Visą vasarą sukau galvą – kokia „švietimo“ esmė? Ar švietimas tikrai yra tai, kas gelbsti pasaulį? Singapūro, kuris daugelyje mokslo sričių lyderiauja pasaulyje, gyventojai pagal laimingumo indeksą tėra 34-oje vietoje. Na taip, Lietuva – dar žemiau. Penkiasdešimtoji. Ir gal tas Singapūras kaip tarpinė siekiamybė ne taip jau ir blogai? Tačiau tuomet kodėl ne Australija, JAV ar ta pati Suomija? Jų švietimo sistemos – skirtingos, bet žmonės vis tiek nepalyginamai laimingesni nei ten, kur vaikai per mokslus baltos dienos praktiškai nemato. Pradžioje – mokyklos suole, paskui – lenkdami nugaras prie kompiuterių ir kitų įvairiausių darbų.
Ko aš pati noriu iš savo vaikų? Ar kad jie būtų tarp kokios nors srities lyderių, ar kad tiesiog būtų laimingi? O gal viena ir kita kažkaip galima suderinti? Koks mano, kaip mamos, koks mūsų, kaip šeimos, indėlis į tai, kad vaikai užaugtų pavyzdžiu kitiems, būdami tais, kurie „spindi kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2:15) ir vaikšto „išmėgindami, kas Viešpačiui priimtina“ (Ef 5:10)?
Įpusėjau Alison Gopnik knygą „Sodininkas ir dailidė. Ką nauji vaikų raidos tyrimai teigia mums apie vaikų ir tėvų santykius“. Džiaugiuosi, kad ji į mano rankas pakliuvo būtent dabar. Kai dar galiu susidėlioti taškus ant i. Paskaitykite, jei vis dar galvojate, kad esate savo vaikų gyvenimo formavimo viešpačiais. Žinoma, visur turi būti tas aukso vidurys. Nes neauklėjami vaikai užliptų jums ir visiems aplinkiniams ant galvos. Bet jei kalbame apie vaikų mokymą, viskas yra kiek kitaip. Juo labiau, sunku eiti prieš srovę pasaulyje, kuriame visur lenktyniaujama, kas geresnis, pranašesnis, visaip kaip kitaip -esnis. Pasaulyje, kuriame mūsų vaikai gyvens ir turės išsikovoti savo vietą po saule. Tik štai mano esminis klausimas: ar mokslas yra tai, kas jiems užtikrins tą -esnį gyvenimą?
Stebėdama savo giminės, pažįstamų, draugų gyvenimus, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: laimingiausi yra tie, kurie turi „gerą“ charakterį. Tie, kurie yra lankstūs, nuolankūs, kantrūs, mylintys. Deja, nebūtinai tie, kurie gali pasigirti sėkminga karjera ar kitais švietimo įtakotais pasiekimais.
Tai va, po tokios ilgos įžangos kaip ir priėjau prie svarbiausio – noriu išmokyti savo vaikus būti laimingais. Kaip kad apaštalas Paulius rašo: „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę.“ (1Tim 6:8). Ir tikiu, kad prie to labiausiai prisideda charakteris bei jo įtakojamas požiūris į gyvenimą. Ne veltui Biblijoje niekur nekalba apie karjerą, tačiau tiek daug kalbama apie dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, ilgą pakantumą, švelnumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą. Visa kita – tik įrankiai toms savybėms įgyti, charakteriui formuoti. Kaip gerai vienas lektorius apie savo sūnų pasakojo, vertęs jį perrašinėti pribraukytą matematikos puslapį: kai jaunuolis pykdamas klausė, kodėl tėvas jį verčia perrašinėti kelintąsyk tą puslapį su skaičiais, jei jau jis ir taip seniai visas užduotis išsprendęs, tėvas atsakė, kad tai – ne matematinis reikalas, bet charakterio formavimo klausimas.
Štai tokioje šviesoje visą mėnesį bandžiau dėliotis ateinančių mokslo metų planus. Tikėdamasi, kad kiekviena tema, kiekvienas dalykas atneš galybę kasdienių progų tiek man pačiai, tiek ir vaikams pažaboti tą maištingą charakterį.
Na, o kaip ten pas mus būna su tuo planavimu, tai jau žinote, ar ne? Ko tik mes su Egle neišbandėm... Ir savaitinių planų, ir ciklinio planavimo, ir planų perkėlimo nuo popieriaus į išmaniuosius įrenginius. Finale vis tiek kažkas būna ne taip, kažkas neveikia. Bet be plano irgi negali pajudėti iš vietos. Vis tiek, kaip ten bebūtų, reikia kažkokių gairių – gyvename tam tikroje sistemoje ir daugiau mažiau turime joje suktis.
Ko aš pati noriu iš savo vaikų? Ar kad jie būtų tarp kokios nors srities lyderių, ar kad tiesiog būtų laimingi? O gal viena ir kita kažkaip galima suderinti? Koks mano, kaip mamos, koks mūsų, kaip šeimos, indėlis į tai, kad vaikai užaugtų pavyzdžiu kitiems, būdami tais, kurie „spindi kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2:15) ir vaikšto „išmėgindami, kas Viešpačiui priimtina“ (Ef 5:10)?
Įpusėjau Alison Gopnik knygą „Sodininkas ir dailidė. Ką nauji vaikų raidos tyrimai teigia mums apie vaikų ir tėvų santykius“. Džiaugiuosi, kad ji į mano rankas pakliuvo būtent dabar. Kai dar galiu susidėlioti taškus ant i. Paskaitykite, jei vis dar galvojate, kad esate savo vaikų gyvenimo formavimo viešpačiais. Žinoma, visur turi būti tas aukso vidurys. Nes neauklėjami vaikai užliptų jums ir visiems aplinkiniams ant galvos. Bet jei kalbame apie vaikų mokymą, viskas yra kiek kitaip. Juo labiau, sunku eiti prieš srovę pasaulyje, kuriame visur lenktyniaujama, kas geresnis, pranašesnis, visaip kaip kitaip -esnis. Pasaulyje, kuriame mūsų vaikai gyvens ir turės išsikovoti savo vietą po saule. Tik štai mano esminis klausimas: ar mokslas yra tai, kas jiems užtikrins tą -esnį gyvenimą?
Stebėdama savo giminės, pažįstamų, draugų gyvenimus, kuo toliau, tuo labiau įsitikinu: laimingiausi yra tie, kurie turi „gerą“ charakterį. Tie, kurie yra lankstūs, nuolankūs, kantrūs, mylintys. Deja, nebūtinai tie, kurie gali pasigirti sėkminga karjera ar kitais švietimo įtakotais pasiekimais.
Tai va, po tokios ilgos įžangos kaip ir priėjau prie svarbiausio – noriu išmokyti savo vaikus būti laimingais. Kaip kad apaštalas Paulius rašo: „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę.“ (1Tim 6:8). Ir tikiu, kad prie to labiausiai prisideda charakteris bei jo įtakojamas požiūris į gyvenimą. Ne veltui Biblijoje niekur nekalba apie karjerą, tačiau tiek daug kalbama apie dvasios vaisius: meilę, džiaugsmą, ramybę, ilgą pakantumą, švelnumą, gerumą, tikėjimą, romumą, susivaldymą. Visa kita – tik įrankiai toms savybėms įgyti, charakteriui formuoti. Kaip gerai vienas lektorius apie savo sūnų pasakojo, vertęs jį perrašinėti pribraukytą matematikos puslapį: kai jaunuolis pykdamas klausė, kodėl tėvas jį verčia perrašinėti kelintąsyk tą puslapį su skaičiais, jei jau jis ir taip seniai visas užduotis išsprendęs, tėvas atsakė, kad tai – ne matematinis reikalas, bet charakterio formavimo klausimas.
Štai tokioje šviesoje visą mėnesį bandžiau dėliotis ateinančių mokslo metų planus. Tikėdamasi, kad kiekviena tema, kiekvienas dalykas atneš galybę kasdienių progų tiek man pačiai, tiek ir vaikams pažaboti tą maištingą charakterį.
Na, o kaip ten pas mus būna su tuo planavimu, tai jau žinote, ar ne? Ko tik mes su Egle neišbandėm... Ir savaitinių planų, ir ciklinio planavimo, ir planų perkėlimo nuo popieriaus į išmaniuosius įrenginius. Finale vis tiek kažkas būna ne taip, kažkas neveikia. Bet be plano irgi negali pajudėti iš vietos. Vis tiek, kaip ten bebūtų, reikia kažkokių gairių – gyvename tam tikroje sistemoje ir daugiau mažiau turime joje suktis.
Apie perfekcionizmą jau rašiau. Ta proga leidžiu kartelę žemyn ir rezgu naują planą iš tos poros metų patirties. Pirmiausiai pabandžiau suprasti tai, kas pasiteisino ir nepasiteisino anksčiau. Pamenu, kad labai smagu buvo turėti kad ir neišsamų, bet konkretų pirmųjų mūsų eksperimentinių metų planą, pagal kurį ir tai, kas būtina, buvo padaryta, o ir vietos improvizacijai liko. Plius mačiau visų metų perspektyvą. Jei darau teisingas išvadas, kiti planavimo tarpsniai nepasiteisino todėl, kad iš dalies atėjo perdegimo fazė, o iš dalies dėl to, kad buvau pasimetusi, ką daryti toliau. Kad taip nenutiktų ir šį kartą, nebeišradinėjau dviračio, o rišausi prie Lietuvoje patvirtintų kontekstinio ugdymo (homeschooler'ių tarpe taip vadinamo „unit study“ ) planų (mano lentelėje jie baltame fone). Iš viso to ėmiau temas ir idėjas kitiems, mano pasirinktiems dalykams (jie pilkame lentelės fone). Tuo pačiu pabandžiau integruoti Classical conversations (CC) bei kitų žymių mokymosi šeimoje šalininkų naudojamų programų istorijos modelį ir Šarlotės Meison gyvąsias knygas. Taip gavau pakankamai išsamų, bet, jei įsigilinsite, ne per daug perkrautą metų ugdymo planą. Jame: istorija, Biblijos citatos, charakterio formavimas, gimtoji kalba, pasaulio pažinimas, dailė, muzika, etika, šokis (judesys), anglų, rusų kalbų pagrindai, išvykos, eksperimentai, žaidimai ir skaitoma literatūra.
Pirmos savaitės planas.
Džiaugiuosi, kad pirmoje klasėje išpuola nemažai atostogų. Kaip žinia, mokymasis namuose realiai vyksta visą laiką. Tad, kiek galiu spręsti iš patirties, tos laisvos savaitės bus arba pasivijimui to, kas buvo dėl vienų ar kitų priežasčių nespėta, arba norint vieną ar kitą temą pastudijuoti giliau, išsamiau.
Gal kils klausimas, kam pirmokėliui istorija? Anot CC, 5-10 metų vaikams, kurie tarsi kempinės sugeria visą informaciją, chronologinis pažintinis istorijos kursas – labai naudingas. Tai – ketverių metų kursas, kurio metu chronologiškai pereinama per įvykius nuo Sukūrimo iki šių dienų (pirmieji metai apima įvykius nuo Sukūrimo iki Kristaus prisikėlimo). Didžiausias šio kurso privalumas, kad bibliniai įvykiai yra integruoti į pasaulietinius, kas vaikui (o ir, patikėkite, man pačiai) leidžia matyti vientisą pasaulio istorijos raidos paveikslą. Pasibaigus tiems ketveriems metams, kursas yra kartojamas iš naujo, tik vaikai jau detaliau susipažįsta su girdėta anksčiau informacija, ima kelti klausimus, kas ir kodėl. Trečią ratą sukant, paaugliai dar giliau kapsto tas temas, nagrinėdami sąsajas tarp jų ir istorinius dėsningumus. Kiekvieną įvykį lydi pažintinė kortelė. Lietuviškai jų, žinoma, neturime, bet panašu, kad turėsime. Jei manęs neištiks pažaduko krizė. Tam kartui kartu su poros kitų bendraminčių pagalba esu paruošusi 42 korteles, o kol jos eis į trasą, bandysiu vytis su kitomis.
Gal kils klausimas, kam pirmokėliui istorija? Anot CC, 5-10 metų vaikams, kurie tarsi kempinės sugeria visą informaciją, chronologinis pažintinis istorijos kursas – labai naudingas. Tai – ketverių metų kursas, kurio metu chronologiškai pereinama per įvykius nuo Sukūrimo iki šių dienų (pirmieji metai apima įvykius nuo Sukūrimo iki Kristaus prisikėlimo). Didžiausias šio kurso privalumas, kad bibliniai įvykiai yra integruoti į pasaulietinius, kas vaikui (o ir, patikėkite, man pačiai) leidžia matyti vientisą pasaulio istorijos raidos paveikslą. Pasibaigus tiems ketveriems metams, kursas yra kartojamas iš naujo, tik vaikai jau detaliau susipažįsta su girdėta anksčiau informacija, ima kelti klausimus, kas ir kodėl. Trečią ratą sukant, paaugliai dar giliau kapsto tas temas, nagrinėdami sąsajas tarp jų ir istorinius dėsningumus. Kiekvieną įvykį lydi pažintinė kortelė. Lietuviškai jų, žinoma, neturime, bet panašu, kad turėsime. Jei manęs neištiks pažaduko krizė. Tam kartui kartu su poros kitų bendraminčių pagalba esu paruošusi 42 korteles, o kol jos eis į trasą, bandysiu vytis su kitomis.
O dabar linksmoji dalis. Turbūt žinote, kad kai ateina planų įgyvendinimo metas, prasideda visas džiaugsmas. :) Auginančios berniukus mane supras. Todėl Liutauro „prisiviliojimui“, idant būtų galima vaikį bent trumpam sudominti pasodinant jį prie stalo, esu numačiusi imtis įvairiausių vingrybių. Dėl Magdės tam kartui nesuku galvos, nes jei atsisėda prie stalo Liutauras, tuoj ir ji prisistato, reikalaudama savo dalies. Taigi, bandysime tokius fintus...
Rytinė lobio paieška / istorijos kortelės
Vaikams labai patinka ieškoti lobio. Tai išnaudodama, ryte po pusryčių, kuomet jau planuosime pradėti savo „mokslus“, ketiname eiti ieškoti lobio, paslėpto ar tai namuose, ar kur nors aplink juos. Lobis – paslėpta tos dienos istorijos kortelė, na ir, žinoma, kokia nors bambonkė. Kortelėje esanti dienos tema (per metus jų bus viso 136) diktuos ir dienos ar jos dalies veiklą. Veiklas dėliosiu arba aš, arba, kai turės entuziazmo, galės pasirinkti patys vaikai.
Motyvaciniai magnetukai
Pamenate mano jau kartą iš kalendoriaus transformuotą magnetinę motyvacinę lentą su gerų darbų kraitele?
Kadangi lenta daugiau mažiau pradėjo nebeveikti, pasitelkiau ją kitam projektui. Iš magnetinės plėvelės pasidariau 36 magnetukus, kurių kiekvienas simbolizuoja kokią nors savaitės veiklą iš mano plano: eksperimentus, muziką, dailę, rašymą, skaitymą, skaičiavimą, žaidimus, istoriją ir kt. Kai kurie dalykai dienos eigoje bus integruoti ir išeis natūraliai, ties kai kuriais reikės daugiau valios – tada ir galės vaikai pasirinkti, ką iš nemaloniausių dalykų norėtų padaryti. O paskatinimui – įkainoju vieną ikonėlę 5 eurocentais. Taip per savaitę vaikai galės susitaupyti iki 1,8 €. :)
Kiek tai realiai veiks – pagyvensim, pamatysim. Na bet, nepabandysi – nesužinosi. Tačiau jei veiks, tai dar ir šiokių tokių finansinių įgūdžių, tikiuosi, vaikai išmoks.
Jei sugalvosite pasidaryti panašią lentą ir jūs, galite tam panaudoti elementarų A3 formato paveikslo rėmelį, į jį atpjovę ir įdėję tos pačios magnetinės plėvelės, ant kurios lips bet kokie kiti magnetukai, arba naudokite šaldytuvo paviršių. ;) Vaikai jau dabar pažindinasi su magnetukų simboliais. Išdėsčiusi juos su šiokiais tokiais tarpeliais tarp savaitės dienų, pati taip pat matysiu trumpajį savaitės plano variantą, o vaikai turės džiaugsmo perkėlinėti spalvotas ikonėles iš apatinio langelio į viršutinį.
Tiesa, kaip su Egle išsiaiškinome, tokia lenta tinkama tik vizualikams. Jei jūs ne tokio tipo, jums ji bus tik bevertė spalvų makalynė, kaip kad man žodžiais išdėstyti planai, kurie pakabinti prieš akis tampa tiesiog bereikšmiu raidžių kratiniu, visiškai nemotyvuojančiu veiklai. :)
Žodžiu, palinkėkite mums sėkmės. :) Pasilikite eteryje ir sužinosite, kaip mums detaliau eisis derinti mokyklinius, pomokyklinius ir gyvenimiškus reikalus. ;)
Rytinė lobio paieška / istorijos kortelės
Vaikams labai patinka ieškoti lobio. Tai išnaudodama, ryte po pusryčių, kuomet jau planuosime pradėti savo „mokslus“, ketiname eiti ieškoti lobio, paslėpto ar tai namuose, ar kur nors aplink juos. Lobis – paslėpta tos dienos istorijos kortelė, na ir, žinoma, kokia nors bambonkė. Kortelėje esanti dienos tema (per metus jų bus viso 136) diktuos ir dienos ar jos dalies veiklą. Veiklas dėliosiu arba aš, arba, kai turės entuziazmo, galės pasirinkti patys vaikai.
Motyvaciniai magnetukai
Pamenate mano jau kartą iš kalendoriaus transformuotą magnetinę motyvacinę lentą su gerų darbų kraitele?
Kadangi lenta daugiau mažiau pradėjo nebeveikti, pasitelkiau ją kitam projektui. Iš magnetinės plėvelės pasidariau 36 magnetukus, kurių kiekvienas simbolizuoja kokią nors savaitės veiklą iš mano plano: eksperimentus, muziką, dailę, rašymą, skaitymą, skaičiavimą, žaidimus, istoriją ir kt. Kai kurie dalykai dienos eigoje bus integruoti ir išeis natūraliai, ties kai kuriais reikės daugiau valios – tada ir galės vaikai pasirinkti, ką iš nemaloniausių dalykų norėtų padaryti. O paskatinimui – įkainoju vieną ikonėlę 5 eurocentais. Taip per savaitę vaikai galės susitaupyti iki 1,8 €. :)
Jei sugalvosite pasidaryti panašią lentą ir jūs, galite tam panaudoti elementarų A3 formato paveikslo rėmelį, į jį atpjovę ir įdėję tos pačios magnetinės plėvelės, ant kurios lips bet kokie kiti magnetukai, arba naudokite šaldytuvo paviršių. ;) Vaikai jau dabar pažindinasi su magnetukų simboliais. Išdėsčiusi juos su šiokiais tokiais tarpeliais tarp savaitės dienų, pati taip pat matysiu trumpajį savaitės plano variantą, o vaikai turės džiaugsmo perkėlinėti spalvotas ikonėles iš apatinio langelio į viršutinį.
Tiesa, kaip su Egle išsiaiškinome, tokia lenta tinkama tik vizualikams. Jei jūs ne tokio tipo, jums ji bus tik bevertė spalvų makalynė, kaip kad man žodžiais išdėstyti planai, kurie pakabinti prieš akis tampa tiesiog bereikšmiu raidžių kratiniu, visiškai nemotyvuojančiu veiklai. :)
Žodžiu, palinkėkite mums sėkmės. :) Pasilikite eteryje ir sužinosite, kaip mums detaliau eisis derinti mokyklinius, pomokyklinius ir gyvenimiškus reikalus. ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą