kelti klausimą „Kelintas, kelinta“, rašant raides buvo labai į temą:

– Kelinta raidė tau atrodo gražiausia? O kelintas puslapis apačioje nurodytas?.. 

Kartais man atrodo, kad vadovėliuose yra klausimų, kurie turėtų būti savaime suprantami, na bet tebūnie – pasitikrinome, įsitikinome, kad vaikai suvokia kelintinius skaitvardžius...

Pabaigai žaidžiame dėmesingumo žaidimą – mankštą, kuomet yra daroma tam tikra judesių seka, kurią reikia atsiminti. Pvz., dešinę ranką ištiesti į priekį, kairę ranką – prie ausies, dešinę koją į priekį, kairę ranką nuleisti ir t. t... Vaikams labai patinka. O ir dėmesį, atmintį lavina. :)

Po pietų visi draugiškai iškeliaujame į smuiko pamokas, pakeliui dar ir apie automobilių bei pėsčiųjų eismą pašnekame – dviguba nauda. Čia įžangai į kitos savaitės platesnę temą apie eismą, kelio ženklus ir kitus orientyrus. Tbilisio skvere aptinkame ne lotyniškus rašmenis. Labai į temą ryto temai apie kalbų sumaišymą. :)

Vakare draugiškai baigiame skaityti šunelio Vinco keliones ir laukiame, į kokias santykių, išbandymų bei nuotykių platybes mus nuneš rytdiena...

Trečiadienis

Kaip jau minėjau, nuo savaitės vidurio, taigi nuo trečiadienio, pamačiusi, kad vaikams vienu ypu yra visko per daug, kad jie galėtų išlaikyti kokybišką reikalingą dėmesį, pasistengiau dienos veiklą išskaidyti mažesniais blokais. Ant popieriaus tai atrodė taip:

O praktiškai įsigyvendino visa tai taip: po pusryčių tėtis su vaikais išėjo į lauką pažaisti gaudynių. Kad kiek visi išsilakstytų, išsijudintų. Po to, kad kiek nusiramintų, atgautų kvapą, leidau vaikams pasižiūrėti filmuką Три кота, parinkusi tas serijas, kurios dera prie šios savaitės mūsų temos apie šeimą. Tai – mūsų rusų kalbos, o kartu ir charakterio pamoka. 

Tuomet susirinkome prie stalo, kur jau paruošta tai, ko mums reikės šios dienos darbui: bandome įsijausti į senovės šumerų vaidmenį ir parašyti ant plastilino (gali būti ir terakota, modelinas) savo vardą. Sekasi sunkokai, nors Magdė bando. Liutauras gi iš karto pasiduoda, jam daug smagiau su tuo pagaliuku kažką ant molio nupiešti, išraižyti.

Kadangi mūsų įrankio galas trikampis, išnaudoju progą pakalbėti apie trikampį (taip integruojame matematiką). Kaip kirčiuojame? Trikampis ar trikampis? Aha, priklauso nuo to, ar tai daikto pavadinimas (daiktavardis, tik dar nekvaršinam galvos tais terminais), ar daikto formos nusakymas (štai kaip natūraliai persipina matematika ir kalba). Skaičiuojame, kiek skirtingų trikampių sudaro Šumerų raštą. Ir kiek kokių trikampių sudaro vieną ar kitą raidę. 

Liutauro dėmesys jau išsekęs, jis paėmęs savo plastilino gabalą, jį minko, kažką iš jo kuria, stebi, kaip taisyklingi trikampėliai linkstant plastilinui keičia savo formą. Taigi laikas kilti nuo stalo.

Įsijungiame mano paruoštą, įdainuotą naują Biblijos citatą (šį kartą tai – 1Kor 13:13) ir jai skambant bandome išsiaiškinti, keliese galima šokti. Po vieną, po du, po tris – galime net trikampį sudaryti.

Pasišokę vėl grįžtame prisėsti. Analizuojame žmogaus veidą ir kalbamės apie veidrodinį atspindį. Ar mūsų veidas simetriškas? Kaip ir iš pirmo žvilgsnio toks yra. O iš tiesų? Imam kompiuterį, susirandam po savo nuotrauką ir skėlę jas pusiau kopijuojame veidrodiškai. Žiūrime, kas išeina, ir nesustodami kikename – jei būtume visiškai simetriški, būtume išties labai juokingi. Pabandykite kada pasižiūrėti. Žodžiu, su nuotraukomis žaidėme gana ilgai – po savų nuotraukų sekė senelio, draugo, kaimyno portretai, galiausiai paprašiau vaikų nupiešti save iš nuotraukos. Šis uždavinys pasirodė jiems per sunkus (o gal tiesiog nebenorėjo po tų linksmybių piešti), todėl bent jau aš ėmiau ir parodžiau jiems, kaip piešiame portretą ir į ką atkreipiame dėmesį: į galvos formą, kur veide išsidėsčiusios akys, nosis, lūpos, kokių visa tai formų, dydžių. Buvo irgi ne mažiau juoko, kai, pvz, lūpas ėmiau ir nupiešiau žymiai didesnes, nei turi būti. Finale taip kartu linksmai užbaigėm du portretus...

... kuriems, man vos baigus piešti, tuoj buvo pripiešti ūsai... :)

Na ir finale Liutauras sėdo lavinti rankos, perskaityti keletą žodžių iš elementoriaus. Skaito vaikinas labai nenoriai... Spausti nesinori, tačiau šiokią tokią discipliną irgi norisi išlaikyti. Ir išlaukti to laiko, kai pačiam kils poreikis to išmokti.

Sesės įkalbinėti nereikia. Ji vedžiot gali valandų valandas...

Rimtoji dalis baigta. Galima lėkti į lauką ir pasiausti su sese... Orai vis dar nuostabūs, todėl žaidimai su vandeniu ir smėliu – patys tie...

Netikėtas atradimas – vandens čiurkšlė pereina kiaurai per visą dviračio vairą... 

Mažieji išradimai: kojomis minamas smėlio malūnas.

Kitas išradimas – lentinis pagalbinis stabdis dviračiui.
Tam atvejui, jei kartais sugestų paties dviračio stabdžiai ar nukristų grandinė...

Magdė intensyviai mokosi važiuoti dviračiu.
Nors matosi, kad puikiai važiuotų be pagalbinių ratukų,
merginai vis tiek dar nedrąsu, tad keliauja su jais...

Vakare – vėl skaitinių metas. Šiam vakarui vaikai vėl pasirenka savo mėgstamą knygelę „Baikštuolis liūtas“. Vieną kartą knygelę skaitau aš, o panorus perskaityti ją dar kartą, bandome sutarti, kad bent vieną trijų-keturių raidžių žodį perskaitys Liutauras. Ne, tokios sąlygos netinka. Na, tada sutariam, kad bent tris žodžius perskaitys. Tinka. Skaitom. Va taip po truputuką.

Ketvirtadienis

Šios dienos užduotys prasideda nuo savaitę apibendrinančio projekto – darome šeimos plakatą. Pirma mąsčiusi vaikams duoti nupiešti mūsų šeimos darbus ir pomėgius, greitai persigalvojau, nutarusi jį padaryti iš nuotraukų, kaip kad siūlė ir dailės pamokos medžiaga. Tad iš vakaro atspausdinusi šūsnį mūsų šeimos nuotraukų (tiesiog paprastu spausdintuvu, ant paprasto popieriaus, ant lapo po 6 nedideles nuotraukas)

 Aš apipjaustau nuotraukas, Magdė atrinkinėja, kurią kam priskirti.

Aplink Liutaurą spiečiasi didžioji nuotraukų dalis. Teks kažkaip dalintis...

Čia pat integruojame skaitymo pamoką. Iš pavienių raidžių reikia sudėti žodžius „Mano šeima“. Noro didelio vaikinas nerodo, vėl derybos, šiaip ne taip... :) Su Magdės pagalba (komandinio darbo galia) sudėliojam plakatui pavadinimą, Magdė dar dvi dienas „dailina“ blizgiais tušinukais nuotraukas ir rėmelį, kol išeina štai toks kūrinys:

Kol klijuojame nuotraukas, pristatau vaikams aštuntąją mūsų laiko linijos temą: Gilgamešo epą – vieną ankstyviausių rašytinės literatūros pavyzdžių. Primenu, kad kaip mes rašėme dantiraščiu ant molio (plastilino), taip ir senovėje, kol nebuvo išrastas popierius, žmonės rašė ilgiausius kūrinius ant didžiulių molio plokščių. Ir kad ne vien Biblijoje, bet ir kituose rašytiniuose šaltiniuose buvo aprašoma mūsų mėgiama Nojaus Tvano istorija. Čia pat pakalbame apie tai, kaip atskirti, kuriuo Tvano aprašymu turėtume tikėti – tuo, kuris aprašytas epe, ar tuo, kurį skaitome Biblijoje, jei tie du aprašymai skiriasi. 

Po visko imamės rašymo, vėl vedžiojame įvairius elementus, sukame galvą ties matematine užduotimi – kokiais skirtingais būdais galime sudėlioti spalvotus pagaliukus (gali būti ir sagos, akmenėliai, kt.) į dėžutes (fiksuojam skaičiaus 5 sandarą). Užduotis vadovėlinė, ten ji buvo nupiešta, gal kiek nuobodi, bet perkėlus ją į realybę su apčiuopiamais daiktais – visai smagu.

Vaikai jau pavargo. Laikas keisti erdvę. Anglų pamokai žiūrime Peppa Pig serijas „Polly parot“ ir „Hide and seek“. Tam kartui jokių gramatikų ir atskirų žodžių mokymosi – tikiu imersinio mokymosi galia. Neklausinėju, kokius žodžius vaikai supranta – patys karts nuo karto paklausia, ką vienas ar kitas žodis reiškia.

Eksperimentams vaikų ilgai kviesti nereikia – patys sulekia kaip paukšteliai prie lesalo. Įsibėgėjame su paprastais eksperimentais iš knygos „Žaisdami mokomės“. Šį kartą aiškinamės popieriaus savybes. Kodėl viena kryptimi popieriaus lapas plyšta taisyklingiau nei kita? O kodėl ant jo užlašinus apskritą lašą šis išsitempia į ovalą?.. Taip, taip, visa ko kalti skirtingo ilgio plaušai ir jų kryptis popieriuje.

Antrasis eksperimentas gula į nepavykusiųjų stalčių. Teoriškai viskas turėjo būti taip: į žvakės galiuką įsmeigi kokią vinutę ar įsrėgi varžtelį taip, kad žvakės viršus plūduriuotų palei pat vandens paviršių. Uždegi ir stebi, kas vyksta. Turėtų būti taip, kad po truputį žvakė ima skęsti, ir ugnis atsiduria po vandeniu, sukurdama kokį tai piltuvą ugniai... Mūsų atveju gi buvo taip, kaip nei ta žvakė skendo, nei koks tai piltuvas susidarė. Žvakė visa sudegė iki vos poros paskutinių milimetrų, taip ir nepaskendus. Galvojau, gal reikėjo sunkesnio varžtelio? Bet tuomet ji skendo dar neuždegus jos... Žodžiu, nežinau, kas čia čia ne taip, bandysim gal dar kažką išmąstyt...

O kol aš mąstau, vaikai ateinančias dvi dienas su žvakėm žaidžia, tirpdo, lieja naujas, žodžiu, nepavykusio eksperimento reabilitacija užsiima... :)

Pilnai dienos programai dar pagrojam smuiku, einam pasivaikščioti, pasigrožėti nuostabiu saulėlydžiu...

Taip ateina kita diena...

Penktadienis

O penktadienį pas mus... Ta daaaam! Magdės gimtadienis. Atsisakę idėjos šiemet švęsti masinius gimtadienius, pasilikom vaikų norų išpildymo akciją – solenizantas pasirenka, kur nori tą dieną nuvažiuoti. Liutauras buvo pasirinkęs boulingą, jei pamenate, o štai Magdės pirminė idėja buvo TV bokštas. Tačiau Magdė paskutinę dieną persigalvojo ir paprašė dar sykį nuvažiuoti į Vingio parką pasivažinėti minamais keturračiais. Solenizantės noras – mums įstatymas... Tik tiek, kad atkėlėm šią pramogą šeštadieniui. 

Tuo tarpu tikrąją gimtadienio dieną, kaip ir dera, mergina pasidžiaugė spalvinga dovana, o tada...

...važiavome susitikti su draugais. Žvakutės uždegimas – privalomas ritualas, tad vežamės simbolinį pyragiuką ir pasveikinam rimtą penkiametę!

Jei kitiems vaikams gimtadienio kepurėlės – džiaugsmas, tai tik ne Liutaurui. Neįsiūlysi. Nemėgsta nei „kvailų“ kepurių dėtis, nei kokiais vaidybiniais rūbais rengtis. Įtariu, net ir nuėjus į Aikido tai, kad reikia persirengti kimono, vaikinui iš karto atmetimo reakciją sukelti galėjo...

Merginos dalijasi dovanotais džiaugsmais...

Ne vienas, užsikrėtęs praeitos mūsų savaitės įraše minėta gilių kava, suskubo ieškoti šio lietuviško gėrio... Patraukėme visi drauge į mišką gilių ieškoti. Deja, šio miško ąžuolai nebuvo mums dosnūs...

Penktadienis pas mus tam kartui yra diena ne namuose. Pirmąją dienos pusę planuojame išvykas, susitikimus, o popiet turime važiuoti į smuiko pamokas, tad grįžt namo neapsimoka. Taip ir šįkart – po susitikimo su draugais, nuvažiavome į IKEA'ą papietauti, tuo pačiu nupirkome, ko reikia namams, o tuomet pakeliui dar mieste sutvarkę šiokius tokius reikalus, važiavome į smuiko pamokas. Namo grįžome visai į vakarą... Pilni įspūdžių, emocijų...

Savaitgalis

Savaitgalį ilsimės. Tėvelis išvažiuoja į darbą, mes liekame namuose, susidėlioti viską į vietas, kas išsibarstė per savaitę... 

Suvalgę gimtadienio torčiuką, važiuojame vykdyti Magdės pageidavimo...

Mina Magdė kaip rimta panelė – dažnai įsiveržia į priekį, kad vos spėji pavyti....

Grįžus namo, aktyvios veiklos nebesinori, tad visi užsiima ramiais šeštadienio reikalais...

Praeitą savaitę buvau minėjusi, kad apturėjome nesmagią situaciją, kuomet Liutauras su svečiuose apsilankiusiu draugu šaipėsi iš mažesnio kaimynų berniuko. Pastarasis, šalia nesant vyresnio į svečius atvykusio draugo, yra geras Liutauro bičiulis, labai mielas žaidimų partneris. Tačiau išėjo kaip išėjo. Iš klaidų mokomės. Žodžiu, Liutaurui reikėjo eiti atsiprašyti. O atsiprašyti kartais taip nedrąsu, ar ne? Teko... Kaip ir teko atkreipti dėmesį į pyktį, kuris dažnai užvaldo ne tik Liutaurą, bet ir mus, suaugusius. Todėl šią savaitę kaip niekada kreipėme dėmesį į tai, kaip vienas su kitu bendraujame. Kokį pavyzdį vienas kitam rodome. Ir nors dar anksti džiaugtis, manau, kad šiokių tokių pokyčių jau pamatėme. Ir prie to paties išmokome citatą iš Psalmių knygos:

Susitikusios su Egle kalbėjome šia tema. Eglė priminė, kad dar šiai temai labai tinka ir Pat 15:1, kuri, kaip pasižiūrėjau, ir pas mus citatų dėžutėje yra, todėl progą radusi bandysiu ir ja papildyti pykčio nugalėjimo temos skrynelę...

Nežinau, ar savaitės pastangos padarė savo, ar tiesiog taip sutapo, tačiau sekmadienį vaikai buvo daug paklusnesni, draugiškesni ir geranoriškesni nei paprastai. 

– Liutaurai, kodėl ta dėžė dega ne laužavietėje?

– Kad, mamyte, mes čia žaidžiame, kad name nuo žvakės kilo gaisras. 

O namas gi lauže negali būti...

Beje, tvarkydama daiktus atradau savo mokyklos pažymių knygeles. O jose – pamokų tvarkaraščius. Įdomu sugretinti... Pasižiūrėkite patys.

Devintas praeito šimtmečio dešimtmetis...
6 mokslo dienos savaitėje, 26 savaitinės pamokos plius 5 popamokiniai užsiėmimai.

5 mokslo dienos savaitėje, 15 savaitinių pamokų. 
Tiesa, tvarkaraštis dar, greičiausiai, ne galutinis.

Savaitė baigėsi apsivilkus pižamomis ir tamsoje, pasišviečiant prožektoriais ir šokant šokius pagal visas šios savaitės daineles: 1Kor 13:13 (šita vaikams labiausiai patinka tam kartui), Ps 37:8, „Skaičiuojame kas tris“ ir „Šakar makar“.

Tokia štai buvo ši mūsų savaitė. Susitiksime kitą sekmadienį!!! :)