Molio vaikai: Mūsų liepa arba atostogos kaime...

Vištos

O prasidėjo mūsų liepa nuo... vištų. Em... ehem... seniai mąstėm apie vištelių užsiveisimą, tačiau vis dar nedrįsom, vis atrodė, kad gal dar vėliau kada. Tačiau po to, kai apsilankėm pas Agnę su Andrium, supratom, kad vaikams tų sparnuotų padarėlių visgi labai reikia. Taip vieną lietingą popietę pas mus apsigyveno dešimt dedeklių ir vienas gaidys, dėl savo spalvos tuos gavęs Mėnulio vardą. Trys raibos vištaitės taip pat greit gavo vardus: Liutauro numylėtinė Pukė, Magdės gražuolė Žaibuolė ir Raibuolė – viskas, žodžiu, labai jau -uoliai... Rudosios gi ne visos gavo vardus – išskirta iš tarpo buvo tik Meilutė ir Ruduokė. Likusios penkios iki šiol laksto be vardų.

Meilė vištoms buvo tokia didelė, kad būdavo dienų, kuomet su višta po pažastim pravaikštinėdavo vaikis ko ne visą dieną... :)

Draugams pademonstruoti vištas buvo tiesiog būtina... :)

Jų draugijos neišvengėm ir mudvi su Magde... :)

Gaidys tuo tarpu mėgo užsukti pas mus į terasą...

Gamta

Kadangi liepa nepagailėjo nei liūčių, nei saulės, tai ir vaizdų teko mums čia visokiausių... O vaikams džiaugsmo! :) Juk taip smagu stebėti upėmis patvinusį kiemą, palakstyti su skėčiais ir be jų, pasitaškyti balose, statyti užtvankas iš smėlio, galiausiai – žavėtis ne vienąsyk pasirodžiusia vaivorykšte...

O po lietaus, kaip ir dera, gamta papylė savo gėrybių... Ir uogų, ir grybų... Žemuoges keitė subujojusios avietės, avietes – kaimyninės apleistos sodybos serbentai, serbentus – kieme išdygę grybai... :)

A... Šita... Ir varlių bei rupūžių visokių po lietaus prisidaugino. Viena kita vis ima, netyčia į lietaus šulinį įkrenta, o čia, žiūrėk nepastebėta ir nugaišta... Radom vieną tokią... Pasinaudojom proga, biologijos pasimokėm. Skrodimą padarėm... :)) Pamenu, vaikystėj mums kažkaip labai didelį įspūdį tos išskrostos varlės darydavo. Dabar kažkaip viskas per daug natūralu atrodo... Bet vaikams, tikiu, patiko. :)

Skaitom rašom piešiam

Jei su Liutauru kas kartą kovojam dėl kiekvienos parašytos ar perskaitytos raidės, kurios jam, regis, absoliučiai nerūpi, tai su Magde (ech, kaip paprasta su tom mergaitėm) nereikia praktiškai nieko specialiai daryti – ji natūraliai domisi raidėmis, nori rašyti, nori skaityti, todėl pasitaikius progai pati išsitraukia raides, knygelę ar popieriaus lapą ir dėlioja, skaito, rašo, klausia, kas kaip...

Va gal su piešimu kartais paprasčiau – ima abu ir pradeda piešti... Vos pasidalindami vietą piešimo lentoje ar prie stalo...

Liutaurui po kelių akimirkų pabėgus (nes juk ko čia gaišti prie piešimo!?), mes su Magde domimės spalvų maišymu. Pataikiau LIDL'e nupirkti tokią dažų dėžutę su spalvų maišymo ratu. Pasirodė superinis dalykas. Spalvas jau subaigt spėjom, o tas ratas liko. Naudosimės toliau. Magdei labai patiko...

Jei dar kur užtaikysit, atkreipkit dėmesį – rekomenduoju. ;)

Dažymo banga pas mus tam tikromis dienomis taip įsisiūbuodavo, kad tekdavo plauti ne tik teptukus, bet ir pusę kiemo... Tuo pačiu ir įgūdį susitvarkyti po savęs tvirtinom...

O susitvarkius galima ir persirengti. Prancūziško stiliaus madas, pavyzdžiui, pademonstruoti...

Arba ant hamako susėdus knygą paskaityti. Ne itin daug jų mums pavyksta paskaityti, tačiau negaliu nepaminėti labai mums patikusios H. Petersono knygos „Štai ir Peteris“ – apie berniuką, atvykusį į kaimą atostogų. Įtaigiai perteiktas kaimo gyvenimas ir nepaprastai šilti veikėjų santykiai, regis užburia. Neatsitiktinai todėl turbūt įtraukė maniškius taip, kad net pusvalandžio, praleisto hamake, retsykiais būdavo maža... Skaitydavom vienu ypu ir ilgiau...

Į tą pačią gyvenimo kaime temą mums papuolė ir vaikiškas serialas „Nanetės vaikystė“. Jei dar nematėte, rekomenduoju. Ir nors jame gal nėra taip viskas 100 proc. man priimtina, tačiau bent jau man imponavo tai, kad mažieji istorijos veikėjai yra skatinami ieškoti sprendimų, atsiprašyti, ištaisyti savo klaidas, padėti vienas kitam, suprasti, pajausti. Žodžiu, mums labai patiko. Tiek vaikams, tiek ir suaugusiems.

Žaidimai

Turim naują žaidimų erdvę – šviežiai pastatytą ūkinį pastatą betoninėmis grindimis – dviratukininkų ir paspirtukininkų džiaugsmą. Čia galima ir vandens šautuvais pasišaudyti, ir driftus išbandyti, ir garažo vartų veikimą išbandyti – juk taip smagu, kai beatsidarantys vartai dar ką nors ir pakelia pasku save – kokį skėtį ar paspirtuką...

Tiesa, tėvelis vartų dažnai darinėti neleido, todėl teko vaikams kitą alternatyvą siūlyti – nupirkome statybinį juostinį keltuvą ir pritvirtinome prie supynių. O jau džiaugsmo vaikams!!! Tiek saviems, tiek svetimiems...

Žodžiu, kiek apmirusi supynių zona šį mėnesį atgijo kaip niekad...

Dar viena atrakcija buvo bendromis jėgomis įrengta žaidimui su vandeniu. Keliolika santechnikos skyriuje išleistų eurų tapo štai tokia irigacine sienele. Iš šalia esančio ūkinio lietaus vandens šulinio siurblys vandenį pumpavo per šlangą į šį eksperimentinį „įrenginį“, o iš jo vanduo vėl keliavo į tą patį šulinį. Liutauras įsivaizdavo, kad tai – mūsų kiemo fontanas, todėl turi būti visuomet įjungtas... Na, gerai, jei visada negalima, tuomet bent jau tuomet, kai visi pietaujame terasoje. Pasiekėm kompromisą, t'sakant... :)

Kai ši eksperimentinė erdvė nusibodo, kartu su kaimynu Liudu berniukai nutarė patobulinti sistemą – užkėlė šlangą į terasos lietaus lataką, kad šiuo bėgdamas sugrįžtu vėl į šulinį... Žodžiu, kaip suprantate, vandens, išradingumo ir alpinizmo pas mus šį mėnesį netrūko... :)

Penkiametis kaimynų berniukas Liudas dažnai pas mus kieme apsigyvendavo. Abiem berniukams, o ūpui pagavus ir visai trijulei idėjų žaidimams nestigo – jie rengėsi namus, spalvotais puodeliais puošė „kalėdinę eglutę“, kraustėsi „į kitą kaimą“, žodžiu – dažnai viena ausim nugirsdama rimtus jų pokalbius negalėdavau nesišypsoti – žiūrėdama į juo iš šono regėjau tiesiog tobulą vaikystę... :)

Trijulė užkandžiauja

Berniukai savam amplua – Liutauras moko Liudą išardyti metalofoną...
Na, ir surinkti paskui.

Pyragų kepimas vis dar ant bangos.
Nenuostabu, kad ir Liudą Liutauras pasišovė išmokyti šio amato subtilybių...

Liudo kompanija iš tiesų labai smagi. Berniukai tarsi papildo vienas kitą – gali valandų valandas žaisti drauge nei pykdamiesi, nei ginčydamiesi – darniai priimdami sprendimus, siūlydami vienas kitam idėjas. Todėl jei jau nutinka, kad jiedu susipyksta, žinok – įvyko kažkas tikrai rimta. Tai, ko jų galvelės nesugeba išspręsti. Tenka tada skubėt į pagalbą ir siūlyt atstatyt vienu ar kitu būdu draugystę...

Išvykos, įvykiai

Mėnesio pradžia buvo rimta. Keliavome kasmetiniam vizitui pas gydytoją. Gydytoja pažįstama ne vienerius metus, todėl vaikai pas ją kabinete jaučiasi geriau nei namie... :) Pasimatavo, pasisvėrė, akis, kraujospūdį leido patikrinti, lipdukų, žinoma, užsitarnavo...

Kiek rimtesnis iššūkis laukė procedūriniame kabinete, kur teko atsigulti kardiogramai ir ramiai ramiai pagulėti... Sako, visiems septynmečiams dabar privaloma.

Svečių per daug šį mėnesį nesulaukėm, tačiau vis tik keletą kartų mėgavomės vienų ar kitų draugų bendryste. Ispanijoje gyvenančios Lauros šeimyna su Eva ir Klara bei Šveicarijoje įsikūrusių Astos ir Frederiko šeima su Gabriele prieš akis – jau kaip ir mūsų vasaros svečių tradicija. Džiaugsmas ir mums, ir vaikams. Gintarė su Melisa ir Jurga su Kostu bei Vaiva, gausi Ievos šeimyna su tuo pačiu Liudu priešaky – vietiniai svečiai, bet ne mažiau mieli, savi ir visuomet laukiami. Žodžiu, buvo laiko viskam – ir ant supynių pasisupti ir prie ežero išsimaudyti ne kartą nuvažiuoti...

Su Lauros šeimyna

Kartu su Gabriele

Prie mūsų pamėgto Elniakampio ežero, kartu su Liudu.

Na ir, žinoma, atskira vasaros tema – gimtadieniai. Iš visų pusių čia jų tiek pas mus, tiek pas kaimynus daugybė. Tad bandom filtruoti ir švęsti tik vaikų. Nors neišvengiamai ir per savus sveikintojų sulaukiam, tad minimaliai atšvęsti vis tiek tenka...

Įspūdingiausias vis tik buvo jau ne kartą čia išlinksniuoto Liudo gimtadienis. Su kvapą gniaužiančia atrakcija – aukšto spaudimo vandens šautuvu. Juo reikėjo ir stovinčius butelius išguldyti, ir šiaip smagu buvo paeksperimentuoti.

O kol berniukai virškino visokius vandeninius eksperimentinius įspūdžius, Magdė kalbos perlus mėtė. Atėjusi kartą man sako:

– Mamyte, man reikia nuodų.

– ?? Ko tau reikia?? – bandau aiškintis.

– Nagi va to, nuo uodų! – rodydama į repelentą lentynoje, patikslino.

Už šią savo frazę, įtrauktą į vienos pažįstamos FB puslapį, gavo mergina prizą – iš ETSY parduotuvės išsirinktą paveikslėlį. Va taip vat. Laimės pilnos kelnės buvo, kai atkeliavo paštu ir įrėminom. Stovi lentynoje prie lovos ir džiugina – toks vat naujas draugas dinozauras. :)

A, tiesa, dar fotografijos menui potraukį mažoji menininkė šį mėnesį atrado – vaikšto dažnai su mano senu fotoaparatu (bet dar ne tokiu ir prastu veidrodinuku) ant kaklo ir pleškina viską, kas papuola – ir mane, ir Liutaurą, ir vištas, ir visa, ko reikia ir ko nereikia... Tegu mokosi. Ieško savo auksinio kadro. :)